Pamerkiai mus pasitinka tyliai – nei šunų lojimo, nei žmonių, tik tolstančio traukinio garsas. Žygį pradedam kone pusę 12 dienos, taigi, laiko per daug neturime. Žinoma, galėjome važiuoti anksčiau, bet vien pagalvojus, kur Paulius mane pasiųstų, jei pasakyčiau, kad 7:20 jau reiktų būti traukinių stotyje…
Be Pauliaus šiandien eina ir ne vieną žygį kartu atpėdinęs Grinvydas, taip pat Kristina, su kuria žygiuoju pirmą kartą, ir, žinoma, Dijana – gana aktyviai besilankanti miškuose, tačiau tik dabar po trijų ar keturių metų kvietimo prisijungti, pagaliau palūžusi ir jau nekantraujanti sužinoti, kur mes ją šiandien išvesim.
Merkio šlaitai
Patys Pamerkiai per daug nesužavi, tačiau viskas pasikeičia įžengus į mišką, kuris mus pasitinka netikėtai sugrįžusia žiema, mat žemė užklota plonu sniego sluoksniu. Pėdiname patogiais miško keliukais apie kilometrą, kol galiausiai nusukam į dešinę, arčiau Merkio. Anot mano naudojamų žemėlapių, čia turi būti vaizdinga Merkio pakrantė, kurią, kiek prasibrovę pro krūmus, ir pasiekiame.
Mane dažnai stebina, kai bendražygiai jau po kelių kilometrų žygiavimo jau traukia užkandžius (Dijana žygio maistą pradėjo dar traukinyje). Žinoma, galbūt stebėtis ir nereikėtų, juk daugiau kaip valanda kelionės traukiniu, vėsus oras, gamtoje ypač skanus maistas…
Kelio per upę čia nėra
Žodžiu, einame toliau. Kol kas – gana stačia Merkio pakrante, kuri einant prieš srovę vis leidžiasi žemyn ir mes atsiduriame didžiulėje pievoje. Negaliu nepastebėti, kad šiandienos ėjimas išties lengvas – labai daug keliukų ir takų, tačiau galvoje jau kuriu planą, kaip reikės tai ištaisyti.
Mūsų pirmasis lankytinas objektas – Kukiškių kaimas, kuriame suskaičiuojame net 9 kūdras! Kone dvigubai daugiau nei trobų! Tiesa, dabar žiūrėdamas žemėlapį, matau, jog tų kūdrų šiame kaime net keliolika – pasirodo, ne visas ir pamatėme.
Maršrutas kol kas lengvas
Netrukus prieiname ir kitą lankytiną objektą, tuo pačiu pavadinimu, kaip ir kaimas, pavadintą ąžuolą. Šis atrodo išties lengvai įlipamas, tad nieko nelaukę, Paulius, Grinvydas ir aš bandome ropštis viršun. O tai, pasirodo, gerokai sunkiau nei atrodė iš pirmo žvilgsnio – užtrunkame kelias minutes, kol atsiduriame tarp ąžuolo šakų. Merginos, kreivai į mus žiūrėdamos, nusprendė, jog jos pasiliks apačioje.
Šlaitu palei Merkio senvagę užsikabarojame aukštyn ir jau paliekam Merkį. Dabar – tiesiu taikymu link Spenglos, kur jau baigsis keliukai ir prasidės įdomioji žygio dalis.
Paulius niekada negali ramiai praeiti pro medžiotojų bokštelius – jam būtinai reikia į visus juos užlipti, apsižvalgyti, išbandyti tvirtumą, o gal… ai, tiesą sakant, nežinau, ko jis ten ieško, bet jam iš paskos užsilipa ir visa likusi gauja.
Netikėtai iškritęs sniegas leidžia vieną paskutinių kartų šiemet pasidžiaugti sniego gniūžtėmis, dusliai besidaužančiomis į draugų pakaušius.
Nežino, kur eina
Apžiūrėjęs pakelės krūmus, skubu paskui draugus, kurie juk nežino, kur eiti! Taip neatsakingai juos palikęs, pasiveju jau prie pačios Spenglos, tačiau ne ties žiotimis, kur planavau išlysti, bet aukščiau, prie per upelį nuvirtusio medžio. Na taip gi! Pagaliau! Viena iš mano žygio taisyklių sako, kad bet kuriame žygyje yra būtina bent kartą kirsti upelį. Tą padarysime būtent čia, kur atklydo mano pasiklydę bendražygiai.
Pirmo lygio rąstas per upę
Tiesą pasakius, nuvirtusiu medžiu visi pereina be nuotykių – net Kristina, pirmąkart su manimi žygyje, nesiteikia nustebinti. Nusprendęs, jog tai pirmo sudėtingumo lygio rąstas per upę, vedu bendražygius toliau, ieškodamas kitos persikėlimo vietos. Ai, tiesa, kadangi jau pasakoju atvirai, turiu prisipažinti, jog persikelti į kitą krantą mums visai nereikėjo ir anksčiau ar vėliau reikės vėl keltis per upę, tikiuosi, jau sudėtingesniu keliu.
Štai ir prasideda ta žygio dalis, kur pamirštam visus patogius keliukus ir einame nuostabaus grožio Spenglos pakrante! Gėrimės Spenglos vingiais, skaidriu vandeniu, randame ir pirmųjų žibučių. Štai kur tikras malonumas – eiti palei laukinį upelį ir brautis pro šakas, bandant neįkišti kojos į bebro urvą.
Spenglos vingiai
Pietų metas! Eidamas pirmas, nusižiūriu gražesnę vietelę ir siūlau stoti poilsio. O kad būtų taip paprasta! Paulius apsidairęs sako, kad tikrai galėtume rasti gražesnę vietelę. Ech, einame toliau.
Už dviejų šimtų metrų vėl atsisuku į bendražygius – visi linksi, pritaria, jog vieta gera, tik va Paulius šiaip taip pakraipęs galvą galiausiai atsidūsta ir sako: „tiks…“
Verda pietūs
Greitai išsiverdame sriubos, pasikepam lašinių, užkandame visko, ko tik turime ir skubame tolyn – teks trumpinti maršrutą, mat turime nedaug laiko, o atgal į Vilnių yra tik vienas traukinys.
Reikia paminėti, kad kol pavalgėme, oras pasikeitė bent tris kartus – vieną akimirką džiaugiamės pavasarišku oru, o kitą jau pakilęs vėjas drabstė mums ant galvų sniegą, o dar po kelių minučių jau šildė saulės spinduliai.
Trumpam – žiema
Na dabar jau tikrai reikia rasti, kur persikelti per upę, o rąstų kaip tyčia nėra. Galiausiai, nukirtę upės vingį, prieiname vietą, kur, anot žemėlapio, turi būti tiltas. Tačiau čia randame tik brastą. Labai greitai išsivysto mintis, jog upelį galima tiesiog perbristi. O kodėl gi ne? Grinvydas, atrodo, tiesiog trykšta noru sušlapti kojas ir atidaryti braidymo sezoną. Aš jį pasivedu į šalį ir tyliai klausiu:
-Tu juk supranti, kad paėję dar kokius du šimtus metrų tikrai rastume kokį nuvirtusį medį?
-Tai taip taip, bet gi, Tomai – nuotykis!
Iš tiesų, turiu pasakyti, kad Grinvydas maloniai stebina. Jei pirmame žygyje, kuriame kartu ėjome prieš kokius 6 metus, šis, atrodo, vengė bereikalingos rizikos, tai dabar tik ir prašosi nuotykių ir.. prisiminimų, kuriuos vieną dieną pasakos anūkams.
Atsiraitoju kelnes, nubrendu iki kito Spenglos kranto patikrinti gylio. Viskas gerai – vandens kiek virš kelių, tik paskutiniai du metrai gilesni. Na, bet nusprendžiu, kad jau vietoje sugalvosime, kaip reikės merginas nukelti šiame krante (mat Kristina su Dijana nusprendė braidymo sezono dar neatidaryti).
Perbridus Spenglą
Paulius pergabena per upę kuprines, o mes su Grinvydu imame po bendražygę ant pečių ir brendame į kitą krantą. Kelnės atraitotos iki kelių, viskas einasi gerai, kol nepasiekiame gilesnės vietos. Iškart suprantu, kad anksčiau į galvą šovusi mintis apie merginų išlaipinimą kitame krante „ai sugalvosim“ – nieko verta. Neturėdamas kur dėtis, žengiu į duobę, kojos susminga į dumblą, tačiau Dijana sėkmingai atsiduria kitame krante. Lygiai taip pat ant kranto atsiduria ir Grinvydas su Kristina ant pečių. Kelnės šlapios iki šakymo – tiek iš to „užteks atsiraitoti iki kelių“…
Įveikėm!
Greitai apsišluostome, užsidedam batus ir traukiam tolyn – tenka kelis šimtus metrų grįžti paupiu atgal, tik jau kitu krantu. Ir ką jūs manot – nuėję vos 200 metrų randame net du tiltukus per Spenglą! Lyg ir būtų apmaudu, bet bent du iš mūsų džiaugiasi, kad per upę kėlėmės kitokiu būdu.
Netrukus prieiname Yagos festivalio vietą prie Spenglos ežero ir šiaurine pakrante judame tiesiu taikymu link Valkininkų.
Čia vyksta Yagos festivalis
Šiaurės vakariniame ežero krante prieiname mažą upeliuką, ištekantį iš nedidelės pelkutės prie ežero. Upelis apsuptas stačių krantų ir užtvenktas galinga bebrų užtvanka,. Turiu pasakyti, jog tai man buvo pati gražiausia vieta šiandienos žygyje, kurią tikrai norėčiau aplankyti dar kartą.
Bebrų upelis
Su šiokiomis tokiomis pastangomis persikeliame per upelį ir per mišką keliaujame link Valkininkų geležinkelio stoties, kur laukiame traukinio namo…
Prie Spenglos ežero
Viso nuėjome apie 17 kilometrų. Tiesiog neturėjome laiko laikytis pradinio plano ir dar kelis kilometrus pažygiuoti Spenglos pakrantėmis.
Paskutinė kliūtis
Šiandienos maršrutą, iš tiesų, sudariau prieš metus ar net du ir tik dabar, kai staiga prireikė sugalvoti, kur žygiuoti, jį atkasiau. Ir jis išties pasiteisino, ypač keliaujant su pirmąkart žygiuojančiais – nesudėtingas, tačiau su nuotykingomis vietomis. Maršruto žemėlapiu dalinuosi žemiau.
Traukinys namo