0 Diena
Iš Šiaulių važiuojam Žagarės link. Bandau Pauliui aiškinti, kad nelakstytų vidury eismo juostos, bet tas atsikalbinėja. Suprantu, kad nervina, kai aiškina, bet nu, Pauliau – saugumas! 😀
Pradeda stipriai lyti, bet nestabdom – Paulius neturi striukės, o aš nenoriu atsilikti.
Paulius siūlo trumpinti kelią žvyrkeliu ir taip sutaupyti apie 12 km, tai reiškia, kad 28km likusio kelio – žvyras.
Stojam poilsiui prie pavėsinės, bet lietus taip įsismarkauja, kad nusprendžiam čia ir nakvoti.
Pradžioje bandom miegoti ant suoliukų, bet šie tokie siauri, kad užmigti neįmanoma. Apie pusę 3 nakties persikeliam ant žemės. Iki Žagarės dar 18 km.
1 Diena
Ryte atsikeliam drėgnuose nuo lietaus miegmaišiuose. Rūbai šlapi, batai šlapi, bet bent jau nebelyja. 19km minam iki Žagarės dvaro, kur pasiimam žygio pasus.
Apsidairom Žagarėje ir pradedam Camino Lituano. Pirmi keliukai eina per pievas ir po visą naktį pylusio lietaus minam tiesiai per balas, batus pilnai sukišdami į vandenį.
Šiandien daug baisių lauko keliukų, žvyrkelių, minam per lietų, prieš vėją, žodžiu, nelengva.
Jonišky gerai užvalgėm ir parke ant suoliukų nusnūdom. Po valandos gavom progą ir išsimaudyti.
Vaizdai aplink tikrai gražūs, nors ir gana monotiniški: žvyras, kviečiai, rapsai.
Įveikėm 3 su puse camino etapų. Pagal spidometrą šiek tiek virš 100km (+19 iki Žagarės). Nors pagal etapų atstumus tik apie 80km. Dieną apibūdinčiau 4 žodžiais: žvyras, lietus, vėjas, balos.
2 diena
Šiandienos raktinis žodis – vėjas 😀
Pabudus pylė lietus, bet 9 valandą jau galėjom išjudėti. Pakruojo degalinėj užkandom ir pasileidom mažais žvyrkeliukais tolyn. Ilgai ir nuobodžiai mynėm užgulę vairus prieš pietų vėją. Net kilo mintis, jog maršruto rodyklės žymi ne tik, kur reikia eiti, bet ir iš kurios pusės vėjas pučia 😀.
Šiandien sutikom 3 piligrimus. Porelė iš Vilniaus, einanti jau penktą dieną ir dar vienas vilnietis, keliaujantis jau aštuntą dieną. Visi pėsti.
Vienu metu gavom daug ir stipraus lietaus, tad permirkom iki paskutinio siūlo. Bet iki vakaro išlindo saulė ir įsikūrėm 15km nuo Kėdainių ant Nevėžio kranto.
Pagaliau nusimaudėm ir išsiskalbėm..
Šiandien įveikta 109 km. Liko kiek daugiau nei 300…
3 diena
Maždaug nuo Kėdainių vaizdai pradėjo keistis, atsirado kalniukų, sumažėjo žvyrkelių. Ryte įveikiam sosnovskių barščių taką ir Kėdainiuose stojam gerai pasistiprinti. Vėjas šiandien sumažėjęs, pagaliau išlindo saulė, tad turim progą išsidžiovinti drabužius.
Pakeliui kertam Šušvę ir lekiam link Kauno.
Vienu metu netyčia pametėm kelią, tad grįžom per lauką… O laukas, pasirodo, iš aviečių ir kitų šlapių krūmynų… 😀
Etapai aplink Kauną – daug asfalto. Pačiam Kaune ir Pažaislyje dviračius tenka užsitempti į du gerus kalnus, tad čia išlakam daug vandens 😀
Nakvynei stojam jau už Kauno, miške su daaaaaug uodų. Greitai pasistatom palapines ir ramiai gulim, kai pasigirsta žingsniai ir vyriškas balsas: “dabar neišsigąskit, aš šaudysiu” 😀
Šiandien įveikėm apie 120 km
4 diena
“Keliausime į rojų, nes jau buvom pragare…” – V. Šerelis.
Na gerai gerai, nebuvo taip blogai 🙂
Nuo Kauno žvyrkeliai smarkiai suprastėjo – daug piktų “tarkų”, kalnai kalneliai, o dar ir saulė šiandien kaitina. O smagiausia tai nuo šunų bėgt per tas tarkas, šiandien tokių sutikom bent 6 😀
Visgi, gavom ir daug asfalto – Prienai, Birštonas, Alytus… Tad ir kilometrų prisukom virš 140 ir pasiekėm Metelius. Kraštovaizdis nuo Kauno įvairesnis nei iki jo, dviračius keliskart teko ir pasinešti.
Dieną sutikom 9 piligrimus. Ir dar nuo kalno lėkdami lyg užmatėm 2 ar 3 keliautojus pavėsy…
Su paskutiniais trim susipažinom artimiau, kartu pavakarieniavom (ačiū už grikius, jei skaitot!! 🙂).
Liko visai nebedaug, rytoj – finišas!
5 diena – atsiskyrimas ir finišas
Atsikėlę prie Dusios ežero, pradėjome priešpaskutinį etapą Meteliai – Lazdijai.
Maršrutas veda per šlapius aukštus žolynus. Vienu metu išsiveržiu į priekį ir netrukus girdžiu:
“-Tomaaaai!”
Atsisuku, Pauliaus nėra. Grįžtu atgal, klausiu, kas yra, sako:
“-Ai dviračio permetėjas lyg buvo per aukštai, bet atrodo viskas gerai”
Pasižiūriu – permėtėjas smarkiai sulankstytas ir grandinė beveik trūkus. Kelias minutes su replėmis pasikrapštau, bet rezultatas niekinis – tik juodos rankos.
Nusprendėm atsiskirti. Duodu Pauliui beveik tuščią “powerbanką”, pats pasilieku kitą tokį patį ir palydėtas Pauliaus “Buen Camino” išminu link Seinių. Tuo tarpu, Paulius vesdamas dviratį nukulniavo link Lazdijų (apie 10-15km).
Šventežeryje užsiperku saldumynų ir pasileidžiu jau pilnu tempu į Seinius.
Maršrutas nelengvas, daug lauko keliukų, kalniukų, vis labiau pasigendu Camino kelią žyminčių kriauklių, tad keliskart išsuku iš kelio ir tenka grįžti.
Kojų raumenys dega, saulė kaitina, bet jau jaučiu finišą ir lauko keliukais spaudžiu 30km/h per visas duobes ir akmenis.
Kažkur pievose kertu Lietuvos/Lenkijos sieną ir dar po kelių kilometrų atsiduriu… Seiniuose. Pagaliau! Mano Camino baigtas! Susirandu, kas uždėtų štampą į piligrimo pasą ir sėdu pailsėti prieš kelionę atgal namo…
Štai Camino Lituano ir įveiktas. Visi 500 kilometrų. 5 dienos. Turiu pasakyti, kad nebuvo lengva – iš 5 dienų tik vieną dieną turėjau sausus batus. Visos nakvynės palapinėje, gauta daug lietaus ir daug saulės.
Bet džiugu, numynėm. Pagaliau! 🙂
Belieka atsakyti sau į klausimą… O kas toliau? 🙂
Ačiū visiems už patarimus ir palaikymą ir gero kelio žygiuojantiems ir dar žygiuosiantiems!
Apibendrinimas: Camino Lituano
Šitie du jaunuoliai nuotraukoje 5 dienas mynė lietuviškais žvyrkeliais, laukų keliukais, plentu, nešėsi dviračius laiptais, brovėsi per avietynus ir kviečius, išvažinėjo balas ir purvynus, kėlėsi per Šušvę.
4 naktis miegojo palapinėse ir vieną, merkiant lietui, pavėsinėje. Gynėsi nuo uodų ir sparvų, mynė kepinant saulei ir per vasariškas liūtis.
Tris dienas neturėjo sausų batų, brido per šlapius žolynus, sulaužė vieno dviračio pavarų perjungiklį ir nutraukė grandinę.
Bėgo nuo 10-ies šunų, sutiko medžiotoją, valgė pasibaigusio galiojimo batoną, sutiko 9 piligrimus, matė lapę su kiškiu dantyse, kirto Lenkijos sieną ir galiausiai įveikė 500 km Camino Lituano maršrutą.
Ir iš tiesų, viskas nebuvo taip baisu, kaip gali pasirodyti. Taip, buvo nelengva, kartais netgi sunku, tačiau geros nuotaikos ir motyvacijos nepraradom iki pat finišo.
Ir nors Pauliui dėl dviračio gedimo ir nepavyko įveikti pačio paskutinio etapo, tačiau vis dar negaliu atsistebėti kaip jis, tik dvi savaites pavažinėjęs dviračiu, sugebėjo įveikti daugiau kaip 100 kilometrų tokiais keliais penkias dienas iš eilės!
Šitą kelionę jau baigėme ir panašu, kad Paulius dar nepasiruošęs atsisakyti panašių iššūkių…
Taigi, kas toliau? ;)