Aukštyn upe…

Dviračiais aplink Lietuvą

Mintį apvažiuoti Lietuvą dviračiais turėjau dar 2012 metų gruodį. Bet pati kelionė įvyko tik 2013 metų rugsėjį. Iš pradžių klausinėjau, kas norėtų važiuoti, kas tam pajėgus bei turi tinkamą dviratį. Norinčių buvo, bet pasiryžusių ne. Beliko vienas realus kandidatas – Rimas. Deja, paaiškėjo, kad jis dirba ir dviejų savaičių atostogų negalės tam skirti. Taigi teko padėti šią mintį į stalčių, pavadinimu „kada nors“…

2013 metų pirmą ar antrą rugsėjo savaitę gavau sms žinutę nuo Rimo: „mečiau darbą, važiuojam aplink Lietuvą?“. Pirma mintis buvo – ne. Mokslai, daug pratybų, išvažiuoti dviem savaitėms niekaip nepavyks… Po to sekė kita mintis – velnias, man to reikia… Taigi nuėjau pas kelis dėstytojus, susitariau dėl paskaitų nelankymo, pasirodo – viskas paprasta. Galutinai apsisprendėm važiuoti. Kelias dienas prieš išvažiavimą susitikau su Rimu, suderinom kelias detales, išvažiavimo laiką… Tiesą sakant, planavimo beveik nebuvo, tiesiog susidėjom daiktus ir… ir išmynėm.

Pirma diena. Susitikom rugsėjo 11 dieną, 8 ryte Vingio parke. Susitepėm grandines, „nunulinom“ spidometrus, užsikabinom trispalves (draugas rekomendavo, motyvuodamas tuo, kad žmonės visai kitaip sutinka tave, vairuotojai draugiškesni būna, kai mato, jog ne koks kaimietis važiuoja). 8:10 pajudėjom. Iš pradžių teko pervažiuoti pusę Vilniaus – pro centrą, Antakalnį, Saulėtekį. Pasiekėm už miesto esantį dviračių taką. Kuo toliau tuo jis ėjo blogyn, tad netrukus pasukome į kelią. Su viena pertraukėle pasiekėm Pabradę. Čia susipratom, kad reikia pasireguliuoti sėdynes, o nei vienas Rimo raktas netiko mano sėdynei. Užbėgau į Norfą – šešiakampių raktų komplektas – 1,5 Lt?! Na, kito pasirinkimo nebuvo, o šie, pasirodo, visai padoriai veikė. Toliau pasukom į Švenčionis, iš ten į Ignaliną. Švenčionių – Ignalinos kelias atėmė daug jėgų. Vien kalneliai, aukštyn, žemyn, aukštyn…tiek kartų galvojau, kad į šitą tai jau neužminsiu. Bet įveikiau visus (tiesą sakant, per visą kelionę, atrodo, paskutinėmis jėgomis, bet nebuvo kalnelio, į kurį reiktų stumtis). Nuo Ignalinos pasukom link Naujojo Daugėliškio. Iš jo į Rimšę. Šitas kelias mums patiko – asfaltas gan lygus, eismo beveik nėra – atgaiva kūnui. Toliau traukėm link Visagino. Vakarop pasiekėm kaimelį, per 10 km nuo atominės elektrinės. Sutikom bobulytę, aišku, lietuviškai nekalbančią. Pasiklausėm, kur šulinį rasti (Rimas nerimavo, kad visi ežerai, upės čia radioaktyvūs). Paskui dar pusvalandį ieškojom kur apsistoti. Pagaliau įsikūrėm. Viso numynėm 160 km. Nakvojom netoli IAE.

Antra diena. Pirmas rytas! Pavalgom „bomžpakių“, susiruošiam ir pajudam. Nusprendėm aplankyti atominę elektrinę. Visur tirštas rūkas (kėlėmės 6:45). Judam. Iš/į elektrinę vis važinėja įvairios darbo mašinos. Pakalbėjus su apsaugininke, paaiškėjo, kad elektrinėje aktyviai vyksta darbai, viskas demontuojama, tvarkoma. Na, nieko ypatingo nepamatę traukiam link Visagino. Čia kalbinom kokius penkis žmones, klausdami, kur kelias link Zarasų. Bet nė vienas (!), net degalinės darbuotojas, nemokėjo lietuviškai. Tas nustebino (vėliau pasidomėjus, paaiškėjo, kad lietuviai čia nė penktadalio gyventojų skaičiaus nesudaro). Visgi Rimas moka rusiškai, tad galiausiai išsiaiškinom, kuria kryptimi važiuoti.

Zarasuose sustojome papietauti. Riešutai, šokoladas, draugės iškeptas pyragas, obuoliai. Pietūs paprastai būna tokie. Zarasai paliko visai kitokį įspūdį nei Visaginas – miestelis kurortinis, sutvarkytas, šalia didelis ežeras, į kurį galima pažvelgti nuo bokšto – tilto (nė nežinau, kaip pavadinti).

Toliau važiavom iki Obelių (miestelis intensyviai tvarkomas, tiesiamas kelias, statomas naujas tiltas). Pasigrožėjom malūnu. Nuo Obelių važiavom iki Rokiškio, čia apsipirkom (kelionė nebuvo pažintinė, tad kiekviename miestelyje svarbiausias lankytinas objektas buvo parduotuvė). Toliau traukėm link Rokiškio. Nuo Rokiškio iki Biržų kelias buvo lygus (pagaliau baigėsi kalneliai!). Tad kokią valandą mynėm 30km/h. Taigi, Biržai. Čia aplankėme pilį (nors visai nepanaši į pilį pasirodė). Netoli už Biržų apsistojom. Prie Tatulos upės. Šiandien numynėm 192 km. Kelius jau visai skaudėjo, tai tų 8 km atsisakėm… Įlindę į krūmynus, dilgėlynus šalia upės, susikūrėm lauželį. Truputį nusiprausėm upėj. Kol buvau išėjęs ieškoti mėtų, Rimas patyrė nuotykių. Kūreno jis ramiai laužą, kai pievoje, šalia miško, pasirodė moteriškė. Rimas staigiai išpylė mūsų būsimą arbatą ant laužo, bet mus vis tiek pastebėjo. Moteriškė išsigandusi pradėjo bėgti. O ką mes – turbūt ne mažiau išsigandom, gal dabar moteriškės vyras su kirviu ateis? Namas netoli, mes prie jų laukų… Nusprendėm, kad Rimas nueis pasikalbėti, o aš tuo metu pasaugosiu dviračius. Pasirodo, nebuvo ko nerimauti, šeimininkas pasijuokė iš situacijos ir pasiūlė kurtis tiesiog jų pievoj. Mes tos minties atsisakėme – visgi jau buvom palapinę pasistatę, daiktus išsikrovę. Tik laužą iš naujo reikėjo kurti. Bet nieko, vėl košė, arbata ir miegas iki saulės patekėjimo…

Trečia diena. Pirma mintis – rytoj pasieksim jūrą! Traukiam per Pasvalį link Žeimelio (4 km nuo Latvijos sienos). Nuo Žeimelio iki Kriukų 13 kilometrų tragiško kelio. Asfaltuotas, bet telpa tik pusantros mašinos. Visas duobėtas, žvyras lenda iš duobių. Šiaip ne taip, praleidinėdami automobilius ir autobusus, tą ruožą įveikiam ir pasiekiam Joniškį. Joniškis pasirodė draugiškas, tvarkingas miestelis. Ir apskritai, visai kitoks jausmas važiuoti šalia Latvijos sienos ir šalia Baltarusijos, kažkaip jaukiau prie latvių… Joniškyje, kaip visad, apsiperkam, pasinaudojam Maximos tualetu (žalių obuolių iš pakelės prikramsnojom). Važiuojam link Žagarės. Man šis miestelis itin patiko, turi alėją, gražių pastatų, gražiausias per visą kelionę matytas miestelis. Vietinių vaikų paklausėm, kiek kilometrų iki Latvijos, sakė 200 (iš tikrųjų apie 1 kilometras). Tikėkimės, ne taip kažką suprato… Čia truputį paklydom, nes privažiavom žvyrkelį miestelio pakraštyje. Čia pailsėjom. Tiksliau, aš pailsėjau, o Rimas nuėjo pas vietinius į tualetą prašytis (vis dar žali obuoliai). Tuo pačiu jis ir paklausė kelio link Naujosios Akmenės. Gavo atsakymą, kad arčiausiai būtų važiuoti apie 2 km žvyrkeliu, tada išsukti į plentą. Mums tas variantas nepatiko, tad kitų vietinių paklausėm kaip išvažiuoti. Vėlgi buvo pasiūlytas žvyrkelis, bet pasakę, kad mūsų padangoms žvyras netinka, nurodė aplinkinį kelią. Riedam link N. Akmenės, pro ją link Akmenės, tada Ventos. Pakeliui sustojom pas vietinę moterį pasiprašyti vandens ir pieno. Gavome abiejų. Papasakojo ji, kad neretai čia dviratininkai pravažiuoja, sakė, kai kurie traukia į Jekaterinos rūmus Latvijoje, sako, labai gražūs sodai ten, na, bet šįkart mums ne pakeliui. Atėjo vakaras, įsikūrėm, kaip visad, netoli asfalto, prie Dabikinės upės. Vis miegam krūmuose, jokio normalaus miško, samanų… Šiandienos kilometražas – 168 km.

Ketvirta diena. Keliamės truputį anksčiau, dar tamsoje – visgi šiandien jūrą privažiuosim! Bevažiuodami sutinkam kylančią saulę. Netrukus pasiekiam Mažeikius, vėliau minam į Skuodą. Du trečdalius kelio iki Skuodo mynėm 30 km/h ir daugiau. Beje, jokių kalnelių rimtesnių nepasitaikė nuo pat Rokiškio. Skuode nusipirkom po maišelį vaflių, važiuodami graužėm.

14:00 pasiekėm Šventąją – numynėm 130 km šiandien. Poilsio diena, taip sakant. Čia pat pasiskambinom dėl namuko nuomos. Belaukdami šeimininkės, sutikom du dviratininkus pensininkus iš JAV. Persimetėm keliais žodžiais, pasirodo važinėja sau po Europą… Sulaukėm šeimininkės, už 30 Lt gavom 6 vietų namuką ant ratų. Dujinė, čiaupas, tualetas, šaltas dušas – visi patogumai. Turėdami laisvą pusdienį pasivaikščiojom iki jūros. Išsimaudėm. Vanduo šiltesnis nei tikėjomės. Vėliau nuėjom iki vietinės parduotuvės, nusipirkom žemaitiškų blynų, bulvyčių fri, picų šaldytų…. Tikėjomės skaniai pavalgyti pagaliau, bet… nekas gavosi iš šaldytų picų keptų keptuvėj… Nuo rytojaus tolsim nuo jūros ir artėsim prie Vilniaus.

Penkta diena. Išsimiegojom be galo minkštose lovose. Greiti pusryčiai ir minam į Palangą. Nuo Šventosios iki Palangos eina nuostabus dviračių takas. Platus, asfaltuotas, tarp pušelių. Tik panašu, kad ilgai jis čia nesilaikys – medžių šaknys skaldo asfaltą. Kokia Palanga be Palangos tilto? Užvažiuojam, pasidairom. Dar užsukam į botanikos parką. Nuo šiandien oras suprastėjo. Dangų užtraukė debesys, pakilo vėjas. Minam toliau – iki Klaipėdos. Klaipėdoj Rimas užsuko į Akropolį, tualetinio popieriaus iš wc pasiimti. Nuo Klaipėdos važiavom ne tiesiai į Šilutę, bet pasukom arčiau jūros, link Kintų. Deja, kelias čia buvo gan prastas, dar tas stiprėjantis vėjas… Pasiekiam Šilutę, važiuojam link Pagėgių. Vienu metu teišspaudžiam 15 km/h – priešpriešinis vėjas atima jėgas. Suvalgom po dvi plyteles šokolado per dieną – kažkiek padeda. Vilkyškiuose netyčia ne ten pasukam ir vėl sutinkam žvyrkelį. Grįžti – tik kilometras, tad nieko baisaus. Nakvojam prie Jūros upės. Gražus saulėlydis, plati upė, nakvynė siauroj medžių juostoj tarp upės ir dirbamų laukų. Kilometrų – 172.

Šešta diena. Važiuojam link Jurbarko (čia žmonės nebeatrodė tokie tvarkingi ir draugiški kaip Joniškyje). Kertam Nemuną, važiuojam pro Šakius, tada Kudirkos Naumiestį, Kybartus, Vištytį (šiame ruože arčiausiai priartėjome prie valstybės sienos). Kažkur šiame ruože sustojame prie kukurūzo lauko paš.. em, pagraužti kukurūzų (kieti kokie tai, sausi). Vištytyje trumpai pasigrožime ežeru ir sukam link Kalvarijos. Šiek tiek už Kalvarijos pasiekiam 1000 – ąjį kilometrą! Laimingi įsikuriame ant kalniuko šalia Kirsnos upės. Laužą tą vakarą kūrėm ilgai – viskas šlapia nuo lietaus, normalių medžių aplinkui nėra. Diena buvo sunki, priešpriešinis vėjas, lietus, tad su džiaugsmu nuėjome miegoti. Numynėme 180 km.

Septinta diena. Paryčiais pabudom nuo balsų paupyje, pasiklausėm, atrodo, praėjo, tad dar porą valandų pamiegojom. Ryte dalis miegmaišio buvo šlapia (Rimas paskutinę dieną prieš išvažiavimą surado Norfoj palapinę už 30 Lt, ryyyškiai žydrą). Beje, reiktų paminėti Rimo palapinės statymo įgūdžius. Na, jis nėra išrankus, tai mesteli žvilgsnį į vietą, be krūmų ir sako: tiks. Naktį miegu arba išsilenkęs per pusę arba vis riedėdamas ar čiuoždamas. Ačiū, Rimai už puikų miegą! :D. Vis tik jo neišrankumas turi gerąją pusę – žygiuose su tokiais žmonėmis lengva susitarti, nekelia kažkokių reikalavimų, tad kelionės bendražygiu galiu tik pasidžiaugti. Taigi, minam link Lazdijų. Oras „nuostabus“ – pučia vėjas, visą dieną dulksna arba lietus. Šlapi, prakaituoti, smirdim… Skauda nugaras, sėdimąsias. Na, bet visi šie pojūčiai mus lydėjo nuo pat pirmos dienos. Už Lazdijų – Veisiejai, tada Leipalingis, Druskininkai. Įsukam į miškus. Atgaiva širdžiai! Didžiąją dalį kelio nuo rytų Lietuvos matėm vien pievas ir dirbamus laukus, miškų labai mažai. Jau tikėjau, kad šiąnakt tikrai miegosim gražiam pušyne (nė velnio…). Įvažiavom į gražų keliuką link Varėnos. Aplink pušys, eismo nedaug. Tik vėl prasideda kalneliai (jų praktiškai nebuvo nuo Rokiškio). Nuvažiavę 160 km, per lietų įsitaisom tarp dviejų krūmų šalia Versekos upės. Šlapia, laužo nekuriam.

Aštunta diena. Keliamės valandą anksčiau nei visada – šiandien Vilnius! Iki jo – tik 80 km. Rimas atsikelia visas šlapias nuo lietaus, aš kažkodėl likau sausesnis. Kokią valandą minam tamsoje, tuomet sustojame pakelėje papusryčiauti. Pravažiuojam Šalčininkus ir pamatom ženklą – Vilnius 40! Širdis vis labiau daužosi, bet šįkart jau ne nuo besaikio kojų kilnojimo… Pravažiuojam be galo dvokiantį paukštyną. Į Vilnių įvažiuojam iš pietų pusės. Širdis daužosi, o iš lūpų sklinda džiaugsmingi šauksmai… Pervažiuojam Vilnių ir pasiekiam mūsų atskaitos tašką – Vingio parką.

 

Apibendrinimas. Nuvažiuota – 1253 km. Važiuota 7 dienas ir 2,5 valandos (planuota apie 12 dienų). Per dieną vidutiniškai – 170 km. Gryno važiavimo – 58 valandos. Vidutinis greitis – 21,5 km/h. Maksimalus – 54 km/h.

Nebuvo lengva – kuprinės ant pečių tikrai malonumo neprideda, be to, labai prakaituoja nugara. Nusiimant megztinį palapinėje pasklisdavo stiprus prakaito kvapas. Kiekvieną dieną po keliskart pasimasažuodavom kojas, kelius (šiuos skaudėjo nuo antros dienos). Keliams padėjo pašiltinimai. Nuskausminamųjų tepalų neėmėm – nejausdami skausmo nežinotume kada persistengėm. Nugaros ir sėdimosios skausmai lydėjo visą kelią (priprantama). Pirmąją pusę kelionės švietė saulė, nebuvo per karšta. Antrąją pusę pūtė vėjas, porą dienų lijo. Dviračiai puikiai atlaikė kelionę – be sėdynių reguliavimo daugiau tvarkyti nieko nereikėjo. Kartais sutepdavom grandines (ne taip dažnai kaip reikėtų).

Maistas. Maistą pirkdavome kartą, du per dieną. Ant laužo virėme makaronus, ryžius, avižinę košę. Porąkart turėjom konservų. Dienomis valgėm riešutus, razinas, datules, šokoladą, vaisius. Vandenį dažniausiai pirkom. Aš išgerdavau bent pusantro litro per dieną, kiek pastebėjau – Rimą ne taip troškino.

Nakvynė. Kai nuspręsdavom, kad reikia stoti, skirdavom dar apie 10 km važiavimo, kol rasdavom geresnę vietą. Vis tik tobulų vietų niekada nebuvo – dažniausiai krūmynai, siauros medžių juostos. Visada pavykdavo nakvoti prie upės (vandens reikėjo maisto gaminimui).

Pasiruošimas. Mums važiuojant pasiruošimas buvo minimalus, tiesą sakant, jis apėmė tik reikalingų daiktų susipirkimą (šalmas, liemenė, palapinė, žemėlapis).

Važiuodamas galvojau, kad nebesileisiu į tokią tolimą kelionę dviračiu. Dabar mintys kitokios – prisiminus apima šiokia tokia nostalgija. Žmogui reikia kartas nuo karto sau įrodyti, ką jis gali. Klausimas, ar buvo verta?Tikrai taip. Ir tai nėra taip sunku ar sudėtinga, kaip gali atrodyti. Pora treniruočių ir gali minti. Lietuva – ne tokia jau ir didelė. Jei turi porą laisvų savaičių drąsiai gali išsiruošti į tokį žygį. Manai, nesugebėsi? Viskas įmanoma, kad ir mažais žingsneliais, bet įmanoma.DSCF1397DSCF1399

DSCF1426 DSCF1430 DSCF1433 DSCF1449 DSCF1457 DSCF1467 DSCF1486 DSCF1488 DSCF1500 DSCF1504 DSCF1537 DSCF1550 DSCF1562 DSCF1603 DSCF1608 DSCF1624 DSCF1625 DSCF1630 DSCF1633 DSCF1641 DSCF1656 DSCF1662 DSCF1666 DSCF1678 DSCF1685 DSCF1717 DSCF1722 DSCF1724 Lietuva ratu

Dviračiais aplink Lietuvą

Mintį apvažiuoti Lietuvą dviračiais turėjau dar 2012 metų gruodį. Bet pati kelionė įvyko tik 2013 metų rugsėjį. Iš pradžių klausinėjau, kas norėtų važiuoti, kas tam pajėgus bei turi tinkamą dviratį. Norinčių buvo, bet pasiryžusių ne. Beliko vienas realus kandidatas – Rimas. Deja, paaiškėjo, kad jis dirba ir dviejų savaičių atostogų negalės tam skirti. Taigi teko padėti šią mintį į stalčių, pavadinimu „kada nors“…

2013 metų pirmą ar antrą rugsėjo savaitę gavau sms žinutę nuo Rimo: „mečiau darbą, važiuojam aplink Lietuvą?“. Pirma mintis buvo – ne. Mokslai, daug pratybų, išvažiuoti dviem savaitėms niekaip nepavyks… Po to sekė kita mintis – velnias, man to reikia… Taigi nuėjau pas kelis dėstytojus, susitariau dėl paskaitų nelankymo, pasirodo – viskas paprasta. Galutinai apsisprendėm važiuoti. Kelias dienas prieš išvažiavimą susitikau su Rimu, suderinom kelias detales, išvažiavimo laiką… Tiesą sakant, planavimo beveik nebuvo, tiesiog susidėjom daiktus ir… ir išmynėm.

Pirma diena. Susitikom rugsėjo 11 dieną, 8 ryte Vingio parke. Susitepėm grandines, „nunulinom“ spidometrus, užsikabinom trispalves (draugas rekomendavo, motyvuodamas tuo, kad žmonės visai kitaip sutinka tave, vairuotojai draugiškesni būna, kai mato, jog ne koks kaimietis važiuoja). 8:10 pajudėjom. Iš pradžių teko pervažiuoti pusę Vilniaus – pro centrą, Antakalnį, Saulėtekį. Pasiekėm už miesto esantį dviračių taką. Kuo toliau tuo jis ėjo blogyn, tad netrukus pasukome į kelią. Su viena pertraukėle pasiekėm Pabradę. Čia susipratom, kad reikia pasireguliuoti sėdynes, o nei vienas Rimo raktas netiko mano sėdynei. Užbėgau į Norfą – šešiakampių raktų komplektas – 1,5 Lt?! Na, kito pasirinkimo nebuvo, o šie, pasirodo, visai padoriai veikė. Toliau pasukom į Švenčionis, iš ten į Ignaliną. Švenčionių – Ignalinos kelias atėmė daug jėgų. Vien kalneliai, aukštyn, žemyn, aukštyn…tiek kartų galvojau, kad į šitą tai jau neužminsiu. Bet įveikiau visus (tiesą sakant, per visą kelionę, atrodo, paskutinėmis jėgomis, bet nebuvo kalnelio, į kurį reiktų stumtis). Nuo Ignalinos pasukom link Naujojo Daugėliškio. Iš jo į Rimšę. Šitas kelias mums patiko – asfaltas gan lygus, eismo beveik nėra – atgaiva kūnui. Toliau traukėm link Visagino. Vakarop pasiekėm kaimelį, per 10 km nuo atominės elektrinės. Sutikom bobulytę, aišku, lietuviškai nekalbančią. Pasiklausėm, kur šulinį rasti (Rimas nerimavo, kad visi ežerai, upės čia radioaktyvūs). Paskui dar pusvalandį ieškojom kur apsistoti. Pagaliau įsikūrėm. Viso numynėm 160 km. Nakvojom netoli IAE.

Antra diena. Pirmas rytas! Pavalgom „bomžpakių“, susiruošiam ir pajudam. Nusprendėm aplankyti atominę elektrinę. Visur tirštas rūkas (kėlėmės 6:45). Judam. Iš/į elektrinę vis važinėja įvairios darbo mašinos. Pakalbėjus su apsaugininke, paaiškėjo, kad elektrinėje aktyviai vyksta darbai, viskas demontuojama, tvarkoma. Na, nieko ypatingo nepamatę traukiam link Visagino. Čia kalbinom kokius penkis žmones, klausdami, kur kelias link Zarasų. Bet nė vienas (!), net degalinės darbuotojas, nemokėjo lietuviškai. Tas nustebino (vėliau pasidomėjus, paaiškėjo, kad lietuviai čia nė penktadalio gyventojų skaičiaus nesudaro). Visgi Rimas moka rusiškai, tad galiausiai išsiaiškinom, kuria kryptimi važiuoti.

Zarasuose sustojome papietauti. Riešutai, šokoladas, draugės iškeptas pyragas, obuoliai. Pietūs paprastai būna tokie. Zarasai paliko visai kitokį įspūdį nei Visaginas – miestelis kurortinis, sutvarkytas, šalia didelis ežeras, į kurį galima pažvelgti nuo bokšto – tilto (nė nežinau, kaip pavadinti).

Toliau važiavom iki Obelių (miestelis intensyviai tvarkomas, tiesiamas kelias, statomas naujas tiltas). Pasigrožėjom malūnu. Nuo Obelių važiavom iki Rokiškio, čia apsipirkom (kelionė nebuvo pažintinė, tad kiekviename miestelyje svarbiausias lankytinas objektas buvo parduotuvė). Toliau traukėm link Rokiškio. Nuo Rokiškio iki Biržų kelias buvo lygus (pagaliau baigėsi kalneliai!). Tad kokią valandą mynėm 30km/h. Taigi, Biržai. Čia aplankėme pilį (nors visai nepanaši į pilį pasirodė). Netoli už Biržų apsistojom. Prie Tatulos upės. Šiandien numynėm 192 km. Kelius jau visai skaudėjo, tai tų 8 km atsisakėm… Įlindę į krūmynus, dilgėlynus šalia upės, susikūrėm lauželį. Truputį nusiprausėm upėj. Kol buvau išėjęs ieškoti mėtų, Rimas patyrė nuotykių. Kūreno jis ramiai laužą, kai pievoje, šalia miško, pasirodė moteriškė. Rimas staigiai išpylė mūsų būsimą arbatą ant laužo, bet mus vis tiek pastebėjo. Moteriškė išsigandusi pradėjo bėgti. O ką mes – turbūt ne mažiau išsigandom, gal dabar moteriškės vyras su kirviu ateis? Namas netoli, mes prie jų laukų… Nusprendėm, kad Rimas nueis pasikalbėti, o aš tuo metu pasaugosiu dviračius. Pasirodo, nebuvo ko nerimauti, šeimininkas pasijuokė iš situacijos ir pasiūlė kurtis tiesiog jų pievoj. Mes tos minties atsisakėme – visgi jau buvom palapinę pasistatę, daiktus išsikrovę. Tik laužą iš naujo reikėjo kurti. Bet nieko, vėl košė, arbata ir miegas iki saulės patekėjimo…

Trečia diena. Pirma mintis – rytoj pasieksim jūrą! Traukiam per Pasvalį link Žeimelio (4 km nuo Latvijos sienos). Nuo Žeimelio iki Kriukų 13 kilometrų tragiško kelio. Asfaltuotas, bet telpa tik pusantros mašinos. Visas duobėtas, žvyras lenda iš duobių. Šiaip ne taip, praleidinėdami automobilius ir autobusus, tą ruožą įveikiam ir pasiekiam Joniškį. Joniškis pasirodė draugiškas, tvarkingas miestelis. Ir apskritai, visai kitoks jausmas važiuoti šalia Latvijos sienos ir šalia Baltarusijos, kažkaip jaukiau prie latvių… Joniškyje, kaip visad, apsiperkam, pasinaudojam Maximos tualetu (žalių obuolių iš pakelės prikramsnojom). Važiuojam link Žagarės. Man šis miestelis itin patiko, turi alėją, gražių pastatų, gražiausias per visą kelionę matytas miestelis. Vietinių vaikų paklausėm, kiek kilometrų iki Latvijos, sakė 200 (iš tikrųjų apie 1 kilometras). Tikėkimės, ne taip kažką suprato… Čia truputį paklydom, nes privažiavom žvyrkelį miestelio pakraštyje. Čia pailsėjom. Tiksliau, aš pailsėjau, o Rimas nuėjo pas vietinius į tualetą prašytis (vis dar žali obuoliai). Tuo pačiu jis ir paklausė kelio link Naujosios Akmenės. Gavo atsakymą, kad arčiausiai būtų važiuoti apie 2 km žvyrkeliu, tada išsukti į plentą. Mums tas variantas nepatiko, tad kitų vietinių paklausėm kaip išvažiuoti. Vėlgi buvo pasiūlytas žvyrkelis, bet pasakę, kad mūsų padangoms žvyras netinka, nurodė aplinkinį kelią. Riedam link N. Akmenės, pro ją link Akmenės, tada Ventos. Pakeliui sustojom pas vietinę moterį pasiprašyti vandens ir pieno. Gavome abiejų. Papasakojo ji, kad neretai čia dviratininkai pravažiuoja, sakė, kai kurie traukia į Jekaterinos rūmus Latvijoje, sako, labai gražūs sodai ten, na, bet šįkart mums ne pakeliui. Atėjo vakaras, įsikūrėm, kaip visad, netoli asfalto, prie Dabikinės upės. Vis miegam krūmuose, jokio normalaus miško, samanų… Šiandienos kilometražas – 168 km.

Ketvirta diena. Keliamės truputį anksčiau, dar tamsoje – visgi šiandien jūrą privažiuosim! Bevažiuodami sutinkam kylančią saulę. Netrukus pasiekiam Mažeikius, vėliau minam į Skuodą. Du trečdalius kelio iki Skuodo mynėm 30 km/h ir daugiau. Beje, jokių kalnelių rimtesnių nepasitaikė nuo pat Rokiškio. Skuode nusipirkom po maišelį vaflių, važiuodami graužėm.

14:00 pasiekėm Šventąją – numynėm 130 km šiandien. Poilsio diena, taip sakant. Čia pat pasiskambinom dėl namuko nuomos. Belaukdami šeimininkės, sutikom du dviratininkus pensininkus iš JAV. Persimetėm keliais žodžiais, pasirodo važinėja sau po Europą… Sulaukėm šeimininkės, už 30 Lt gavom 6 vietų namuką ant ratų. Dujinė, čiaupas, tualetas, šaltas dušas – visi patogumai. Turėdami laisvą pusdienį pasivaikščiojom iki jūros. Išsimaudėm. Vanduo šiltesnis nei tikėjomės. Vėliau nuėjom iki vietinės parduotuvės, nusipirkom žemaitiškų blynų, bulvyčių fri, picų šaldytų…. Tikėjomės skaniai pavalgyti pagaliau, bet… nekas gavosi iš šaldytų picų keptų keptuvėj… Nuo rytojaus tolsim nuo jūros ir artėsim prie Vilniaus.

Penkta diena. Išsimiegojom be galo minkštose lovose. Greiti pusryčiai ir minam į Palangą. Nuo Šventosios iki Palangos eina nuostabus dviračių takas. Platus, asfaltuotas, tarp pušelių. Tik panašu, kad ilgai jis čia nesilaikys – medžių šaknys skaldo asfaltą. Kokia Palanga be Palangos tilto? Užvažiuojam, pasidairom. Dar užsukam į botanikos parką. Nuo šiandien oras suprastėjo. Dangų užtraukė debesys, pakilo vėjas. Minam toliau – iki Klaipėdos. Klaipėdoj Rimas užsuko į Akropolį, tualetinio popieriaus iš wc pasiimti. Nuo Klaipėdos važiavom ne tiesiai į Šilutę, bet pasukom arčiau jūros, link Kintų. Deja, kelias čia buvo gan prastas, dar tas stiprėjantis vėjas… Pasiekiam Šilutę, važiuojam link Pagėgių. Vienu metu teišspaudžiam 15 km/h – priešpriešinis vėjas atima jėgas. Suvalgom po dvi plyteles šokolado per dieną – kažkiek padeda. Vilkyškiuose netyčia ne ten pasukam ir vėl sutinkam žvyrkelį. Grįžti – tik kilometras, tad nieko baisaus. Nakvojam prie Jūros upės. Gražus saulėlydis, plati upė, nakvynė siauroj medžių juostoj tarp upės ir dirbamų laukų. Kilometrų – 172.

Šešta diena. Važiuojam link Jurbarko (čia žmonės nebeatrodė tokie tvarkingi ir draugiški kaip Joniškyje). Kertam Nemuną, važiuojam pro Šakius, tada Kudirkos Naumiestį, Kybartus, Vištytį (šiame ruože arčiausiai priartėjome prie valstybės sienos). Kažkur šiame ruože sustojame prie kukurūzo lauko paš.. em, pagraužti kukurūzų (kieti kokie tai, sausi). Vištytyje trumpai pasigrožime ežeru ir sukam link Kalvarijos. Šiek tiek už Kalvarijos pasiekiam 1000 – ąjį kilometrą! Laimingi įsikuriame ant kalniuko šalia Kirsnos upės. Laužą tą vakarą kūrėm ilgai – viskas šlapia nuo lietaus, normalių medžių aplinkui nėra. Diena buvo sunki, priešpriešinis vėjas, lietus, tad su džiaugsmu nuėjome miegoti. Numynėme 180 km.

Septinta diena. Paryčiais pabudom nuo balsų paupyje, pasiklausėm, atrodo, praėjo, tad dar porą valandų pamiegojom. Ryte dalis miegmaišio buvo šlapia (Rimas paskutinę dieną prieš išvažiavimą surado Norfoj palapinę už 30 Lt, ryyyškiai žydrą). Beje, reiktų paminėti Rimo palapinės statymo įgūdžius. Na, jis nėra išrankus, tai mesteli žvilgsnį į vietą, be krūmų ir sako: tiks. Naktį miegu arba išsilenkęs per pusę arba vis riedėdamas ar čiuoždamas. Ačiū, Rimai už puikų miegą! :D. Vis tik jo neišrankumas turi gerąją pusę – žygiuose su tokiais žmonėmis lengva susitarti, nekelia kažkokių reikalavimų, tad kelionės bendražygiu galiu tik pasidžiaugti. Taigi, minam link Lazdijų. Oras „nuostabus“ – pučia vėjas, visą dieną dulksna arba lietus. Šlapi, prakaituoti, smirdim… Skauda nugaras, sėdimąsias. Na, bet visi šie pojūčiai mus lydėjo nuo pat pirmos dienos. Už Lazdijų – Veisiejai, tada Leipalingis, Druskininkai. Įsukam į miškus. Atgaiva širdžiai! Didžiąją dalį kelio nuo rytų Lietuvos matėm vien pievas ir dirbamus laukus, miškų labai mažai. Jau tikėjau, kad šiąnakt tikrai miegosim gražiam pušyne (nė velnio…). Įvažiavom į gražų keliuką link Varėnos. Aplink pušys, eismo nedaug. Tik vėl prasideda kalneliai (jų praktiškai nebuvo nuo Rokiškio). Nuvažiavę 160 km, per lietų įsitaisom tarp dviejų krūmų šalia Versekos upės. Šlapia, laužo nekuriam.

Aštunta diena. Keliamės valandą anksčiau nei visada – šiandien Vilnius! Iki jo – tik 80 km. Rimas atsikelia visas šlapias nuo lietaus, aš kažkodėl likau sausesnis. Kokią valandą minam tamsoje, tuomet sustojame pakelėje papusryčiauti. Pravažiuojam Šalčininkus ir pamatom ženklą – Vilnius 40! Širdis vis labiau daužosi, bet šįkart jau ne nuo besaikio kojų kilnojimo… Pravažiuojam be galo dvokiantį paukštyną. Į Vilnių įvažiuojam iš pietų pusės. Širdis daužosi, o iš lūpų sklinda džiaugsmingi šauksmai… Pervažiuojam Vilnių ir pasiekiam mūsų atskaitos tašką – Vingio parką.

 

Apibendrinimas. Nuvažiuota – 1253 km. Važiuota 7 dienas ir 2,5 valandos (planuota apie 12 dienų). Per dieną vidutiniškai – 170 km. Gryno važiavimo – 58 valandos. Vidutinis greitis – 21,5 km/h. Maksimalus – 54 km/h.

Nebuvo lengva – kuprinės ant pečių tikrai malonumo neprideda, be to, labai prakaituoja nugara. Nusiimant megztinį palapinėje pasklisdavo stiprus prakaito kvapas. Kiekvieną dieną po keliskart pasimasažuodavom kojas, kelius (šiuos skaudėjo nuo antros dienos). Keliams padėjo pašiltinimai. Nuskausminamųjų tepalų neėmėm – nejausdami skausmo nežinotume kada persistengėm. Nugaros ir sėdimosios skausmai lydėjo visą kelią (priprantama). Pirmąją pusę kelionės švietė saulė, nebuvo per karšta. Antrąją pusę pūtė vėjas, porą dienų lijo. Dviračiai puikiai atlaikė kelionę – be sėdynių reguliavimo daugiau tvarkyti nieko nereikėjo. Kartais sutepdavom grandines (ne taip dažnai kaip reikėtų).

Maistas. Maistą pirkdavome kartą, du per dieną. Ant laužo virėme makaronus, ryžius, avižinę košę. Porąkart turėjom konservų. Dienomis valgėm riešutus, razinas, datules, šokoladą, vaisius. Vandenį dažniausiai pirkom. Aš išgerdavau bent pusantro litro per dieną, kiek pastebėjau – Rimą ne taip troškino.

Nakvynė. Kai nuspręsdavom, kad reikia stoti, skirdavom dar apie 10 km važiavimo, kol rasdavom geresnę vietą. Vis tik tobulų vietų niekada nebuvo – dažniausiai krūmynai, siauros medžių juostos. Visada pavykdavo nakvoti prie upės (vandens reikėjo maisto gaminimui).

Pasiruošimas. Mums važiuojant pasiruošimas buvo minimalus, tiesą sakant, jis apėmė tik reikalingų daiktų susipirkimą (šalmas, liemenė, palapinė, žemėlapis).

Važiuodamas galvojau, kad nebesileisiu į tokią tolimą kelionę dviračiu. Dabar mintys kitokios – prisiminus apima šiokia tokia nostalgija. Žmogui reikia kartas nuo karto sau įrodyti, ką jis gali. Klausimas, ar buvo verta?Tikrai taip. Ir tai nėra taip sunku ar sudėtinga, kaip gali atrodyti. Pora treniruočių ir gali minti. Lietuva – ne tokia jau ir didelė. Jei turi porą laisvų savaičių drąsiai gali išsiruošti į tokį žygį. Manai, nesugebėsi? Viskas įmanoma, kad ir mažais žingsneliais, bet įmanoma.DSCF1397DSCF1399

DSCF1426 DSCF1430 DSCF1433 DSCF1449 DSCF1457 DSCF1467 DSCF1486 DSCF1488 DSCF1500 DSCF1504 DSCF1537 DSCF1550 DSCF1562 DSCF1603 DSCF1608 DSCF1624 DSCF1625 DSCF1630 DSCF1633 DSCF1641 DSCF1656 DSCF1662 DSCF1666 DSCF1678 DSCF1685 DSCF1717 DSCF1722 DSCF1724 Lietuva ratu