Aukštyn upe…

Aukštadvario regioniniam parke

Šįkart dviem pusdieniams pasirinkome Aukštadvario regioninį parką. Iki jo – vos valanda kelio, o ir pats parkas beveik nelankytas (išskyrus velniaduobę). Tad keturiese apie 11 valandą pajudame iš Vilniaus autobusų stoties. Beveik visuose žygiuose dalyvaujanti Dalia, trečią kartą su manim keliaujanti Ieva (kartu plaukėm Žeimena ir tranzavom į Žagarės vyšnių festivalį) ir pirmą kartą matomas istoriją bestudijuojantis Joris. Taigi, valanda kelio ir mūsų spalvinga kompanija išlipa Aukštadvaryje.

IMGP7971

 

Pirmas lankytinas objektas – Maxima. Kam ledų, kad šokoladinių batonėlių ar ledų. Skanaudami traukiame link lankytojų centro. Čia sutinkame ir parko žolininkę, jau sutiktą praeitame žygyje Žalio velnio takais. Pasirenkame maždaug 25 kilometrų ilgio maršrutą pro Velnio duobę. Išgirstam pasakojimų apie vietinius gyventojus, kariniais tikslais pastatytus bokštus ir senas legendas. Prieš išeidami įsigyjame parko lankytojų bilietus ir žemėlapį. Kelionė prasideda.

 

Pirmi 4 kilometrai – asfaltu ir žvyrkeliu, pamažu pereinančiu į miško keliuką. Įveikę šį atstumą pasiekiame Velnio duobę. Aplinka sutvarkyta, galima laiptais nusileisti į duobės apačią, apeiti visą duobę iš viršaus. Galiu pasakyti, kad tai išties vertas apsilankymo gamtos objektas, juk ne kiekvieną dieną pamatysi tokių reljefo formų. Na ir pats parkas įdomus – kalnai, kalneliai, duobės ir daubos ir piliakalniai. Reljefas išties įvairus. Kai kurie lietaus išplauti keliukai net primena negyvenamus Rusijos kraštus, tad nejučia mintys nuklysta į senus žygius ieškant vertingų akmenų ar gaudant margaspalvius upėtakius…DSC00691

Prie Velnio duobės papietaujame. Kremtu dešrą, Dalia tuština tuno skardinę, Joris visiems siūlo blynų su kokosų sviestu (kuris taip ir nebuvo pripažintas kitų žygio dalyvių), o Ieva…Ieva, ką tu valgei? Ne pirmas kartas kai nepastebiu jog mūsų vegetarė Ieva pietautų… Na, matyt, žioplas esu. Taigi, pavalgę patraukėme tolyn. Netrukus priėjome porą ežeriukų ir kaimo turizmo sodybą, kažkuo su motociklais susijusią (atmintis apleido). Pasigrožime ežeriuku ir traukiame tolyn. Kitas lankytinas objektas – piliakalnis! (Mergiškių ar Pamiškės? Oi, Tomai…). Užkopiame ir padarome kelis kadrus. Čia – stiprus vėjas, tad linksminuosi į orą mėtydamas Ievos kilimėlį, kuris taip puikiai skrenda. Kiek pailsėję leidžiamės nuo piliakalnio. Nesugalvojęs priežasčių, kodėl turėčiau neridenti savos kuprinės nuo piliakalnio, paleidau ją žemyn. Na tikrai smagiai nuriedėjome. Mano pavyzdžiu pasekė ir Ieva, tiksliau, jos kuprinė. Na o tuomet pasileidau kūliais ir aš. Pasirodo, toks leidimasis daug greitesnis nei pėdinimas kojomis.IMGP7993

Kitas lankytinas objektas- piliakalniukas su kapinaitėmis ir aukojimo akmuo. Netoliese radau ir tikrai gražių voveraičių (kurių taip ir nepavyko žygyje suvartoti). Čia pailsėję ir kiek atsigavę einame toliau, kur prasideda ir didžiausios žygio linksmybės… Neseniai čia buvo kirstas miškas ir rąstus vežę miškovežiai gerokai išmalė miško keliuką. Vėžės kai kur siekia kone metro gylį. Na bet ne tai baisiausia. Yra vietų kur kojos sminga per visą batą ir šis gerokai aplimpa moliu. Netrukus pradėjome atpažinti kaip atrodo tokios vietos ir jų vengėme. Kartais keliantis per minkštą provėžą klojome rąstus, kartai tiesiog šokinėjome. Toks kelias tęsėsi kokį pusvalandį. Išlindom gerokai papilkėjusiais ir pasunkėjusiais batais, bet man tai buvo geriausia mūsų kelionės dalis.

Netrukus praėjome ir minėtą karinį bokštą su antenomis ir ne už ilgo pasiekėme ir aukščiausią Dzūkijos vietą – Gedanonių kalvą, kur pastatytas ir apžvalgos bokštelis. Na gal kažkada tai ir buvo apžvalgos bokštas, bet, kaip mus ir perspėjo žolininkė, aplink jį užaugo pušaitės, per kurią ne itin kas matosi. Bokšte Ieva nusprendė ir užkąsti – riešutų su svogūniniais prieskoniais. Šie patiko visiems, tad Ieva vėl liko nepavalgiusi.IMGP7999

Toliau kelias ėjo pievomis. Pakeliui vis stojam valgyti aviečių, kurių per visą žygį tikrai netrūko. Tiesa, mėlynių nerandam, nes visur aplinkui lapuočių miškai arba pievos, kad pripratus prie Aukštaitijos ir Dzūkijos girių, buvo kiek neįprasta. Taigi, einame pievų keliuku, pereiname į tiesiamą žvyrkelį ar asfaltkelį (na kol kas čia tik žvyras) ir judame į rytus. Sutinkame kelias stirnas, kelias trobas, Veršiuko ežerą. Čia pasisemiam vandens (mat nakvynė nusimatė ne prie vandens telkinio) ir pasveikinti lietaus einame tolyn. Netrukus įlendame į mišką! Prieš pat jį – dar vienas kariniais tikslais naudojamas bokštas su radaru. Įdomu tokius statinius sutikti vidury pievų ir miškų.IMGP8004

Miške ieškome vietos nakvynei, bet ilgą laiką nesėkmingai. Galiausiai prieiname Mergiškių rezervatą ir palei jį traukiame tolyn, žvalgydamiesi nakvynei vietos kitoje keliuko pusėje. Galiausiai, visiems gana atsibodus eiti, o Daliai ir viltį praradus, randame gražią vietą nakvynei. Jau gerokai pritemę, tad skubame ruoštis. Na bent aš skubu. Statau palapinę, reguliuoju, darau kuoliukus… Gerokai užtrukęs prie palapinės pastebiu kad jau u-kurtas ir laužas. Tiesa, kol kas labai silpnai bedegantis, tad įmetu kelias sausas šakas ir laužas kaipmat atsigauna. Visi ruošiasi į palapines, krausto daiktus, tuo tarpu man tenka virti makaronus, ieškoti malkų ir stovo puodui. Miške jau – aklina tamsa, tad lakstau su žibintuvėliu ir veidu braukau eglių šakas.IMGP8013

Malkų paruošta, makaronai išvirę, sultys atidarytos tad galima ramiai pasėdėti prie laužo ir pravėdinti per dieną batuose brinkusias kojas. Ilsintis prie laužo, paaiškėjo, kad Ieva neturi puodelio. Taigi, makaronus valgome pakaitomis. Vėliau, Joris nutaria iškepti lauže kelias bulves, kurios puikiai papildė mūsų vakarienę. Apie vidurnaktį patraukiame į palapines.

Naktį kartas nuo karto pabundu nuo lietaus ir šalia palapinės traškančio medžio. Taip vieną kartą pabudęs matau ir Dalios išsigandusį veidą. „Kas nutiko?“ – klausiu. „Šalta“ – sako. O ir mane apėmė šaltis, tad kartu bandome jį įveikti ir užmiegame. Gana ilgam.DSC00727_red

Rytas buvo vėlus. Kėlėmės jau po 10 valandos. Išsiritu iš palapinės, basos kojos maloniai priglunda prie miško paklotės. Batai šlapi, tad neskubu dėtis. Vėl renku malkas, kuriu laužą, iš palapinės pasirodo ir Dalios kojos. Naglai lendu į kitą palapinę, klausdamas kur bendražygiai slepia vandenį. Nestipriai gaunu iš rankos per veidą, bet vandenį pavyksta pasiimti. Pusryčiams verdu avižas. Joms išvirus, galiausiai iš palapinės išlindo ir Joris, po jo ir Ieva. Avižinę košę valgėme su Korsarz saldainiais (jei kas tokius pamena iš vaikystės). Neblogai sulindo.

Iki Aukštadvario – apie 4 kilometrai. Juos nesunkiai įveikę, patenkame prie Aukštadvario šaltinio. Čia visi ilsisi, Dalia su Ieva išsitraukia ir išmanofonus. Paėjėjęs keliuku tolyn, pakalbinu vietinį gyventoją. Klausiu ar eidamas šituo keliuku prieisiu hidroelektrinę ir piliakalnį. Sako prieisi. Apsidžiaugiu ir suku atgal. „Palauk, ne į tą pusę eini“ – sako vietinis senukas. Sakau „Draugus palikau ten“. Juos pasiėmęs vedu link piliakalnio. Praeiname tvenkinį, pro žmonių kiemą, kur mus pasitinka draugiškas šuniukas, sukame į asfaltuotą kelią ir pamatome… Piliakalnį (prastai man su vardais…). Užkopiame ir gerą pusvalandį čia maitinamės.IMGP8022

Toliau einame keliuku link hidroelektrinės. Ji – privačioje valdoje. Pirmiausia prieiname kelio ženklą „plytą“, toliau ženkliuką, jog objektą saugo apsaugos firma, tada užrašą, jog teritorija stebima vaizdo kameromis. Čia pažadiname ir seną šunį, kuris ilgai ant mūsų loja ir prieiname paskutinį grasinantį užrašą – „Hidrotechniniai įrenginiai. Buvimas draudžiamas“. Nors parko darbuotoja ir pasakojo apie šį lankytiną objektą, o jis ir žemėlapį pažymėtas, bet pasirodo nėra jis toks ir „lankytinas“. Nedaug ką pamatę, grįžtame link miesto.

Pakeliui sutinkame moteriškę, plaunančią ką tik nuskintus agurkus. Mus pamačius, ji iškart pasiūlo agurkų, paimam po vieną, pasiūlo dar į kelionę įsidėti. Na bet mes pasikuklinam ir grauždami keturis agurkus nueiname toliau. Paskutinis lankytinas objektas – Aukštadvario bažnyčia. Nedidelė, medinė, uždaryta. Deja, dauguma bažnyčių visoje Lietuvoje būna uždarytos tad dažniausiai jas galima pamatyti tik iš išorės. Pasigrožėję keliaujame į autobusą.

Aukštadvario parkas gerokai skiriasi nuo Dzūkijos ar Aukštaitijos miškų. Šis parkas išsiskiria savo augmenija – daug kur auga lapuočiai medžiai, galima rasti liepų giraičių, taip pat galima išvysti ir kituose Lietuvos kraštuose neaugantį arba labai retą skroblą – vieną kiečiausių medžių Lietuvoje. Įdomios yra parke susiformavusios duobės ir daubos. Be Velnio duobės čia galima rasti ir mažesnių duobelių, apskritos formos, lyg karstinės kilmės, lyg meteorito išmuštų. Be to, parkas gali pasigirti ir nenuobodžiu reljefu, ko tikrai nesutiksi kiekviename miške. Aukštadvario regioninio parko trūkumai – mažai vandens telkinių ir vietų stovyklavietėms. Tuo mes mielai būtume pasinaudoję. Na o kol kas džiaugiamės tuo, kiek pamatėme, nors neapėjome nė ketvirtadalio parko, įspūdžių pakako ir liko dar kitiems apsilankymams.

Parašykite komentarą