Šeštadienį atsikėlęs iškart nuėjau pasižiūrėti, kokie orai šiandien prognozuojami. Atrodo, lis. Dvejoju – važiuoti į mišką ar nevažiuoti. Et, lis tai lis. O miške jau porą mėnesių nebuvau.
Kadangi nusprendžiau išvažiuoti likus vos valandai iki traukinio, tai keliauju vienas. 40 minučių kelionė traukiniu ir štai aš Skersabaliuose. Išlipęs iš traukinio iškart pasuku į mišką. Pirmas įspūdis – visur pilna didžiulių žibučių. Palydimas šunų lojimo traukiu gilyn į mišką – prie Neries. Peršoku nedidelį upokšnį ir atsiduriu eglyne. Čia – labai žalia, visur priaugę kiškiakopūsčių. Dar keliasdešimt metrų ir prieinu vieną didžiausių mūsų upių.
Kiškio kopūstai
Krantai – šlapi, tačiau eiti smagu – juk jau pavasaris! Pasileidžiu kairiuoju krantu upe aukštyn ir netrukus pasiekiu pėsčiųjų tiltą per Nerį. Kažkada čia stovėjo ženklas, jog tiltas avarinės būklės ir vaikščioti draudžiama. Ženklo nebebuvo, nors tilto būklė neatrodė pagerėjus. Išties tai įdomus architektūros šedevras – ant trosų kabantis tiltas, padarytas iš papuvusių lentų. Ne patį didžiausią pasitikėjimą keliantis tiltukas. Prisipažinsiu, vaikystėj toks tiltas atrodė kaip iš filmų – virš tarpeklio kabantis supuvęs tiltas, kuriuo bando pereiti nuo piratų bėgantys herojai. Tiesa, dar ir dabar šis tiltas daro įspūdį. Kiek pavaikščioju ir grįžtu į krantą. Visai netoli – Papunžės žiotys.
Saugus tiltas per Nerį
Papunžė – toks visai nedidelis, tačiau akmenuotas ir sraunus Neries intakas. Šiandien labai drumstą vandenį į Nerį gabena. Stačiais upelio šlaitais einu aukštyn. Smagūs tokie upeliukai, visai laukiniai – privirtę akmenų ir rąstų, nors imk ir šokinėk nuo vieno ant kito. Bešokinėdamas netrukus pasiekiu geležinkelį, po kuriuo ir prateka šis upelis ir pasileidžiu palei bėgius į šiaurę.
Kelias per Papunžės upelį
Lietuvos reljefo žemėlapyje užmačiau, kad tarp Skersabalių ir Santakos išties įdomus reljefas – didelės griovos žemėlapyje atrodo įspūdingai. Įdomu, kaip iš tiesų. Kiek paeinu žvyrkeliu gilyn į mišką ir pasuku į kairę. Netrukus prieinu kirtavietę ir, ieškodamas žalčių ir angių, pasiekiu jos kitą kraštą. Tik, o dangau! Žiūriu guli beržo ruplė. Tiesiog nupjauta nuo rąsto ir numesta ant žemės. O juk tiek peilių rankenų galima iš jos padaryti! Pasiimu, šiaip ne taip sugrūdu į kuprinę. Tenka ištraukti termosą ir fotoaparato dėklą. Kuprinė pilna. Papildomi 5 kilogramai kelionėj. Eime toliau!
Tunelis upeliui
Reljefas čia išties įdomus – kartais tenka pakilti į tokį statų šlaitą, kad netrunka pasijausti, jog paskutinius porą mėnesių ne kažin kiek judėjau. Įlendu į gana jauną eglyną ir, šokinėdamas per nupjautas eglutes, keliauju tolyn. Kažkur iš galo pasigirsta motoro garsas. Einu toliau. Garsas vis artėja. Kažkas važiuoja, sustoja, vėl važiuoja. Einu lydimas šio “malonaus” burzgesio.
Netrukus išlendu į didelę apleistą pievą. Kažkada čia buvo sodyba. Matyti dviejose vietose pamatų liekanos. Dabar čia akivaizdžiai karaliauja elniai ir šernai. iškart už pievos išeinu į keliuką ir pasiekiu dar didesnę pievą – pievą be galo be krašto. Panašu, kad esu gana aukštai, iš čia atsiveria puikus vaizdas į Neries slėnį.
Pievų pieva
Pakelėj sutinku ant pušelės tupintį suopį, dar spėju ir kažkokį žvėrį išbaidyti, kuris vangiai nurisnoja į daubą. Lendu į mišką ir, susiradęs patogų rąstą, stoju užkąsti.
Pasirodo nuklydau kiek per daug į rytus, tad pasuku vienos iš raguvų (geomorfologijos kursą turėjau jau gana seniai, tad nesu įsitikinęs ar tokia reljefo forma tikrai vadinama raguva) dugnu link geležinkelio. Pietums nepasiėmiau žalumynų, tad kelionę tęsiau pasikiškiakopūsteliaudamas. Jauku čia, dauboje, tik jaučiasi temperatūros skirtumas nusileidus keliolika metrų žemiau.
Pasiekiu geležinkelį, pasisveikinu su stirna ir kurį laiką einu miško keliuku palei bėgius. Pradėjo kauptis lietaus debesys ir pasukau giliau į mišką. Susiradęs gražią kalvelę nusprendžiu prigulti ir pailsėti. Eh, gera čia, ramu. Tačiau, tik kol kas…
Žibutė.
Einu tolyn. Netrukus pradeda lynoti. Vis smarkiau ir smarkiau. Įsitaisau tarp dviejų eglių ir dviejų pušų ir penkias minutes pralaukiu, kol baigsis lietus. Tuomet išeinu į proskyną. Ne bet kokią proskyną, o amerikietiškų kalnelių proskyną. Tai leidžiuosi tai kylu. Ir taip keturis kartus. Užlipęs ant ketvirtos kalvos, suprantu, kad buvo verta – iš čia atsiveria tolimas tolimas vaizdas virš medžių viršūnių. Nusipurtau nuo kelnių erkes ir išsitraukiu telefoną, kad pažiūrėčiau, kur atsidūriau.
Staiga, už keliolikos metrų, tarp medžių, pasigirsta keistas garsas, Nei tai prunkštimas nei kriuksėjimas nei riaumojimas. Na gal visų šių garsų derinys. Staiga man neberūpi, kur esu, ir numetęs kuprinę ant žemės, rankomis įsikabinu į beržo kamieną. O jei teks lipti? Keistas garsas vėl pasigirsta. Suprantu, kad būta didelio žvėries. Tačiau jis nei artėja nei tolsta. Griebiu kuprinę ir pasileidžiu per jaunuolyną tolyn. Sustoju. Nieko nesigirdi. Ramu. Kiek vėliau išsiaiškinau, greičiausiai tiesiog prižadinau briedį. Nors adrenalino tikrai buvo prisikaupę…
Tarp dviejų eglių ir dviejų pušų
Išlendu iš jaunuolyno į miško keliuką, o čia, už keliasdešimt metrų, stovi žmogus. Ir dar gi ne bet kaip stovi, o keturiom. Hm. Kertu keliuką skersai ir einu tiesiai per mišką. Sutinku dar vieną ramiai nubėgantį stirniną. Vėl įsilijo, tad keliaudamas nuo eglės prie eglės, artėju link geležinkelio. Pakeliui kertu griovį su juodu durpingu vandeniu. Retai kada tenka matyti tokį tamsų vandenį.
Juodasis griovys
Pasirodo, šiandien labai mane traukia į dešinę ir vis nejučia nuklystu. Tad geležinkelį randu toliau nei tikėjausi. Pereinu bėgius ir netrukus pasiekiu Santakos stotelę. Iki traukinio – valanda. Ką gi, turiu laiko nueiti iki Žeimenos. Žeimena pasiekia Nerį gerokai išplatėjusi ir jau nebe tokia įdomi, kokia ji yra aukštupyje. Atsisėdu ant kranto užkąsti. Vos už kelių metrų lizdą suka paukščiukas ir vis grįžtą su kokiu šapeliu. Eh, tikras pavasaris gamtoje… Tačiau man jau laikas keliauti. Grįžtu iki Santakos stotelės ir kiek palaukęs traukinio, važiuoju atgal į miestą…
Pavasario grybas – bobaausis
