6:35. Pramerkiu akis ir šoku iš lovos. Turiu 20 minučių susiruošti. Įsimetu į kuprinę iš vakaro paruoštus pietus, greit suvalgau virtą kiaušinį, bananą ir keliauju iki stotelės. Nors gana ankstus rytas, tačiau lauke jau tikrai šilta. Neilgai pavažiuoju viešuoju transportu ir susitinku su Dalia. Netrukus susipažįstu ir su Renata. Taigi, trise sėdame į automobilį ir keliaujame iki Bėlio ežero.
Automobilyje prasnaudžiu – šituo keliu teko ne vieną dešimtį kartų važiuoti, tad kas belieka… neilgai trukę pasiekėme ir Bėlio ežerą. Pasirinkome 25 kilometrų maršrutą. Trumpa registracija, dar spėju prisidėti prie parko paramos, sveikinimai, instruktažas ir…startas.
Sėtikio ežeras
Pirmi įspūdžiai dvejopi. Visų pirma – labai smagu, kad vyksta tokie renginiai, prisirenka daug bendraminčių, pamatai, kad ne visi laiką leidžia prie kompiuterių ekranų ar tiesiog kvėpuodami miesto dulkėmis (juk gamtos dulkės daug labiau kvepia, tiesa?). Kita vertus – atvažiuoji į gamtą pailsėti nuo miesto, tačiau čia tieeek daug žmonių (pagal dalyvių numerius, jų buvo virš 400). Taip ir lauki, kuomet visa minia prasiskirstys ir bus ramiau eiti. Trečias dalykas – per dvejus metus registracijos kaina pakilo beveik 2 kartus.
Didelė minia pajuda asfaltu. Sukam į mišką, lendam tarp Bėlio ir Sėtikio ežerų. Pirmas punktas – Lino verdenė. Na, toks šaltinis. Labai vandeningas beje, debitas siekia net 6 l/s. Čia stoja pailsėti nemaža dalis žmonių. Juk puiki vieta vandens atsargoms papildyti!
Lino verdenės šaltinis
Kertam Žeimenėlės upelį ir netrukus išlendam į asfaltuotą kelią. Žmonių srautas sumažėjo, tačiau vis dar einam gana didelėje grupėje. Asfaltu antrą punktą pasiekiame greitai. Šis įkurtas Stanislavavavavo (taip ir neišmokau iš pirmo karto ištarti), Stanislavavo kaime, prie kaimo klubo (įdomu, kuria prasme „klubas“).
1.16
Keliaujant toliau, visai netyčia priėjome 1,16 kilometro stulpelį. Kas čia tokio nuostabaus, tiesa? Pasirodo praeitą naktį sapnavau, kad lygiai už tokią pat sumą bandžiau nusipirkti kepurę. Įdomus sutapimas.
Iš Stanislavavo pasirenkame kelią iš vakarinės Vystučio ir Ilgio ežerų pusės. Dvejojant, kurį kelią rinktis, vadovavausi nuostata, kad reikia eiti ten, kur įdomiau. Tai yra, ne keliu, o pasileisti tiesiai per mišką. Šįkart tas miškas buvo didelė pieva.
Didelė pieva
Pasiekę Ilgio ežero vakarinę pakrantę, stojame pietų. Ežerų vanduo jau šiltas – dienomis perkopia ir 15 – 17 laipsnių. Tiesa, šįkart nesimaudėm, užteko rankas nusiplauti.
Pieva pieva pieva…
Lendam į mišką. Ir kas gi tai – iš medžio iššoko žmogus, pamatė mus, griebė savo kuprinę ir pasileido bėgti. Įdomu gi čia, miške. Toliau pasidarė dar įdomiau – besirinkdami smagesnį kelią nukrypome į vakarus. Kirtome Mažežerio upelį ir pasileidome mišku link trečio punkto – Kačėniškės piliakalnio. Įveikiam 112 laiptelių ir… pasirodo, net pavėlavome į šį punktą. Nors ir nebuvom paskutiniai. 20 kilometrų įveikta, o liko dar 4 punktai.
Mergežeris
Toliau orientuotis nebuvo sunku. Išlindome į žvyrkelį ir, kvėpuodami mašinų sukeltomis dulkėmis, traukėme į pietvakarius. Kitas punktas – Kryčelės kaimas. O čia – staigmena! Štai laukia moteris su vandeniu ir vaišėmis. O vandens tikrai buvo pats laikas pasipildyti. Ganėtinai karšta jau – 20 laipsnių, tad vanduo greitai ir sueina…
Vietinis rekomenduoja kirsti kampą ir pasukti ne žvyrkeliu, o eiti per pievą. Na, pradžioje pasinaudojame jo pasiūlymu, tačiau greitai vistiek išlendame į žvyrkelį. Kitas punktas – Aučynų piliakalnis.
Darbas verda!
Eidami žvyrkeliu netrukus pasiekiame ir paskutinį punktą – Sirvėtos regioninio parko direkciją. Et gražu gi čia… įdomus mitologinis takas įrengtas, kurio dalimi tenka ir paeiti. Paskutinė likusi atkarpa – Slidžių trasa iki Stovyklavietės prie Bėlio ežero.
Vienas iš daugelio…
Pakeliui dar sustojame kirtavietėje pavalgyti. Na, sumuštiniai, bananai, morkos, kiškio kopūstai. Ko tik mes neturime. Dar keli kilometrai ir pasiekiame Meilūnų apžvalgos bokštą. Užlipame tuos 26 metrus ir grožimės vaizdu. Kaip išgirdau, ne vienai moteriai kilo įspūdis, kad apačioje – širdutės formos kūdra. Na jei jūs ją įžvelgiate…
Širdutės formos kūdra?
Apibendrinimas. Sirvėtos parkas man įsiminė kaip be galo daug kūdrų turintis regionas. Nagi tikrai – prie kiekvieno namo kūdra. Arba dvi. Ir dar… nemažai čia apleistų pastatų. Štai vienas be langų ir durų, kito pusė gi jau visai nugriuvus. O ir ūkinių pastatų tik atramos belikusios. Na, pasirodo šiame rajone per 2001 – 2011 metus gyventojų sumažėjo 15 – 20 %. Tad nenuostabu, kodėl viskas taip apleista.
Turėjome nueiti 25 kilometrus. Anot dviejų gps prietaisų vidurkio, nuėjome 32 kilometrus. Einant su didele žmonių grupe, jaučiamas nuolatinis spaudimas eiti ten, kur eina visi. Nors tau ir atrodo, kad reiktų sukti gerokai dešiniau ar kairiau. Na, jei būčiau pamiršęs kompasą, tikriausiai labiau pasitikėčiau žmonių masėmis.Pasižadėjau kitąmet iš anksto susidėlioti maršrutą ir nekreipti dėmesio, kur eina kiti. Beje, einant su krūva žmonių, jaučiamas ir spaudimas neatsilikti. Eidamas mažoje grupėje skirčiau daugiau laiko ir pasižvalgymams ir fotografavimui. Taip ir likau nesupratęs, ar patinka man tokie renginiai ar ne. Tik žinau, kad kitąmet sugrįšiu. Įdomu, kur kitą kartą žygiuosime?
Daug daug žmonių…