1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47,
Aukštyn upe…

Dviračiais po Gražutės regioninį parką

Apie tokį dviračių žygį svajojau jau seniai. 50 km per dieną, neskubant, miško keliukais, su visais lankytinais objektais ir maudynėmis..

Netikėtai susirašėm su Grinvydu ir kitą dieną jau nuspręsta – keliausime į Gražutės regioninį parką!

Žygis dviračiais

Pradžia!

Žygį pradedam Visagine ir, vos išlipę iš traukinio, pasileidžiam miško keliuku link Švento ežero, kur išsipildė dar viena mano svajonė – aplankyti vieną skaidriausių Lietuvos ežerų, kuris dar garsėja ir kiek paslaptingais ilgalaikiais vandens lygio svyravimais.

Oras šiandien gana vėsus, vėjuota, taigi, ežeras mus pasitinka pasišiaušusiomis bangomis ir grėsmingai atrodančiu dangumi, tad to legendinio skaidrumo nematyti. Tačiau tai nesustabdo mūsų nuo nusimaudymo – juk tokia proga! Grinvydas džiaugiasi ne ką mažiau, mat jis sakė matęs šį paplūdimį nuotraukoje ir jam jis primena…Karibus! Na, tik vietoj palmės, ant kranto auga vieniša pušis.

Švento ežeras

Švento ežere

Keliaujam toliau miško keliukais, kurie kartais mus sustabdo dėl smėlio, tad dviračius tenka stumtis. Miškai čia gražūs, todėl bevažiuodamas užsimanau padaryti kadrą. Ogi, nenulipęs nuo dviračio – negi dabar be reikalo stoviniuosi?! Išsitraukiu telefoną, pala, reikia nustatymus pakeisti…kaip čia dabar.. rankos užimtos.. aha!.. su nosim! Bakstelsiu nosim telefono ekraną, dviračio vairas susisuka ir…bam! Grinvydas iš galo juokiasi – mat kaip tik tuo metu mane fotografavo.

Žygis dviračiais

Per smėlynus

Po keliolikos kilometrų išlekiam į plentą ir traukiam link Salako. Sunkiai beminant prieš vėją, ateina mintys, kad reikėtų stoti pavalgyti, todėl ieškom, kur geriau nusukti, kad atsidurtume prie Luodžio ežero. Deja, nei vienas privažiavimas netiko – tai kelias baigiasi, tai privati valda, tai dar kas nors…ir štai, iš trečio ar ketvirto bandymo pasiekiam Luodžio ežerą! Ir tikrai geroje vietoje, su didžiule pavėsine ir suoliukais, kur ir pasistipriname.

Žygis dviračiais

Miško keliukais

Važiuojant toliau, Grinvydas randa ant kelio numestą pledą. Sako: „Tomai, reikia paimti, nes paskui naktį gailėsiuosi, jei bus šalta“. Ir.. paėmė.

Prieš Salaką nusukam į pažintinį taką – medinėmis lentutėmis išklotas takas visai patogus važiuoti dviračiu. Didžiausia pramoga čia – neaukštas medinis apžvalgos bokštas bei Salako ozas, kuriuo pasivažinėjame (ir kuris, anot stendo, tęsiasi net ežero dugnu).

Salako pažintinis takas

Apžvalgos bokštelis Salako pažintiniame take

Salakas nustebino ir gražiomis, itin tvarkingomis sodybomis! Šviežiai nušienauta žolė, gėlynai, jokių nevažiuojančių ar pusiau išardytų automobilių kiemuose. Netgi pravažiavome ir „Gražiausia Salako gatve“, kurios tvarkos galėtų pavydėti ne viena lietuviška sodyba!

Salakas

Poilsio minutė

Ir štai ji! Bene įspūdingiausias dalykas visoje kelionėje! Salako bažnyčia. Iš didžiulių akmenų luitų prieš šimtmetį pastatyta bažnyčia yra tiesiog įspūdinga! Ją statant, kiekvienas gyventojas į mišias buvo prašomas atsivežti akmenų ir žąsų kiaušinių, kurie buvo naudojami statybiniam mišiniui gaminti. Ir iš to išaugo net 72 metrų aukščio akmeninė bažnyčia! Išties įspūdinga ir asmeniškai man – pati gražiausia bažnyčia visoje Lietuvoje!

Salako bažnyčia

Salako bažnyčia

Apvažiavę pažintinį taką, užsukame į Gražutės regioninio parko lankytojų centrą, mus pasitinka itin maloni darbuotoja, kuri papasakoja apie parko vertybes ir pagelbsti dėl tolimesnio maršruto. O dar, sužinojusi, jog jau įsigijome parko lankytojo bilietus, padovanojo ir po ženkliuką, kurį netrukus prisisegiau prie dviračio krepšio.

Aplankome totorių ir katalikų kapines, kurios sužavi senais, laiko paženklintais paminklais. Beje, įdomu tai, jog totorių kapinėse paminklai pastatyti prieš kapus, o ne atvirkščiai, kaip įprasta pas mus.

Totorių kapinės

Totorių kapinės

Salake užsukam į parduotuvę, kur nusiperkam maisto vakarui ir…karštų čeburėkų pietums.

Pakeliui į Degučius užsukame į Partizanų kalnelį (jei gerai pamenu pavadinimą). Šioje vietoje būdavo užkasami partizanų kūnai, o žiemą juos tiesiog sumesdavo į netoliese esantį Anglinių ežerą. Manoma, kad šiose dviejose vietose palaidoti apie 220 partizanų.

Dviračių žygis

Apsirūpinę maistu ir laimingi!

Pasistiprinę prie Ūsto ežero, sukame į žvyrkelį – už kelių kilometrų stovi Tiltiškių vandens malūnas, kurį norime aplankyti. Žvyrkelis čia gana padorus, tad gretai pasiekiame šią vietą. Trumpas pasivaikščiojimas, pasisėdėjimas prie Šventosios ir minam iki Degučių! Šįkart – gražiu laukų keliuku.

Tiltiškių malūnasTiltiškių malūnas

Degučiuose iškart užsukam į vietinę užkandinę, kur planavome pavalgyti, bet apsiribojome tik kepta duona ir giros bokalu. Mat planus sujaukė tai, jog Salako lankytojų centro darbuotoja išreklamavo mums Šavašos pažintinį taką, tačiau iki jo – dar 15 kilometrų. Kaip ir nukrypstam nuo plano ir reikėtų paskubėti… Kiek pasukę galvas, nusprendėm, jog visgi liekam prie pradinio plano ir ieškom nakvynės prie Degučių – juk kelionės esmė buvo keliauti visiškai neskubant.

Degučių pažintinis takas

Degučių pažintiniame take

Paskutinis lankytinas objektas šiandien – Degučių pažintinis takas. Riedam siauru miško keliuku, skaitom apie įdomius objektus, užsitempiam dviračius į piliakalnį…

Po ilgų paieškų, diskusijų ir nuomonių, nusprendžiam nakvoti stovyklavietėje prie Samanio ežero. Maudynės, ant laužo virti makaronai, palapinės statybos, meninis intarpas su armonikėle ir keliaujame miegoti…

Dviračių žygisNakvynei pasiruošę!

          Antra diena

Keliamės 8:00. Pusryčiams greitai išsikepam dešrelių, susipakuojam ir keliaujam tolyn, kur mūsų laukia nuotykiai, apie kuriuos net neįtarėm…

Dviračių žygisLaukiam “Labo ryto”

Nuo asfalto sukam į šiaurę, kur pažymėtas Salako regioninio parko dviračių maršrutas. Ir visiškai nepasigailim – prieky gražus miško keliukas, su nedideliais kalniukais, gražiomis kirtavietėmis ir miškais. Vienu metu privažiuojam skersai kelio ištemptą Stop juostą – taip žmonės saugo savo vienkiemių privatumą. Na, bet kas mums – pralendam ir palei trobas, lydimi balto, garsiai lojančio šuniuko lekiam tolyn.

Ir vėl žvyrkelis, tačiau šįkart vos pora kilometrų. Nuo jo nusukus, atsiduriame ant aukšto Šiurpelio ežero kranto, kur stojame pailsėti.

Šiurpelio ežeras

Prie Šiurpelio

Likusį kelią labai smagiai ilgomis nuokalnėmis leidžiamės miško takiukais. Taip gera, malonu, tačiau… važiuoji ir galvoji, kad taip ilgai tęstis negali, nes taip jau būna žygiuose. Iš pradžių maniau, jog kažkur priekyje mūsų jau laukia koks didžiulis kalnas ar net virtinė kalnų, tačiau buvo kiek kitaip…

Užkandę ir išsimaudę Asavo ežere, sėdame ant dviračių ir padarę vieną-kitą klaidingą posūkį, atsiduriame ant žvyrkelio. Bandom kapstytis ir netgi ilgesingai prisimename tą žvyrkelių tarką, mus masažavusią vakar. O šiandienos žvyrkelyje daugiau smėlio, taigi mini mini sau į kalną, iš visų jėgų spaudi pedalus, o ratai tiesiog prasisuka…

Dviračių žygis

Prasideda smagumai…

Neapsikentėm.

Sukam į miško keliuką ir tikimės geriausio.

O keliukas gražus, patogus važiuoti, tačiau…trumpas. Už kelių šimtų metrų jis pereina į proskyną, bet mes nestojam, nes tikimės, kad netrukus ir vėl išlysim į gražų miško keliuką. Bet proskyna tik blogėja, smėlio daugėja, taigi, stumiamės dviračius per smėlynus, atsiranda vis daugiau uodų ir sparvų…

Ne, taip negalima. Pasižiūrim žemėlapį ir sukam tiesiai per mišką iki artimiausio keliuko, kuris turėtų būti už 600 metrų.

Dviračių žygis

Kur toliau?!

Vėl išlendam į proskyną, nusileidžiam į išdžiūvusią pelkę, per brūzgynus tempiam apkrautus dviračius, keliam per rąstus, Grinvydas keikiasi, kažkuriuo metu net kilimėlį pametė, o musių, uodų, ir sparvų tik daugėja…

Sakau:

-Grinvydai, kaip mes čia atsidūrėm?

-Na, tu sakei „sukam“, o aš – „nu davai“…

Štai dabar ir prisiminėm visas tas nuokalnes pirmoj dienos pusėj, maudynes ežere, močiutės blynus ir šaltą alų…

Dviračių žygis

Sunkiausia dalis

Na, o kalbant apie maudynes, galiausiai išlindom iš miško ir grįžom prie Švento ežero, kur šiandien jau buvo apie 60 žmonių (vakar – nei vieno)!

Atsigaivinimas ežere, pietūs ir sukam jau vakarykščiais keliukais iki Visagino. Vėl smėlis, vėl minam iš visų jėgų (tiesą sakant, ištobulinom važiavimą per smėlį), stumiamės dviračius ir galiausiai asfaltu pasiekiam Visaginą, o netrukus ir Ignalinos atominę elektrinę.

Visaginas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip sovietinis miestas, tačiau geras dalykas tas, jog čia neblogai išvystyti ir tebekuriami nauji dviračių takai.

Prie atominės elektrinės, mus sustabdo pasieniečiai, kelias minutes tikrina pasus, kažko tai juokiasi mums už nugarų, o mes grožimės elektrinės kaminais.

Atominė elektrinė

Atominė elektrinė

Atgal į Visaginą grįžtam smagiu, siauru takiuku palei Drūkšių ežerą, kuriame, beje, spėjame ir išsimaudyti! Taigi, užsidedam pliusą, jog maudėmės didžiausiame Lietuvos ežere! :)

Visagine užsukam kebabų ir – traukiniu namo. Traukinyje prie mūsų prisėda žmogelis, kuris pradeda pasakot, kaip pats keliauja dviračiu, kokių nuotykių yra patyręs, kaip pats dviratį susirinko… Tačiau iš mūsų nekokie pašnekovai, nes labai jau ima miegas…Visgi, šiandiena šiek tiek išvargino.

Pirmą dieną numynėm – 62 kilometrus, antrą – labai panašiai. Pamatėm nemažai Gražutės regioninio parko, aplankėm daug įdomių objektų ir pramankštinom kojas…

Į kelionės pabaigą, kaip visuomet, ateina mintys… „O kas toliau…?“ :)

Maršruto žemėlapis