Atsitiktinai į rankas pakliuvo K. Kilkaus neseniai išleista knyga Ežerai – 119 Lietuvos ežerų. Bevartydamas knygą, užkliuvau už topografinių žemėlapių. Pasigrožėjus visos Lietuvos topografija, akys nukrypo į Aukštadvario regioninį parką…
Čia teko žygiuoti tik vieną kartą, tad pradėjau nagrinėti žemėlapį ir ieškoti naujų maršrutų. Susiradau dar kelis skirtingus žemėlapius, taip pat ir Lietuvos reljefo, kuris tapo mano vienu mėgstamiausių ir pradėjau analizuoti vietovę.
Žemėlapiai sako, kad vietovė turėtų būti gana įdomi – ypač pietinis Spindžiaus krantas. Čia yra nemažai stačių, šaltiniuotų vietų, tad tokiu reljefu keliauti bus tikrai įdomu. Be to, maršrutas driekiasi palei Strėvos upę, taip pat ir regioninio parko takais. Ką gi, kelionė netrukus prasidės.
Su Dalia susitinkame autobusų stotyje ir dar spėję užsukti į parduotuvę sėdame į autobusą. Kelionę pradedame nuo Strėvos kaimo. Pasitaikė gražus saulėtas šeštadienis, tad išlipę iš autobuso nieko nelaukę išsitraukėme fotoaparatus ir pasileidome į žygį.
Pirmiausia teko pasigrožėti Strėva ir ežeru, kurį ji prateka – Stanka. Vanduo pasirodė neįtikėtinai skaidrus, tad iškart pradėjo kauptis mintys, kaip čia vasarą būtų smagu panardyti…
Kelionę pradėjo vakarinius Stankos ežero krantu keliaudami į pietus. Buvo apie 10 valanda ryto, tad sušvitus saulės spinduliams nuo ežero pradėjo kilti auksinis rūkas. Vaizdas buvo išties nuostabus, tačiau aukšti medžiai ir nendrės neleido to tinkamai įamžinti.
Eiti buvo patogu – miško keliukas, kurį vėliau pakeitė takelis buvo tik nežymiai užsnigti. Šviečia saulė, šilta – ko dar benorėti! Šiame ruože įspūdingiausiai atrodė tas pats nuo ežero kylantis rūkas ir.. garuojantys medžiai. Kadangi turėjome fotoaparatus, mūsų žygiavimo greitis nė nesiekė 2km/h…
Pasiekė Stankos ežero pietinį krantą, kelionę tęsėme palei Strėvą. Čia ji – gana plati, sekli ir visai be srovės. Vanduo itin skaidrus, o po vandeniu – įvairiausios šakos ir nuvirtę medžiai. Vėl sukilo noras pasinerti į vandenį. Teks tą palikti vasarai. Galvoje jau sukosi maršrutas: paneri Stankos ežere, perplauki jį, tuomet Strėva keliauji link Spindžiaus ežero, pakeliui filmuodamas visą šį povandeninį grožį…
Netrukome pasiekti ir Spindžiaus ežerą. Kadangi einame taku, nereikėjo sukti galvos dėl galimo nukrypimo. Tiesa, vieną kartą teko gerokai paeiti aplinkui norint išvengti pelkutės. Dalia šįkart nepanoro kirsti pelkės tiesiai… Na, visgi dar tik vasaris, tad galbūt ir anksti šlapti kojas.
Keliaujant šiauriniu Spindžiaus krantu netruko pasislėpti ir saulė. Nepatingėjau užsidėti ir antro megztinio, na o Dalia jautėsi puikiai. Trumpai stabtelėjome užkąsti ir tęsėme kelionę toliau. Palei krantas ežero ledas visur atitirpęs ar bent jau gerokai plonesnis nei ežero viduryje, tad ant ežero užlipti nepavyko, o ir neatrodė saugu (kaip vėliau paaiškėjo, kiti žmonės dėl saugumo visai nerimavo).
Pakeliui sutikome nemažą grupę turistų, keliaujančių į priešingą pusę nei mes. Persimetėm keliais žodžiais ir štai mes jau beveik pasiekėme vietą, kur Strėva įteka į Spindžių. O čia – ant ledo pamatom net tris žvejus. Vaikšto jie sau ramiai po ledą, nors vos už kelių metrų – atviras vanduo, anksti atitirpęs dėl Strėvos nešamos srovės. Bebaimiai gi tie žvejai…
Čia pradėjome antrą kelionės etapą – pietiniu Spindžiaus krantu. Tiesa, takelio čia jau buvo. Na buvo takelis vadinamas „čia yra, čia nėra“, tad juo ir naudojomės. Pakeliui sutikome dar porą žvejų, drąsiai bandančių pasigauti vakarienę.
Pradėjo ir nedidelį kaimą ar vienkiemį, žemėlapyje pavadintą Drabužninkais (nesumaišykime su netoliese esančiu gerokai didesniu kaimu – Drabužininkais). Nuo čia ežero pakrantė pasidarė nebe tokia stati. Tiesa, per kokį 100 metrų nuo kranto yra išties stačių šlaitų, iš kurių srūva šaltiniai, maitinantys ežerą. Nuo čia kelias tapo šlapias. Netrukus tokie patys pasidarė ir mūsų batai.
Šokinėdami per šaltinius ėjome gana ilgai. Įdomiausi atradimai buvo du: labai geležingas spalvotas šaltinis ir alksnis, turintis daug daug mažų gumbų. Toks tarsi laipiojimo siena su kybiais. Nusprendžiau ir aš jį išbandyti…
Vargais ne galais užkopę į šlaitą išėjome į pievą – ši visa balta nuo spindinčio sniego. Susiradome keliuką ir juo patraukėme link Spindžiaus kaimo. Po linksmų pasišokinėjimų per ir į šaltinius, išalkome. Dalia suvalgė obuolį, o aš štai ne taip sveikai pasistiprinau „Manija“…
Priartėję prie kaimo, netikėtai radome kačiukus! Na gi, tuos kur ant medžių auga! O dar tik vasario 13 diena…
Keliaudami per Spindžiaus kaimą kažkur nuklydome nuo vieno iš regioninio parko žemėlapyje pažymėtų takų ir klaidžiodami tarp senų daržų ieškojome kelio per pelkutę. Deja, nesėkmingai. Visai šlapiais batais, pelkę aplenkėme iš rytų pusės. Ir štai pagaliau mes jau pažymėtame take ir radome net lankytiną objektą! Špokų vinkšna – gražiai aptvertas senas medis su informacine lentele, tik vienas bet – medis jau nuvirtęs, šakos apipjaustytos… (vėliau teko sužinoti, kad visai neseniai ši vinkšna nuvirto ir buvo išbraukta iš saugomų objektų sąrašo).
Kelionę tęsėme jau miško keliuku, tvarkingai pažymėtu dažais ant šalia augančių medžių. Ėjimas buvo gana patogus, nors neretai teko kirsti ir sniego lopus. Kairėje – status šlaitas link Spindžiaus ežero, dešinėje – tiesiog miškas. Dalia savo įžvalgia akim spėjo ir stirną pamatyti, na o aš tiesiog užsiėmiau medžio drožinėjimo darbais…
Netrukus prieiname Stankos ežero, keliuku pasiekiame ir autobuso stotelę. Iki autobuso – daugiau kaip valanda, o šlapios kojos greitai vartoja šilumą. Sakom, gal patranzuojam? Mums pasisekė – po minutės jau sėdime automobilyje, kurio vairuotojas mus nuvežė kone iki pat namų. Dėkingi jam!
Nukeliavom apie 18 kilometrų. Maršrutas tikrai patogus, gražus ir neilgas. Kilo mintis, kad jį galima būtų įveikti ir dviračiu (apvažiuojant šaltiniuotas vietas). Taigi turėsiu dar dvi progas čia sugrįžti – vieną su nardymo kostiumu, o kitą – su dviračiu. O kol kas laukia pasivaikščiojimas po Neries regioninį parką ir ten laukiantys nuotykiai.