Vasario 16 – os žygį į šiauriausią Lietuvos tašką pradėjom iki jo likus 12 km – maždaug ties Lujėnų kaimu Biržų girioje. Kadangi šiemet tradiciniame Vasario 16-os žygį daug kas negalėjo dalyvauti, likau tik aš ir Ieva, kuriai šitie kraštai daugiau mažiau pažįstami.
Išlipę iš automobilio, pradėjome eiti ir iškart radom lūšies pėdsakus! Taip pat per dieną matėm, kur praėjo elniai, šernai, stirnos ir net barsukas, kuris, matyt, nusprendė, kad žiema Lietuvoje jau baigėsi.
Biržų girioje
Keli šimtai metrų keliu ir lendam į mišką. O miškai čia įdomūs – palei visus keliukus melioracijos grioviai, kuriuos peršokus pateksi į pelkėtus arba labai pelkėtus miškus. Vietos kai kur atrodo visai laukinės, mažai paliestos žmogaus, tad prasibrovę pro krūmynus išlendam į šlapią beržyną-eglyną, kur aptinkam nemažai beržo grybų (čiagos). Šito gėrio nusprendžiam pasirinkti.
Dar viena bala pakeliui į ašigalį…
Keliems šimtams metrų vėl grįžtam į kelią. Pasirodo, per daug nusukom į rytus, tad taisom kryptį kol išlendam į senas kvartalines. Kiek senas? Tiek, kad čia prieš dvidešimt metų pravažiavus traktoriui, vis dar likusios gilios vėžės, tarp kurių auga jau keliolikos metrų aukštį pasiekę alksniai.
Taip ir einam
Kaip jau minėjau, Biržų giria smarkiai pelkėta, tad brendam per proskynas laužydami iki 2 cm storio ledus. Ir kaip džiaugiamės, kad nusprendėm žygiuoti su guminiais! O tiek nedaug trūko, kad būtume išėję su paprastais žygio batais… Taigi, jei kada keliausite į Biržų girią – nepamirškite guminių! :)
Girioje gausu beržo gumbų
Prisibraidžioję vėl lendam į kelią. Nepaisydami to, kad šiandien šventinė diena, miške pjūklais darbuojasi Audrius, Gytis ir Petras. Na, bent jau taip spėjam, nes ant medžių buvo užrašyti būtent šitie vardai, atskiriantys lapuočių miško dalis.
Upelis
Keliaudami toliau į šiaurę prieinam… šakų krūvą! O kai Ieva pamato gausiai sukrautas šakas, ji negali ant jų neužlipti! Taigi, ji ropščiasi aukštyn į, ko gero, šiuo metu aukščiausią Biržų girios vietą, o aš kol kas lieku apačioje.
Šernų SPA
Bet negi nepasinaudosi proga pasižvalgyti po apylinkes iš aukščiau?! Lipu ir aš! Užlipt užlipau, bet besileisdamas sugebėjau nusiristi žemėn. Na, bet kol kojos sveikos galima žygiuoti toliau!
“Aukščiausias Biržų girios taškas”
Maždaug po pusvalandžio atsiduriam šalia Pučiakalnės kaimo. Aplankom apleistą trobą su neįprastai sujungtais rąstais ir pakylam kalniuku į patį kaimą. O šis mus nuliūdino – nors Vasario 16, nėra nei vienos iškeltos vėliavos. Na, bet radom pieno supirkimo punktą…
Pieno supirkimo punktas
Laikom kryptį tiesiai į šiaurę! Kas reiškia, kad einam per rapsų, žiemkenčių laukus, galiausiai pereinam į suartą dirvą, tuomet į dar kažkokių kultūrų lauką, kur sutinkam kelias stirnas.
Ėjimas laukais nėra lengvas – batai aplimpa molėta žeme, ieškom sausesnių vietų ir stengiamės nepaslysti. Priekyje turim orientyrą – medžiotojų bokštelį.
Į Šiaurę!
Už medžiotojų bokštelio kertam gana platų griovį. Gerai, kad padarytas tiltas – permesti du rąstai, kurie laisvai plūduriuoja vandenyje, ir gerokai paskęsta užlipus, bei sukaltas šioks toks klibantis turėklas.
Tiltas…?
Persikėlę per griovį, patenkam į visiškai laukinę girią – pelkė, brūzgynai, suvirtę seni medžiai… Stengiamės eiti tiesiai link šiauriausio Lietuvos taško, kol neprieinam… dar didesnio griovio.
Keliasdešimt metrų bridę per pelkę, atsitrenkėm į platų, gilų griovį, kur, atrodo, karaliauja tik bebrų šeimynos. Nei vienoj kitoj pusėj nematyti jokio pervirtusio rąsto, kuriuo galėtume pereiti. Taigi, klausimas – eiti į kairę ar į dešinę?
O čia pastrigom…
Pasukom į rytus. Brendam per juodą vandenį beveik iki guminių viršaus. Ir netikėtai mane aplanko nušvitimas – atsisuku į Ievą, sakau:
-Žinai, ką tik supratau, kad būtent taip ir įsivaizduoju tobulą žygį – brendi per laukinę pelkę, ieškodamas, kaip persikelti į kitą krantą ir dar turi konkretų tikslą – pasiekti ašigalį!
Pala pala, o kas čia? Ogi, palaidas rąstas plūduriuoja! Galbūt juo įmanoma persikelti? Rankoje – bebro nužievinta kartis, kuria, užsilipęs ant pusiau paskendusio rąsto, stumiuosi į priekį (kaip Venecijoj – sako Ieva), kai… suskamba telefonas! Pačiu nepatogiausiu metu!
Klausau?
Laikydamas pusiausvyrą, atsiliepiu. Ieva juokiasi ir fotografuoja, kaip aš siūbuoju ant rąsto, ranką pridėjęs prie ausies. Bešnekėdamas pamatau už kokių 30 metrų per griovį pervirtusį rąstą! Juo ir persikeliam į kitą krantą (tiesą sakant, labai abejojau, kad „Venecijos variantas“ pavyks).
Tiltas iš sunkvežimio rėmo
Beliko mažiau kaip kilometras iki Lietuvos ašigalio!
Einam jau gražiu mišku, kertam dar vieną upelį, per kurį kaip tiltas permestas senas sunkvežimio rėmas. Dar keli šimtai metrų… ir pasiekiam Nemunėlį! Tuo pačiu ir šiauriausią Lietuvos tašką! :)
Pasiekėm Lietuvos ašigalį! :D
Dar įbrendam į Nemunėlį, kiek leidžia guminiai, (kad būtume dar arčiau Latvijos) ir stojam pietų.
Beliko kelis kilometrus pažygiuoti palei Nemunėlį pro Igaunių kaimą iki Aspariškių, kur sėdam į automobilį ir baigiam žygį… Tiesa, po to dar užsukom pažiūrėti Tabokinės ir Moriškių atodangų…
Muoriškių atodanga
Nupėdinom 23 kilometrus. Apie 30 % maršruto keliais ir takais, likusi dalis – miškas, pelkės, kopūstų laukai ir proskynos. Pirma mintis po žygio – …gal kitą kartą į piečiausią Lietuvos tašką…? :)