1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47,
Aukštyn upe…

Dviračiais po Aukštaitijos nacionalinį parką

Apkeliavę Gražutės ir Labanoro regioninius parkus, kartu su Grinvydu šįkart pasirinkome Aukštaitijos nacionalinį parką. Asmeniškai man, pagrindinis tikslas buvo aplankyti giliausią Lietuvos ežerą bei susipažinti su dar nematytu Tauragnų miesteliu.

Dviračių žygį pradedame Palūšėje, kur išsitraukiam šiaip ne taip į automobilį sutalpintus dviračius ir pritvirtinam visą dviem dienoms reikalingą mantą. Šiandien keliausim pro daugybę Ignalinos rajono ežerų link pačio giliausio Lietuvoje – Tauragno.

Pirmi du metrai linksmi – Grinvydas iškart pameta kilimėlį (jis taip iš tiesų yra pametęs kilimėlį praeitą kartą, kai keliavome po Labanoro regioninį parką – gerai tik tiek, kad tai nutiko paskutinę žygio dieną). Šiek tiek pasikrapštęs, pritvirtina jį patikimiau ir jau galim važiuoti.

Dviračių žygis

Takeliu palei ežerą

Vos už kelių šimtų metrų – vėl „nuotykis“! Šįkart aš griūnu važiuodamas per medinį tiltelį. Kadangi visą praeitą parą nuoširdžiai lijo, tad ne tik tilteliai slidūs, bet ir žemė įmirkus, kas apsunkino visos dienos važiavimą.

Pasukame palei šiaurinį Lūšių ežero krantą, kur pasileidžiam pėsčiųjų ir dviratininkų maršrutu į vakarus. Keliukas palei ežerą tvarkomas – gausu šakų, žemė, kaip jau minėjau, įmirkus ir dar išvažinėta kažkokio nedidelio traktoriuko. Pradžia nelengva, bet greitai toks keliukas baigiasi ir išlendam į asfaltą Meironių kaime.

Dviračių žygis

Pradžioje kelias – tikrai neblogas

Turiu pastebėti, kad per visą dviejų dienų žygį negalėjom atsistebėti, kokie tvarkingi ir gražūs Aukštaitijos kaimai! Nei pusiau išardytų automobilių, nei metalo laužo krūvų – viskas išpuoselėta, žolė nušienauta, obelys apgenėtos…

Tiesa, dar nustebino ir tai, kad beveik niekur nėra šunų. Kiek keista, kai mini dviratį pro lietuvišką kaimą, niekas ant tavęs neloja ir nesiveja iššieptais dantimis ir išsprogdintomis akimis…

Stojam pavalgyti prie Puziniškio ąžuolo, kur atsiveria nuostabus vaizdas į Asalnų ežerą. Atsisuku į Grinvydą, sakau:

-Ką rinktumeisi, ar 8 valandas sėdėti ofise ar 8 valandas kasdien taip minti dviratį?

-Tai aišku, kad minčiau dviratį! – net nedvejodamas sušunka. Hm, įkvepianti kalba!

Puziniškio ąžuolas

Puziniškio ąžuolas

Kol kas važiavimas miško keliukais tikrai malonus, tad trumpam apsisunkinam sau kelionę ir pasukam mažu takeliu palei ežerą…

Užbėgam į Puziniškio piliakalnį, pervažiuojam gan naujai įrengtą tiltą, skiriantį Linkmeną ir Asalnykštį ir judam link Ladakalnio.

Dar vienas tiltukas – šįkart jau nerizikuoju ir dviratį persistumiu. O Grinvydas pastringa ir pajuda tik iš galo pastumtas sutiktų žmonių – mat tiltukas gana status, slidus, o dviratis sunkiai apkrautas.

Dviraačių žygis

Pakeliui į Ladakalnį

Su dviračiais pakylam į Ladakalnį. Aplink – vien ežerai ir pušynai… Gražu gi toj Lietuvėlėj :). Tiesa, turiu priminti, kad šiandien iš Grinvydas leptelėjo net tris paminėjimo vertus perliukus, štai vieną jų ir išgirdau Ladakalnio viršūnėje:

-…bet kuo kvailesnės reklamos, tuo labiau įsimenamos, – tęsiu jau nepamenu kaip prasidėjusį pokalbį.

-Na taip, bet kai kurios reklamos tokios, kad nors prie širdies dėk, – rimtu veidu atsako bendražygis.

Ladakalnis

Ladakalnis

Nusileidę nuo piliakalnio, netrukus pasiekiame ir Šilėnų apžvalgos bokštą, vėl kylam į viršų pasigrožėti mus supančiais ežerais.

Nuo čia prasidėjo sunkioji kelionės dalis. Lekiam miško takeliais, sutinkam medžiotojus, pasisveikinam, sužinom, kad mes esam „o, turistai“, ir išgirstam pusiau rimtų perspėjimų, kad toliau nepravažiuosim. Ir iš tiesų – važiuojam per vis daugiau balų, kai kur kelias išdarkytas miškovežių, primėtyta šakų… O dar tie kalniukai – kad ir ne patys didžiausi, bet, kadangi naktį smarkiai lijo, minant į kalną ratai vis prasisuka ir po kiekvieno tokio kalniuko kojos tiesiog dega.

Dviračių žygis

Vis aukštyn ir aukštyn…

Galiausiai, pasiekiam Tauragnų miestelį! Ai tiesa, dar bobulytę pakeliui sutikom, šįkart mes buvom atpažinti nebe kaip turistai, bet kaip „sportininkai“.

Dviračių žygis

Purvo šiandien netrūksta

Tauragnų miestelis, nors jame nieko ypatingo ir nematėme, lygiai toks pat tvarkingas kaip ir kaimai aplink. Na, bet mus dabar labiausiai domina parduotuvė.

Užeinam į vietinę parduotuvėlę – barą. O, pasirodo čia yra net pilstomo alaus! Ir giros! Ir sidro! Bet pardavėja greitai numuša mano entuziazmą – pasirodo, gira ir sidras parduodami tik vasarą, taip pat ir mano mėgstamas Hoegaarden‘as (čia litras kainuoja 4,20 euro). Lieka tik Lietuvos gamintojų alus. Dar pasiimu vyniotinį ir atsarginį žiebtuvėlį laužui.

Tauragnai

Pasiekėm Tauragnus!

Tauragnus pasiekę šiaurine ežero pakrante, pietiniu krantu judam atgal. Tikimės kažkur rasti stovyklavietę ir ten įsikurti. Tiesa, ryte dar mašinoj džiaugėmės, kad va sausis – reiškia bus tuščios stovyklavietės ir turėsim daugybę vietos vien tik sau! Tik dabar supratom, kad yra kita bėda – tų stovyklaviečių prie Tauragno ežero tiesiog nėra!

Žygis dviračiais

Darosi sunku…

Galiausiai, takelis palei ežerą baigiasi ir sukame keliuku tolyn nuo ežero. Tačiau nakvoti prie vandens vis tiek norisi! Išsitraukiam žemėlapius ir kuriam planą. Sakau:

-Žiūrėk, čia tik koks kilometras tiesiąja ir nukirtę kampą per mišką, atsidursime prie ežero!

-Na, bandom.

Ir čia prasideda linksmybės. Miškas už šimto metrų baigiasi ir tuomet prasideda pelkėta kirtavietė. Po suverstomis šakomis telkšo balos, tarp kelmų teka upeliai, o mes tempiam dviračius tolyn. Grinvydas keikiasi, o mane ima juokas – kai kurie žmonės tiesiog nemoka būti pikti :D.

Dviračių žygis

O čia baigėsi kelias

Persitempę dviračius per kirtavietę, alksnynu judam tolyn iki… iki suarto lauko. Visur šlapia, molis, dviračio ratai klimpsta kone iki ašių, batai taip pat per gerą sprindį kartas nuo karto prasmenga į įmirkusią dirvą. Bet stumiamės… O Grinvydas ir toliau keikiasi ir jam išsprūsta dar vienas perliukas:

-Blemba blemba, kuo toliau – tuo labiau kaip visada…, – kas su manim eina į žygius, tikrai supras, ką jis turėjo omenyje :D.

Iki pievos liko vos šimtas metrų molingos dirvos. „Ir toli, ir arti tuo pačiu“ – kaip pasakytų Grinvydas. Ir jis visiškai teisus – 100 metrų atstumą įveikinėjam geras 5 minutes.

Bikepacking

“Kuo toliau – tuo labiau kaip visada”

-Gal čia ir nakvojam? – sako kelionės draugas. Pradeda temti, esam didelėj pievoj tarp šieno rulonų.

-Tik kaži, ar čia laužą užsikursim, – sakau, apžvelgdamas šlapius alksnynus.

-Ai jeigu laužo nebus, tai minam toliau!

Palieku Grinvydą pailsėti ir išeinu apsižvalgyti, pro kur čia išvažiuoti į asfaltą. Grįžęs randu bendražygį graužiantį morkas – pildosi energijos.

Pro apleistą namą keliuku judame link asfalto ir privažiuojame lyg mini karjerus. Ir nesuprantam – kam čia tos duobės? Nepanašu, kad kas ką statytų ar vežtų smėlį iš čia… Bet netrukus viskas paaiškėjo, kai pajutom žarnų kvapą ir pamatėm galvijų griaučius, kyšančius iš vienos tokios jau užkastos duobės – pasirodo, kalno apačioje galvijų ferma.

Gravel ride

Sunkiai eina plentinukas per dirvonus :D

Pasiekiame elektrinį piemenį ir patikrinę, ar neteka elektra, lendam į ganyklą, kurios pakraščiu pasiekiam asfaltą. Jau visiškai sutemę, tad Grinvydas dedasi „kelininko liemenę“, duodu jam prožektorių ir kokį kilometrą važiuojame asfaltu iki mums reikiamo nusukimo.

Miško keliuku lekiam tolyn – šįkart daug smagių nuokalnių ir vienu metu tenka kirst per stabdžius, kai tamsoje į kelią išbėga kelios stirnos. Judam tolyn beveik nestoviniuodami – norisi greičiau susikurti laužą ir galiausiai gerai pavalgyti.

Nakvynei stojam prie Almajo ežero. Čia kelis šimtus metrų tęsiasi viena didelė stovyklavietė, tačiau mes vieni – nenuostabu, juk sausio 11!. Apsižvalgom aplink ir pradedam kurti laužą. O kūrėm mes jį kokias 2 valandas…

Laužas

Laužą kūrėm dvi valandas…

Beržo žievė, sausos eglių šakelės, pušų sakai – atrodytų, apie geresnį kurą net nesvajok! Bet viskas taip įmirkę, kad niekaip nesugebam ilgėliau palaikyti ugnies, kol įsidegs stambesnės šakos. Po kelių ilgų bandymų šoku ant dviračio ir minu palei ežerą tolyn, kur įrengtos kitos laužavietės.

O čia privežta malkų – tiksliau, visokių šakų, lentų nuo senų lauko tualetų ir net išardyto namelio rąstai. Po viena tokia šakų krūva užmatau gana sausų pušinių lentų, šiaip ne taip tamsoj jas iškrapštau ir minu atgal. Minu ir galvoju: „na taip dar nebuvo – sausio mėnesį, naktį, minu dviračiu per mišką su lentomis pažastyje“…

O buvo verta! Pagaliau turim laužą! Pagaliau šilta ir jauku…

Apie 22 val einame miegoti.

Antroji diena

 

Miegam beveik ik 9 valandos. Grinvydas džiaugėsi, kad taip šiltai miegojo, o aš visą naktį šalau – pasirodo, mano 15 metų senumo miegmaišį jau galima leisti į pensiją.

Almajo ežeras

Rytas prie Almajo ežero

Visą naktį pūtęs stiprus vėjas padarė mums paslaugą – pradžiuvusios malkos įsikūrė iš pirmo karto. Ką gi, pavalgom, susikraunam daiktus ir į kelią! O maršrutas šiandien paprastas – daugiausia asfaltu judam atgal link Palūšės, aplankydami dar porą įdomesnių objektų.

Visų pirma užsukam prie Ginučių malūno (verta paminėti, kad Ginučiai – ypatingo grožio tikras aukštaitiškas kaimas). Tuomet dar užkopiam į du piliakalnius – Ginučių ir Papiliakalnės ir vėl stebimės, kaip sunku atsigrožėti Aukštaitijos ežerais…

Ginučiai

Ginučiai

Per daug nesukinėdami į šonus minam atgal į Palūšę. O koks malonumas minti! Asfaltas kone tobulas, automobilių praktiškai nėra – visiška laisvė!

Laisvė

Laisvė!

Na gerai gerai, kiek gi galima tuo asfaltu – paskutinius tris kilometrus nusprendžiam važiuoti laukų keliuku. Pradžioje viskas kaip ir gerai, bet kuo toliau, tuo daugiau purvo ir balų. Štai nusprendžiu vieną balą apvažiuoti per pievą, bet kur tau! Nusuku nuo keliuko ir dviračio ratai iškart per sprindį pasineria į vandenį – dabar svarbu nesustoti. Bet viskas baigiasi gerai ir po 20 minučių jau pasiekiam Palūšę, kartu ir savo kelionės finišą.

Aukštaitija

Menas prie apžvalgos aikštelės

Pirma žygio diena buvo gana sunki – po ilgo lietaus viskas buvo šlapia, purvas lipo prie dviračių, teko gana dažnai kilti į smėlėtus kalniukus ir net tempti dviračius per suartą lauką bei šiokią tokią pelkutę. Tačiau būtent dėl to diena ir buvo įdomi (net Grinvydas šitam pritaria).

Taip pat verta paminėti ir tai, kad važiavimas dviračiu tokią „žiemą“ (sausio mėnesis, tačiau jokio sniego ir pliusinė temperatūra) – beveik nesiskiria nuo važiavimo vasarą… Na bent jau kol vakare nereikia įkūrinėti laužo ir miegoti užpraeitame dešimtmetyje gamintame miegmaišyje…;)

Palūšė

Kelionės pabaiga

Tai tiek, iki kitų kelionių! :)

 

Maršruto žemėlapis