Nuotr. Dalia Grendaitė ©
Autobusas – už 2 valandų. Greitai kraunuosi daiktus, užbėgu į parduotuvę, kemšu laivą į kuprinę, ant viršaus užmetu miegmaišį, suveržiu diržus ir lekiu į stotį. Pakeliui mane pasitinka Dalia ir jau kartu pasiekiam autobusų stotį. Tikslas – Sapiegiškės. Pigus bilietas ir jau po valandos išlipame sankryžoje Sužionys, Pabradė, Vilnius. Toliau – 2 km žingsniavimo plentu, dar 2 km žvyrkeliu ir pasiekiame Asvejos ežerą.
Nuotr. Dalia Grendaitė ©
Užvalgę lipame į Pro 2000 laivą ir pajudame ežeru į šiaurę. Asvejos vanduo žalsvas, skaidrus, taip ir traukia atsigerti… Dalia šitam nestabiliam laive jaučiasi nesaugiai tad laikosi už irklo, o aš vedu mus į priekį. Už trijų kilometrų priplaukiame nendrių juostą, pro kurią veda siauras praėjimas. Jį įveikiame ir plaukiame maždaug į tą pusę, kur iš ežero turėtų ištekėti Dubinga. Ją rasti kiek užtrunkame, pradžioje pataikome ne į tą įlankėlę ir tenka grįžti. Siauras ruožas tarp nendrių iš tolo nematomas, bet priplaukę arčiau lendame į plyšį tarp nendrių ir pradedame savo kelionę Dubinga.
Nuotr. Dalia Grendaitė ©
Vos įplaukę į ši mažą upeliūkštį liekame sužavėti jo grožiu! Labai skaidrus vanduo, gilios duobės, vandens augmenija ir nendrynai kur tik pažvelgsi – tokios gražios upės reikia paieškoti. Tai nėra populiarus baidarininkų maršrutas, nors nendrės palaužytos – kartas nuo karto čia kas nors praplaukia. Tarp braunamės nendrių tuneliu, kai kur tiesiog kapstydami irklu nendres. Kai kur gylis siekia 2 metrus, kitur – tik 15 centimetrų. Bet viską gana lengvai įveikiame ir įplaukiame į mišką. Upė grožio čia nepraranda ir aš pasižadu plaukti Dubinga dar penkis kartus. Tik kitus kartus su meškere – čia tiek žuvų! Didžiausia kurią matėm, siekė pusės metro ilgį! Na neblogai būtų tokią ištraukti…
Nuotr. Dalia Grendaitė ©
Beplaukdami žmogaus ant kranto pasiklausiame kur esam, pasirodo Padubingės kaime. Išplaukėme be žemėlapio, tad apylinkėse nesiorientuojam. Dar su keliais žmonėmis persimetame keliais žodeliais, viena moteriškė paklausė ar nebijom plaukti taip vėlai (išplaukėme tik 6 valandą vakaro). Nesugalvojom, ko turėtume bijoti, tad pasileidome upe žemyn.
Nuotr. Dalia Grendaitė ©
Pasibaigus kaimams, upė įteka į pelkę ir pradeda labai vingiuoti, kol patvinsta ir įteka į Rėdžios ežerą. Ežeras labai apžėlęs, seklus. Tenka brautis pro lūgnes ir kitas žoles, bandant atspėti, kurioj pusėje išteka Dubinga. Upei ištekėjus iš ežero, dar tenka prasibrauti pro nendres, bet galiausiai vėl išlendame į gražų miškingą ruožą. Pakeliui dar ir vėžį, dugnu ropojantį sutinkame, bet šis nepanoro ilgai su mumis draugauti ir pasislėpė.
Nuotr. Dalia Grendaitė ©
Praplaukėme sodybą su daug baidarių ir žmonių ant kranto. Švenčia jaunimas… Netrukus pradedame ieškoti nakvynės ir mes. Randame vietą, kur patogu išlipti, o ir dugnas čia tiesiog puikus – visur smėlis, gylio koks metras – puiki vieta maudynėms. Vakarienės nusprendėm nesigaminti, tad greitai pasistatėme palapinę ir, pradėjus lyti, sulindome. Užkandam mėsos, tuno, agurkų, užsigeriam obuolių sultimis ir pasitikrinę GPS‘e kur esam, užmiegame.
Naktį smarkiai lijo, bet miegoti buvo karšta. Mūsų rytas prasidėjo 7 valandą. Keliuosi ir kuriu laužą, tuo tarpu Dalia tvarko palapinę. Pusryčiams viriau makaronų. Dalia sakė neskaniai išviriau. Na taip, druskos trūko, bet…na aš energijos gavau, tad likau patenkintas. Po pusryčių išsimaudau šiltame upės vandenyje ir visiškai nusiplaunu paskutinius miego likučius. Įdomu stebėti kaip vandenyje iš po nuskendusių rąstų išlenda didžiulė žuvis, apsuka ratą smėlėtu upės ruožu ir grįžta po rąstu. Ir taip kartojasi kelis kartus kas minutę. Spėjau, kad ten šapalas, na bet nesu ekspertas.
Paplaukus kilometrą, pasiekiame kaimą linksmu pavadinimu – Kabakėlį. Vos išplaukus prasidėjo linksmybės – užvartos. Keliamės per skersai upę gulinčią drebulę, paskui per klevą, tada per dvi egles, tada dar per 10 medžių. Kai kur šitas ruožas vadinamas „Juoduoju“. Na bet linksma pasitampyti ir sušlapti kojas. Vėliau užvartos baigiasi ir išplaukiame į ramesnį ruožą. Netrukus priplaukiame kairįjį Dubingos intaką – Spenglą. Ši atnešė daug labai drumzlino vandens ir Dubinga iškart pasidarė neskaidri, jos grožis slopo ir artėjant prie tvenkinio.
Nuotr. Dalia Grendaitė ©
Upė darėsi vis platesnė, srovės beveik neliko, tad teko daugiau darbuotis irklais. Beje, šiandien ir Dalia pradėjo, vakar beveik visai nepalietusi irklo. Man sėdint gale sunkiai mačiau, kas dedasi priekyje, ypač kai Dalia buvo užsidėjus savo plačią skrybėlę, tad jai teko nuolat nurodinėti man kur sukti. Taigi, pasiekėm tvenkinį ir juo yrėmės į priekį, kol pamatėm užtvanką. Ją apsinešti būtų didelis vargas tad nusprendžiame čia ir baigti kelionę.
Pabradėje dar pasigrožim bažnyčia ir keliaujam link tilto. Iki traukinio dar daug laiko, tad neskubame. Ir staiga staigmena! Pasirodo tiltą remontuoja, tad tenka eiti pusę kilometro prie srovę, kad pasiektume kitą tiltą. Gerai, kad turėjome tam laiko. Į stotį atėjome pačiu laiku ir netrukus jau sėdėjome traukinyje. Dalia miegojo nukarinus galvą, o aš pasidėjęs ją ant kuprinės. Mane pažadino balsas „Tomai, kelkis“, staiga pakeliu galvą – pasirodo šalia sėdinti moteris taip kalbėjo su savo vaiku. Na bet ir man tiko šis paraginimas – atvykome į Vilnių.
Dubinga, o ypač jos aukštupys sužavėjo savo grožiu ir žuvingumu. Turistų ne itin lankoma vieta, tad ramesnė, mažiau nutrypta, puikiai tinka pailsėti nuo civilizacijos. Prisižadėjau sau būtinai čia sugrįžti. Vieną kartą su fotoaparatu, kitą kartą su meškere, trečią kartą su nardymo reikmenimis, ketvirtą kartą pėsčiomis ir penktą kartą snieguotą žiemą…