Vasario 16 – valstybinė šventė, o dar ir laisvadienis. Kaip ją paminėti? Galbūt žygiu po Lietuvos miškus? Vartydamas žemėlapius, nejučia prisimenu vasarą organizuotą žygį Žalio velnio takais, kuriame teko dalyvauti. Prisiminiau, kad visai gražių vietų yra prie Neries, kur ši daro didelę kilpą, aplenkdama skardingus krantus. Anot žemėlapio – apie 20 – 25 km pasivaikščiojimo pradedant Lazdėnų stotele ir baigiant ties Baltamiškiu. Na ką gi, metas į kelią.
Nužingsniavau iki traukinių stoties, kur randu jau visus likusius – Dalią, Paulių ir Kazimierą. Spėjo ir susipažinti ir į parduotuvę užsukti. Pasirodo prisipirko saldainių (mintyse apsidžiaugiau, nes buvau pasiėmęs gana skurdžius pietus) ir kitų valgomų dalykų. Ką gi, perkam bilietus ir lipam į traukinį. Traukinyje padalinu visiems Lietuvos vėliavėles – nusprendėm pasipuošti Valstybės atkūrimo dienos proga.
Ledo lytys prie konglomerato. Nuotr. Dalia Grendaitė ©
Išlipam Lazdėnuose ir patraukiam tiesiai prie Bražuolės upelio. Žvyrkeliu, pro aronijų laukus (Paulius spėja ir nusiskinti kelias – jos išsilaikė ant krūmų visą žiemą). Kertam upelį ir traukiam toliau link Ausiutiškių regyklos. Kažkur pražiopsom Pinyklos mitologinį šaltinį ir aš lieku be vandens (nešiausi tuščią buteliuką, tikėjausi čia pasipildyti). Kitas lankytinas objektas – Raganų ratas, kur stovi pušys, įmantriai susuktais kamienais. Žmonės, žinoma, susiejo tai su antgamtiniais reiškiniais, kiti gi tai sieja su magnetinėmis anomalijomis…
Ir štai pagaliau pasiekėm Ausiutiškių regyklą! Na oras gana niūrus, tačiau vis tiek pasižvalgome į tolius (Kazimieras su Paulium tą ne itin noriai darė – keisti gi tie informatikai). Netrukus prieiname ir žymųjį Neries konglomeratą ir Karvutės akmenį. Sakoma, kad prie šio akmens visada galima pagauti žuvies. Tą bandė patikrinti čia meškeres mėtantys žvejai. Ant Neries kranto suneštos didžiulės ledo lytys, pro kurias braunamės, norėdami pasiekti konglomeratą. Čia ir pirmą kartą užkandam. Kas saldainių, kas mandarinų, kas arbatos…
Sustojam pasiklausti kelio
Toliau laukia kelias atgal. Reikia pakilti laiptais į Neries šlaitą, kas ne vienam atima kvapą (o mano dar ir koja sunkiai lankstosi, tad kaip pingvinas linguoju aukštyn). Įveikėm šį šlaitą bediskutuodami apie meditaciją ir česnako dietas. Bent vieną iš šių dalykų reikės išbandyti grįžus namo.
Toliau keliaujame be nuotykių. Tik štai į galvą lenda mintys, kaip smagu būtų dviračiu pravažiuoti šitą maršrutą (atrodo, vasarą nemažai skaitysite apie keliones dviračiu). Praeiname Karageliškių kaimo dalį, palinkime vietiniam gyventojui labų dienų, judam į šiaurės rytus link Neries.
Nuopuolis
Ir štai kelias išsišakoja į dvi dalis. Vienas veda link Peklynės kalno, o kitas berods ten, kur mums ir reikia. Nusprendžiam greitai nueiti pasigrožėti Peklynės kalnu. Vaizdas neblogas, tad tuo pačiu prisėdame ir vėl užkandžiaujame. Pailsėję grįžome į tą pačią sankryžą. O pasirodo, kad mums čia nė velnio nereikėjo grįžti ir mūsų kelias eina pro Peklynės kalną! Eina peklan… Na nieko, 1.5 papildomo kilometro dar niekam nepakenkė. Juolab kad eidami atgal padarėme ir gerą darbą. Na tiksliau Paulius – jis patraukė nedidelį medelį, gulėjusį ant kelio, kad automobilis galėtų pravažiuoti. Vairuotojas gi nusijuokė ir padėkojo.
Ne visi keliai rožėm kloti. Kai kurie – eglių šakom
Pagaliau pasiekiam Nerį ir čia upės kilpa jau sukasi į šiaurės vakarus. Netikėtai ir žvejus sutinkam, jau matytus prie Karvutės akmens. Štai vienas jų ir klausia:
– Ar pagavot ką?
– Ne, ne žvejai mes – atsakom.
– A, tai jums tada pasisekė.
Linksmų plaučių žvejotojas pasitaikė. Ką gi, įveikiam kelio purvyną, pasidžiaugiam išlindusia saule ir žygiuojame tolyn. Štai prieiname vietą, kur gana nemažai medelių pripjaustyta – matyt valyti kokie pilkapiai ar šiaip šalikelės. Et gaila, tiek medžio pūva. Atrodo, imtum ir pridarytum kokių šaukštų, peilių ar kirvakočių… pasiimam šaką drožinėjimui ir leidžiamės į kelią.
Vasario 16 – nuotaikos puikios!
Štai prieinam ir Dūkštą. Tiesa, ji kitam krante, tačiau iš šios pusės Dūkštą retai tenka matyti. O ir Dalia džiaugiasi – ne kartą vaikščiojusi Dūkštos pažintiniais takais, tačiau dar nėra mačiusi Dūkštos žiočių. Netrukus randame poilsiavietę, prisėdame ir užkandame. Gana greitai pasidaro vėsoka, tad vėl leidžiamės į kelią.
Pasirodžius saulei – nuotaikos dar geresnės!
Einam. Einam. Vėl einam. Vis daugiau automobilių ir žmonių sutinkam. Štai netikėtai pasivejam du jaunuolius, vienas gi su gopro kamera. Tik mums priartėjus šie lenda į mišką ir pratūno keliolika metrų nuo kelio. Mes juos praeiname ir netrukus jie išlenda. Už kelių šimtų metrų sustojame prie regioninio parko stendo. Mus aplenkia tie patys jaunuoliai ir vėl lenda į mišką. Hm. Einam.
Privatus būstas
Štai ir Paneriai! Paneriuose randam du įdomius dalykus – konteinerį su užrašu „Privati valda“ ir mokyklą. Vaikščiojam ilgai aplink mokyklą, bandydami suprasti, ar veikia ji, ar visgi ne… Taip ir lieka neaišku. O mokyklos stadionas išvis apleistas, nors imk ir filmuok čia siaubo filmą.
Sunkūs žingsniai į kalną…
Lendam į mišką ir stačiu keliuku kopiam į kalną. Nuo Panerių sukam į pietus – link Baltamiškio. Štai ir apėjom kilpą ir traukiam link traukinio stotelės. Priėję Bražuolę, dar pailsime ir užkandame – iki traukinio dar pora valandų. Jos greitai ištirpsta ir netrukus mes jau pakeliui namo… Pagal įvairius žemėlapius ir skirtingus matavimo būdus, turėjome nueiti 20 – 25 kilometrus. Gps‘ai sako, kad nuėjome 30 – 35. Nuovargis jaučiasi, tačiau nuotaikos puikios. Neries regioninis parkas išties didelis ir, toli gražu, dar ne visas aplankytas. Ką gi, bus planų ateičiai!