1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47,
Aukštyn upe…

Dviračiais po Labanoro regioninį parką

Po tikrai pavykusio dviračių žygio Gražutės regioniniame parke, šįkart nusprendėme aplankyti dar vieną regioninį parką – Labanoro. Maršruto per daug neplanavome – parko svetainėje radome žemėlapį su dviračių maršrutu, tad nusprendėme, kad atvažiavę užeisim į Lankytojų centrą ir čia pat išklausinėsime apie maršrutą. Tačiau jau nuo pirmos minutės viskas pasisuko ne pagal planą…

Dviračių žygis

Žygio pradžia

Pasirodo, informacija parko svetainėje nebuvo tiksli ir lankytojų centras šiandien nedirba! Jei paprastai žygiui pasiruošiame ir turime žemėlapį su .gpx failu (maršrutu), iš anksto sužymėtais lankytinais objektais ir atstumais, tai dabar likome tik su parko žemėlapiu pdf formatu telefone… Pamoką išmokome, tačiau šiandien teks keliauti su tuo, ką turime.

Gana greitai pasukame į žvyrkelį ir netrukus privažiuojame pirmą lankytiną objektą Labanoro regioniniame parke – partizanų žeminę. Tiesa, čia tėra paminklas žuvusiems partizanams ir duobė buvusios žeminės vietoje, tad šioje vietoje neužsibūname.

Žaltys Labanore

Sutikome Labanoro girios gyventoją

Neilgai trukę, žvyrkeliu pasiekiame Aiseto ežerą, kur pirmąkart nusimaudom ir užkandam. Derėtų pasakyti, kad jau spėjome netyčia nukrypti nuo pradinio maršruto…

Jei pradžioje žvyrkelis buvo visai neblogas, tai vėliau darėsi vis prastesnis, kol galiausiai išvis privažiavom kelio remonto darbų vietą. Įsibėgėję taip stengėmės greičiau apvažiuoti tvarkomas vietas, kad net gerokai pravažiavome savo posūkį ir vėl išklydome iš maršruto! Anot žemėlapio, turėjome prieš kelis kilometrus nusukti ir apvažiuoti didelę kilpą parko šiaurės vakariniame kampe.

Kelio remontas

Kelio remonto darbai

Kad nereikėtų grįžti tų kelių kilometrų, nusprendėme kilpą apvažiuoti iš kitos pusės dėl ko jau popiet labai tuo džiaugėmės.

Pagaliau palikom žvyrkelius už nugarų ir pasukom laukų ir miško keliukais, retkarčiais vis nuklysdami nuo maršruto. Pasirodo, maršrutas sužymėtas ir ant medžių, bet sužymėtais taip, kad susigaudyti išties sudėtinga…

Apie 14 valandą privažiavome Graužės upelį, kurį kirto neapsakomo grožio apgriuvęs medinis tiltukas! Ilgą laiką negalėjome juo atsigrožėti ir netrukus telefonas prisipildė gausybe šios vietos kadrų.

Graužės upelis

Graužės upelis

Tiesa, tiltukas buvo ne pačiame kelio viduryje, bet šalia brastos… tad negi mes nepabandysime pervažiuoti upelio dviračiais?!

Pirmas brastą išbandė Grinvydas – nusiavė batus, davė man pasaugoti elektroniką, o pats, kiek įsibėgėjęs, šiaip ne taip įveikė keliolikos metrų pločio upelį!

Na, bet negi mes taip ir liksime be nuotykių tokioje vietoje?! Pasiimu dviratį, užsitempiu į kalniuką ir pasileidžiu žemyn. Prieš pat vandenį kiek pristabdau, ratai jau iki pusės vandenyje, atrodo didesnė upės dalis įveikta, kai siauri ratai užsikasa dugno smėlyje ir belieka beviltiškai paleisti dviratį ir šokti į vandenį… Dviratis atsiduria vandenyje, aš pats stoviu vidury upelio su visais batais, beveik iki pusės šlapias, o Grinvydas kitam krante juokiasi… Na… štai ir nuotykis…

Tiltas per upelį

Tiltas per Graužės upelį

Gana greitai išlendame į asfaltą ir, pravažiavę Molėtų observatoriją, sukame į miško keliuką, kur… o dangau, kokie smagūs du nusileidimai! Ir tai yra būtent tai, dėl ko džiaugiamės, jog pasirinkome maršrutą važiuoti iš kitos pusės, nes kitaip juk lauktų dvi ilgos įkalnės…:)

Stojame prie Balčio ežero pietų. Tiesa, dėl ko pavadinau šią kelionę Tūkstančio ežerų žygiu? Ogi todėl, kad važiavome pro begalę ežerų. Kairėj – ežeras, dešinėj – ežeras, už kalvos ežeras… Turbūt nebuvo nė pusvalandžio pertraukos, kai nematėme vieno ar kito ežero.

Labanoro ežerai

O visur aplink ežerai…

Pro Purvėnus sukame link Mindūnų ir EIKTUSAUKOKIATARKA žvyrkeliu kelis kilometrus judame iki asfalto.

Mindūnuose – ledai, šalti gėrimai ir judam link Labanoro apžvalgos bokšto, į kurį nepatingime ir užsiropšti.

Galiausiai, beliko susirasti nakvynę. Kadangi šiandien paskutinė vasaros diena ir oras puikus, stovyklavietėse stovi po kelis automobilius, skamba muzika, pilna žmonių… Ir štai vos nepravažiuojame tiesiog nuostabios vietos nakvynei prie Baltųjų Lakajų! Radome stovyklavietę, kurios paprastas automobilis ir neprivažiuotų – link jos veda status, gerokai „išartas“ keliukas, tad esame beveik tikri, kad čia niekas daug neatvažiuos ir ramiai liekame nakvoti.

Labanoro apžvalgos bokštas

Nuo Labanoro apžvalgos bokšto

Grinvydas pasilieka prie ežero laukti žvaigždžių, o aš gana anksti pasineriu į miegus, dėl ko kitą rytą anksti ir pabundu…

Baltieji Lakajai

Vakaras prie Baltųjų Lakajų

Antra diena

06:18. Prasegu palapinę ir pamatau lėtai virš ežero plaukiantį rūką… Reikia keltis! Atsikeliu, saulė vis dar žemiau horizonto, bet jau šviesu. Vaikštau su telefonu, fotografuoju, filmuoju… Galvoju, gal ir Grinvydas norėtų šitą grožį pamatyti? Įkišu galvą į palapinę, sakau:

– Grinvydai, saulė teka, nenori pamatyt?

Tas iškiša galvą, pusę minutės apsimiegojusiomis akimis žiūri į ežerą, tada kaip barsukas apsiverčia ant kito šono ir grįžta prie miego.

Baltieji Lakajai

Ankstus rytas

Aš dar pusantros valandos sėdžiu ant kranto, vaikštau pakrante, sukraunu laužą, vėl sėdžiu…ir galvoju, kad į kitą žygį neimsiu jokių telefonų ir fotoaparatų, nes jau nebemoku ramiai sėdėti ir valandą grožėtis stikliniu ežero paviršiumi, tekančia saule, ramiai banguojančia rūko skraiste…

Apie 8-tą išsirita Grinvydas, pasidžiaugiam rytinėmis maudynėmis ir kuriam laužą – šiandien laukia tikri angliški pusryčiai!

Angliški pyusryčiai

Ruošiam pusryčius!

Negiliame puode pasikepam šoninę, tuomet kiaušinius, iš kurių lieka košė, tuomet pašildom pupeles, išverdam dešreles, pridedam prieskonių ir… turime tikrus angliškus pusryčius! Tiesa, visa šita košė, sumesta į puodelį, toli gražu, neatrodo, kaip angliški pusryčiai interneto paveikslėliuose, o bet tačiau idėja išpildyta!

Pradėję minti, jau po poros kilometrų pametame maršrutą, bet aplinkkeliais, vejami šunų, grįžtame, kur reikia. Pakeliui sutikome ARKLĮ. Be galo didelį arklį! Tokį didelį, kad Grinvydas net išsireiškė „jis turbūt radioaktyviom atliekom maitinamas“. Paglostėm, nusifotografavom, dar minutę pasistebėjom ir numynėm tolyn.

Arklys

Štai jis. Milžinas

Mūsų maršrutas tęsiasi gana smagiu miško keliuku. Neskaitant to, kad veidu susirenku visus voratinklius, keliukas išties gražiai vingiuoja šalia Baltųjų Lakajų ežero.

Gana greitai vėl paklystam, vėl prakeikiam maršruto žymėjimą, tačiau netrukus išlendam į.. į žvyrkelį su ta nelemta tarka… Juo pasiekiam Kertuojų ežerą, kurio pakrantė – kaip prie jūros!

Iškart nusprendžiame stoti maudynių ir, persirengę, ilgai turškiamės seklioje pakrantėje.

Kertuojos ežeras

Kertuojų ežeras

Vienas iš nedaugelio lankytinų objektų kelionėje – Kertuojos piliakalnis. Deja, jis gerokai apleistas – užžėlęs žolėmis ir krūmais, laipteliai išlūžę, tad nieko ypatingo čia nepamatome. Judam toliau!

Ilgai kratomės žvyrkeliu, kol galiausiai nusukame miško takeliu link Mekšrinio ir Rašios ežerų. Kurį laiką važiuojam iš paskos automobiliui, kol vairuotojas sustoja mūsų praleisti –  pasirodo, dviračiu keliauti miško keliukais buvo gerokai greičiau.

Išlendam ant asfalto, pavažiuojam 200 metrų ir sukam link Stirnių ežero, kur ir veda mūsų maršrutas. Tačiau, neilgai trukus, ir čia nesuprantam maršruto žymėjimo ant medžių ir, kai žemėlapyje pamatom, kokią kilpą padarėm, galiausiai nusispjaunam ir trumpinam kelionę, išvažiuodami tiesiai ant asfalto. Iki Labanoro – 6 kilometrai.

Sandėlys

Juos asfaltuotu keliu įveikiame greitai ir Labanore stojame prie restorano, kur nusprendžiame gerai užvalgyti, mat nuo pusryčių beveik nieko į burną taip ir neįsidėjome.

Galiausiai, grįžtame prie automobilio, susikrauname daiktus, dviračius ir apie 15 valandą pajudame link Vilniaus…

Pirmą dieną numynėme vos 53 kilometrus, bet žvyrkeliai, ilgos įkalnės ir karštis kiek išvargino. Antrą dieną – vos 44 kilometrai ir tik 3 valandos gryno mynimo… Su Grinvydu nusprendėme, kad kelionė šiek tiek nuvylė. Matyt, po apsilankymo Gražutės regioniniame parke, kur gausu lankytinų objektų, tikėjomės kažko panašaus ir čia, Labanore. Tačiau Labanoro regioniniame parke neradome tiek lankytinų objektų. Ir visgi, parkas  išties gali nustebinti nuostabia gamta, nesibaigiančiais miškais ir galybe ežerų, kas labiausiai kelionėje ir sužavėjo :)

Žygio maršrutas