Aukštyn upe…

Diena Neries regioniniam parke

8:00 su Dalia susitinku prie vietinės parduotuvės. Nusiperkam maisto ir keliaujam į geležinkelio stotį. 8:42 pajudam traukiniu Vilnius – Kaunas. Po pusvalandžio išlipam Rykantų stotelėje. Oras apsiniaukęs, nors žiema visai nežiemiška – nė pėdsako sniego.DSC03676

Išlipę, senuoju Vilniaus – Kauno keliu, grįstu akmenimis, patraukiame į šiaurės vakarus. Paėjus apie 2 km, dešinėje atsiveria Neries slėnis. Į tą pusę veda ir lauko keliukas, kuriuo mes ir pasinaudojame. Šiek tiek juo paėję, įlendame į mišką ir pasukame link pirmojo lankytino objekto – Paneriškių ąžuolo. Hm…visiškai niekuo neypatingas ąžuolas, kaži ar dar žaliuoja? Sutrukdėm vietos šunų ramybę ir pasukom atgal. Keliukas gražus, lyg kalne būtų iškastas, aplinkui aukšti šonai. Kiek paėję atgal, pasukome į kalną, palei Nerį. Keliolika minučių kelio ir priėjome Paneriškių regyklą. Vaizdas gražus, matosi net 3 Neries salos. Nors apžvalgos bokštelio nėra, bet peizažas ir taip vertas dėmesio.DSC03675

Nuo regyklos šiek tiek paeinam palei Nerį. Pasėdim prie upės, pamedituojam…et, pilka, niūru kažkaip, kaip rudenį… Pasisėdėję sukam į šiaurę. Pradžioj einam tiesiog mišku, reljefas labai kalvotas, nelygus, itin gražios vietos. Aplenkiam Papiškes ir susiradę miško keliuką einame juo iki Bražuolės žemupio. Čia kiek užstrigom, mat abu su fotoaparatais, o upelis neeilinis – nuolydis žemupyje didelis, tad susidaro bangos, kriokliukai, kaipgi nenufotografuosi. Nutraukiau nuotrauką serijai apie Lietuvos upelius, bet apie tai kitą kartą.DSC03715

Patraukėme palei upelį aukštyn. Kai kurie akmenys vandenyje pilkai žalsvi. Nesugalvojome, kokia tai uoliena. Taigi kėlėmės palei upę aukštyn, tai dešiniu, tai kairiu krantu. Labai smagus užsiėmimas – kirsti upę per ją nuvirtusiais rąstais ar šuoliuojant nuo akmens ant akmens. Tiesa, didelio skirtumo kuriuo krantu eiti nėra, abiejuose yra tiek stačių šlaitų tiek šlapių vietų. Ir kaip minėjau, virtusių medžių nemažai, tad norint nesunku persikelti į kitą krantą. Žinoma, nereiktų naudotis rąstais, su nusilupusia žieve – tie itin slidūs.DSC03677

Pasiekiame Bražuolės stovyklavietę. Pasižiūrim į žemėlapį, pasiskaitom truputį apie vietos lankytinus objektus ir patraukiam link Ausiutiškių regyklos. Pakeliui dar sustojame pavalgyti – pietų metas. Reljefas čia vis dar toks pat įspūdingas kaip prie Paneriškių. Pasistiprinę, toliau traukiam keliuku iki Pinyklos mitologinio šaltinio. Pasigrožėjom, pamirkėm rankas ir pasidžiaugę patraukėm toliau – link Raganų rato. Raganų ratas – tai kelios daugmaž ratu augančios pušys, kurių kamienai viename aukštyje išsikreipę. Tai dažnai aiškinama magnetinėmis anomalijomis. Už poros šimtų metrų radome dar vieną, „neoficialų“ raganų ratą.DSC03753

Pradeda temti. Netrukus pasiekiame Ausiutiškių regyklą. Ne kartą matyta, bet vis verčianti sugrįžti. Neris čia daro vingį. Šįkart vaizdas rudeniškas, ne per daug spalvingas. Bet turėtų gražiai atrodyti saulei tekant…reikės čia sugrįžti. Nuo regyklos paeiname keliuku tolyn, tuomet pasukame į pietvakarius. Pakeliui dar sutinkam visai nebaikščią stirnaitę, baltu užpakaliu…

DSC03763

Geras pusvalandis kelio ir vėl išlendame prie Bražuolės, tik šįkart aukščiau, netoli paminklo pasieniečiui Jurgiui Kybartui (kadaise čia buvo siena su Lenkija). Aš persikeliu per rąstelį, permestą per upę. Dalia ne be pagalbos, šiek tiek užtrunka, bet taip pat persikelia į dešinįjį krantą. Atsiduriame už regioninio parko teritorijos. Čia valandą pasėdim, užkandam ir patraukiam link Baltamiškio traukinio stotelės. Naktis tamsi – nors į akį durk Dar ir vėjas pakilo. Pusvalandį paėję pasiekiame stotelę, pailsime ir 18:25 sėdame į traukinį namo.