Sekmadienio rytas. 7:17 pajudu iš Vilniaus Aukštadvario link. Pakeliui – rūkas, pro kurį skverbiasi saulės spinduliai, bandydami atsikovoti sau vietą Lietuvos pievose ir miškuose. Oras tiesiog puikus žygiui, tačiau šįkart keliauju vienas.
Likus gal 10 km iki Aukštadvario, pamatau tranzuojančią močiutę. Iškart rodau posūkio signalą ir koją perkeliu ant stabdžių pedalo. Paauglystėj ir vėliau teko pačiam nemažai keliauti autostopu, todėl dabar stoju net negalvodamas. Beje, šis kelias į Aukštadvarį man itin dėkingas – jau trečias mano pakeleivis šioje atkarpoje. Tiesa, ir pačiam čia teko bent porą kartų pasivėžinti su geraširdžiais vairuotojais.
„Labas rytas, ar pavėžinsit?“ – „Žinoma!“ – pasirodo, močiutė keliauja į… bažnyčią. Ir, kaip suprantu, šiandien jai (ne)pasisekė, nes išlaipinau ją kelios minutės po 8 valandos, kai mišios teprasideda 10-tą…
Žygį pradėjau prie Aukštadvario piliakalnio
„O kodėl jūs taip anksti važiuojat?“ – klausiu. „Niekad neaišku, kada koks automobilis sustos, tai apsidraudžiu“ – paaiškina močiutė. O aš stebiuosi – kiekvieną sekmadienį ji dvi valandas prieš mišias atsistoja stotelėje ir stabdo pakeleivingas mašinas vien tam, kad patektų į bažnyčią. Va čia tai užsispyrimas!
Palinkiu močiutei sėkmės ir kad nesušaltų belaukdama mišių, o pats važiuoju iki Aukštadvario piliakalnio, kur ir palieku automobilį.
Žygį pradedu dešiniuoju Verknės krantu. Pasirodo, Verknė iš Aukštadvario išteka dvejomis atšakomis, kurios vėliau susijungia. Aš pasirenku šiauresnę atšaką ir, perėjęs nedidelį tiltuką, suku palei upelį žemyn.
Mano “kelias” eina per senus išvirtusius ąžuolus
Pradžia – nelengva. Lipu per išvirtusius senus ąžuolus, batai netrunka sušlapti šaltiniuotuose upelio krantuose. Netrukus išlendu į apleistą dvaro teritoriją – matyti, kad čia kažkada būta gražaus parko su kūdromis ir informaciniais stendais. Tačiau šiandien iš to liko tik bebaigiančios užakti balos ir piktžolėmis užžėlę takai. Greitai prabėgu šitą teritoriją, praeinu dar porą gerokai apleistų kūdrų ir lendu tiesiu taikymu į mišką.
O kas buvo čia?…
Aukštadvario regioninis parkas kaip visad stebina savo reljefu – per auksiniais lapais nuklotą mišką einu tai aukštyn, tai žemyn, kirsdamas upelių slėnius ir raguvas. Taip laipiodamas stačiais šlaitais, netrunku sušilti, tad nusiimu porą sluoksnių ir toliau keliauju link Verknės.
O Verknė žemiau Aukštadvario labai priminė… Bražuolę. Tiksliau – Bražuolės žemupį. Panašaus dydžio ir nuotėkio upė, šaltiniuoti krantai, statūs šlaitai aplinkui – gražu. Labai gražu!
Verknė
Kad ir kaip žavėtų maži miško upeliai, tačiau šiandien labiau traukia tos auksiniu lapų sluoksniu nuklotos kalvos, tad, nusileidęs palei Verknę kelis šimtus metrų žemyn, vis dėlto grįžtu į mišką.
Susirandu gražią vietą, praretintame eglyne ir įsitaisau po medžiu. O, kaip gera taip pasėdėti ir pailsinti akis bei smegenis! Tikrų tikriausia meditacija!
Po trumpo poilsio išlendu į miško keliuką. Netrukus sutinku dvi viena kitą gainiojančias voveres, linksmai zujančias po medžius ir šūkaujančias sako keistus garsus. Nežinau, kaip skaitytojui, bet tas voverių skleidžiamas garsas man išties patinka!
Priekyje – Verknės slėnis
Įspūdingi vaizdai atsiveria nuo šitų miške pasislėpusių kalvų! Eini sau ramiai mišku, užlipi į vieną ar kitą kalvelę ir visai netikėtai atsisukęs pamatai kone miško regyklą! Tiesiog vidury miško! Aukštadvario regioninio parko reljefas atrodo išties sudėtingas, bet dėl to čia tik dar įdomiau vaikščioti!
O šita vieta priminė Sibiro taigą
Vienu metu eidamas pro krūmynus, užuodžiu… tepalus. Ar kažką panašaus. Vaikštau aplink, suku ratus – nieko nerandu. Už keliolikos metrų jau užuodžiu tikrų tikriausią… karvę! Bet vėlgi – nieko aplink nėra. Tuomet nosis pagauna padvėsusio žvėries kvapą – čia jau randu lapės olą, tad bent tai galima paaiškinti.
Pagaliau išlendu į kelią!
Apsiuostęs suku pro tankius krūmynus į seną eglyną ir netrukus išeinu į keliuką, vedantį pro sodybas ir pro…avių bandą, kurią greitu žingsniu apeinu, lydymas dviejų didelių šunų lojimo.
Galiausiai prieinu plentą, kurį kirtęs ir paėjęs kelis šimtus metrų žvyrkeliu pasiekiu Lavariškių piliakalnį.
Lavariškių piliakalnis
Bet tai kokį piliakalnį! Iš tolo matomas, vidury pievų stūksantis stačiais šlaitais piliakalnis! Tiesiog plynam lauke! Kad ir nedidelis, tačiau labai išsiskiriantis iš aplinkinio kraštovaizdžio. Įdomu tai, kad ant piliakalnio auga ąžuolas, beržas, pušis.. keli skirtingi medžiai, puošiantys šį mažą nuostabų kalniuką. Na, o dar labiau nustembu užsiropštęs į viršų – kokie toliai atsiveria į visas puses! Galėtum tiesiog ganyti ir ganyti akis virš medžių viršūnių, žvelgdamas link Nemuno slėnio ar Aukštadvario miestelio.
Ant piliakalnio kukliai papietauju – džiovinta jautiena, juoda duona ir arbata. Tiek užtenka, kai ir taip visą dieną maitiniesi nuostabiais regioninio parko vaizdais!
Pietūs ant piliakalnio
Žvyrkeliu keliauju tolyn, praeinu sodybą, pasisveikinu su šeimininkais, mane ilgai lydi mini šunelis, vardu mažylis. Mažas, bet aršus.
Už pusantro kilometro turėčiau prieiti… Ameriką. Atsidarau Wikipedia – „2011 metais Amerikoje gyveno… 0 gyventojų“. Ką gi, eime patikrinti!
Padaręs lanką per gražią pelkutę, išlendu iš miško ir atsiduriu toje išsvajotoje Amerikoje. Nedidelė laukymė apsupta miškų, o joje – vos vienas statinys, o ir tas ne kas kita kaip medžiotojų namelis. Kitame lauko gale dar matyti kelios senos obelys, bylojančios apie kadaise čia buvusią sodybą.
Per mišką traukiu link Aukštadvario. Kadangi Aukštadvario regioninis parkas yra vidurio Lietuvoje, tad ir miškai čia kiek kitokie, nei aš pratęs. Mat vaikystėje daugiausiai keliaudavau po rytų Lietuvą, kur gausu pušynų. O čia, arčiau Lietuvos centro, pilna lapuočių! Tad ir eini kaip parke – medžiai auga toli vienas nuo kito, trako praktiškai nėra. O, bet koks tas vaizdas! Visa žemė nuklota auksiniais lapais, per kuriuos tenka kone bristi!
Rudeniškas kelias
Kopdamas į nestatų šlaitą, atkreipiu dėmesį, jog šioje vietoje gausu nemažų akmenų. Lyg būtų pamatai, tačiau akmenys išsimėtę didesniame kaip hektaras plote. Įdomu, iš kur jie čia?
Negalėdamas atsigrožėti auksiniais miškais, keliauju tolyn, vis sustodamas įamžinti skroblų ir klevų giraičių, apsuptų geltonu lapų kilimu. Prisėdu ir prie vieno, kito akmens atsipūsti ir pasigrožėti nuolat atsiveriančiais vaizdais į tolį.
Miškas baigiasi ir išlendu į dar vieną laukymę. Prie pat medžiotojų bokštelių ir šėryklos. Čia pat randu ir medžiotojų paliktą kamerą. Ne, nesifotografuoju, tik apžiūriu iš kitos pusės prasėlinu tolyn, kol pasiekiu laukų keliuką.
Išlendu ant kalvos ir eilinį kartą atsiveria nuostabūs vaizdai, jau matyti ir pats Aukštadvaris, taip pat ir laukus ariantis traktorius, kuris tai išlenda, tai vėl pasislepia už kokios kalvelės.
Akmenynas miške
Pasisveikinu ir su hailendais – tokiais plaukuotais jaučiais, kurie kaži ar daug mato per savo karčius. Šiaip ar taip, gyvulys gražus, ypač įspūdingai atrodo jų dideli, į šonus atsikišę ragai.
Pasiekęs Aukštadvarį, vėl kertu asfaltą ir išlendu… tame pačiame dvaro parke, tik jau iš kitos pusės. Netrukus pasiekiu ir Verknę bei piliakalnį, prie kurio palikau automobilį. Ką gi, žygis baigtas – prieš išvažiuodamas dar prisėdu ant lieptelio pasigrožėti ežeru, suvalgau duonos kriaukšlelę ir pamaitinu žuvytes.
Žygis buvo trumpas – 14-tą valandą, nuėjęs 20 kilometrų, jau buvau pasiekęs finišą. Oras puikus, miške be galo gražu, voverės draugiškos. Tad, kad ir kiek kalvų šiandien įveikiau, visgi, jaučiuosi pailsėjęs. :)