Šiltuoju metų laiku visai nereikia anksti keltis, jei nori kur nors pažygiuoti. Štai, kad ir šiandien. Gerai išsimiegojau ir tik 10 valandą sėdau į traukinį. Dienos ilgos, šviesu, nėra kur skubėti. Taip jau nutiko, kad atsisėdau šalia vokiečių porelės. Šalia jų – du dviračiai su kelioniniais krepšiais. Aš neiškentęs ir pradėjau pokalbį. Kur keliauja, kiek laiko, kaip… Pasirodo, šie du vokiečiai keliauja iš Klaipėdos į Berlyną. Dviračiais ir traukiniais. Tai yra, kur neranda patogių kelių važiuoti dviračiu, sėda į traukinį. Štai kad ir dabar – iš Vilniaus važiuoja į Varėną. Iš ten mins į Druskininkus, tuomet Lenkiją, Vokietiją…
Na o aš keliauju kiek arčiau – iki Senųjų Trakų. Išlipęs, pasuku asfaltuotu keliu ir ieškau, kaip čia geriau pasiekti man reikiamą kelią į Rubežių. Taip beklaidžiodamas patenku į apleistą karjerą. Jo šlaitai apsodinti dygiais krūmais, galbūt nenorima, kad čia kas vaikščiotų? Na bet jokių draudžiančių ženklų nėra, tad leidžiuosi žemyn. Karjere jau auga mažos pušelės ir beržai. Pasirenku vieną tarp jų einantį keliuką ir pasileidžiu į priekį. O pasirodo, šis keliukas net žemėlapyje pažymėtas! Nors, matomai juo naudojasi tik stirnos, arkliai ir motociklininkai.
Senųjų Trakų karjeras
Vingiuojant po karjerą, retkarčiais tenka brautis ir per krūmus. Na kur gi išėjimas iš šitos duobės? Pagaliau! Asfaltas. Juo nužygiuoju iki Giraitės gatvės (kitaip sakant – lauko keliuko). Štai netrukus pasiekiu ir patį Rubežių. Išsitraukiu telefoną, pasižiūrėti kur esu.
– Au au au au au au au! – krūpteliu. Štai ir pirmas kelionėje sutiktas keturkojis. Skardus, bet atsargus. Neprisileidžia. Na, einu iš paskos. O jis sugalvojo dar draugą pasikviesti. Tai štai, lydimas šių dviejų draugų patenku į gatvę, pavadinimu Kraštinė. Akmenimis grįstu keliu pėdinu link Skaisčio ežero.
Kelias saugomas
Netrukus prieinu Žydiškes. Atrodo, vietos gyventojai laikosi įstatymų ir jų tvoros baigiasi likus keliems metrams iki ežero. Tačiau jos prasideda 50 metrų iki ežero, tad pasiekti vandenį čia tikrai sunku.
Kurį laiką einu žvyrkeliu. Pasuku į lauko keliuką ir, anot žemėlapių, turėčiau keliuku eiti į šiaurės vakarus. Bet jokio keliuko čia nėra! Tik dirbami laukai. Hm. Pasirenku kitą kelią – tiesiai į šiaurę. Pasisekė. Išeinu, kur ir planavau – į Padvariškes.
Vabalas – žygis
Taigi einu aš Palaimos gatve, kai sutinku vietinius gyventojus. Maždaug 4 metų berniuką, vidutinio amžiaus vyrą ir senuką. Pasisveikinu.
– Turistauji?
– Turistauju.
– O kur keliauji?
Na tuomet ilgai truko pasakojimai, kokius kelius galiu rinktis. Siūlė eiti palei kažkokį dujotiekį (vėliau taip ir nesupratau, ar tuo keliu nuėjau, kurį minėjo, ar ne).
Palinkėjęs gerų dienų tęsiu kelionę. Netrukus, keliukas, kuriuo ėjau, nusuko visai ne į tą pusę. Taigi suku į kairę ir brendu per pievą. Na, dilgėlyną, kitaip tariant (ir kodėl reikėjo šortus šiandien dėtis?). Įlendu į mišką, bet kelias nepasidaro lengvesnis. Galiausiai, randu elektros liniją, kuria eiti jau beveik malonu.
Vienakojis ženklas
Kertu Rykantų plentą ir lendu į mišką. Čia eiti malonu – retas eglynas, vietos daug. Tačiau reikia palaikyti tempą, nes uodams labai jau skanus atrodau. Priekyje – pelkė. Tiksliau – dvi. Maps.lt rodo, jog viena, GoogleMaps (kad juos kur) nieko nerodo, o mano turimas OsmAnd žemėlapis čia pasirodo patikimiausias. Taigi lendu į tarpą tarp dviejų pelkučių ir šernų takais braunuosi tolyn. Kartais tenka ir kokią balą kirsti – kas mano kelionę padaro gerokai įdomesnę.
Įdomioji kelio dalis
Pagaliau! Dar vienas apleistas žvyro karjeras. Štai šalia karjero kažkada buvo visas Kariotiškių sąvartynas. 2008 metais jis buvo uždarytas. Šiukšlės palaidotos po žvyro sluoksniu. Dabar buvęs sąvartynas užaugęs žole ir atrodo kaip tikras piliakalnis! Tačiau palaukit, čia dar ne viskas. Iš šio piliakalnio gelmių yra išgaunamos dujos! Tikrai taip. Kai kur kyšo kažkokie stulpeliai, su tuo susiję. Na o pačioje šio „piliakalnio“ viršūnėje, į kurią veda keliukas, padaryta nedidelė aikštelė. Štai iš čia atsiveria gana neblogas vaizdas ir galima pamatyti net Televizijos bokštą!
Na o šalia kalno yra kūdra. Didelė kūdra. Aptverta tvora su spygliuota viela ir apkabinta užrašais, jog pašaliniai čia nepageidaujami. Štai iš šios kūdros vanduo filtruojamas į žemiau esančią nedidelę kūdrą, tuomet dar į kitą ir į ketvirtą, kuri savo dydžiu beveik prilygsta ir pirmajai. Šios kūdros jau neaptvertos tvora ir lengvai prieinamos.
Iš sąvartyno – piliakalnio šiuo metu išgaunamos dujos
Lendu į mišką ir pabaidau kažkokį žvėrelį. Pagal veiklos žymes, spėju, kad stirną. Praeinu miške stovinčią lūšnelę (turbūt buvo gyvenama tik kol sąvartynas veikė). Ir štai išlendu į proskyną. „Didelio slėgio dujotiekis. Dirbti pavojinga“ skelbia lentelės. Na bet sprendžiant iš medžiotojų bokštelių, nėra čia jau taip pavojinga.
Toliau kelionė ėjosi be nuotykių. Tiesa, sumaniau prisirinkti pušų pumpurų – įdomu, kokia arbata iš jų gausis? Pasiskabęs pumpurų, sakau, kad reikia pailsėti. Griūnu ant žolės ir išsitraukiu pietų dėžutę. Vienas sumuštinis, pusė agurko ir užtenka. Karšta, valgyti nesinori, o dar ir uodai greitai mane suranda. Keliuosi ir einu link Lazdėnų.
Filtruojamas vanduo
Kirtęs autostradą, pasuku link Rykantų. Apie šį ruožą visai neturiu, ką papasakoti. Tiesa, sutikau stirną. Einu, staiga krūmuose pasibaidė stirna ir pradėjo bėgti. Tai ir nubėgo. Na, juk sakiau, kad neturiu, ką papasakoti!
Rykantuose užsuku į parduotuvę. Negi nenusipirksi ledų tokiame karštyje? Žiūriu žiūriu aš į tuos ledus ir suprantu, kad akys nori ne vienos, o dviejų porcijų. Tiesa, kol kas nusipelniau tik vienos. Bet dar laukia ilgas kelias, o parduotuvių pakeliui nebebus. Kad ir nenorėdamas, bet imu dvi porcijas ledų. Juk nusipelnysiu dar. Štai tas dvi porcijas ledų iškart ir suvalgiau. Atgaivino.
Kas į Kauną?
Rykantuose su manim pasisveikina kokių penkių metų berniukas, bėgantis su dviračiu. – Labas! – sako. – Sveikas! – pamoju ranka. Ir tai buvo paskutinis kelionės pašnekesys…
Nusprendžiu eiti iki Kariotiškių, tik jau kitapus geležinkelio negu ėjau pirmoje dienos pusėje. Einu einu aš tuo žvyrkeliu ir staiga nuobodu pasidarė. Kažkaip reikia prasilinksminti. Išsitraukiu armonikėlę ir pradedu raityti įvairiausias melodijas. Tiesa, einant trūksta pritrūksta oro, tad nelabai man ir sekasi tas melodijas raityti. O ką ir kalbėti, kad apskritai nekoks iš manęs muzikos virtuozas…
Štai pakeliui prieinu parduotuvę. Tarp pievos ir miško, vidury niekur, galima nusipirkti patalynę ar rankšluostį. Na, keliaujant tikrai pravartūs dalykai. Et, gaila, be nakvynės šiandien aš…
Štai ir Kariotiškės. Na, traukinys negreitai, o kelias veda tiesiai į Grigiškes. Keliaukime toliau! Štai žvyrkelis jau beveik baigiasi ir prieinu…nepatikėsit – Fabriko upelį! Taip taip – toks jo oficialus pavadinimas. Matyt dėl to, jog atiteka nuo Lentvario kilimų fabriko…
Ilgas, nuobodus kelias…
Keliauju toliau ir nusuku į šoną – kiek ilgesniu keliu – Šaltinių gatve. Nors aš ją vadinčiau šunų gatve. Tiek čia jų sveikinosi su manimi… Štai, pavyzdžiui, plačiai atverti kiemo vartai, o ant jų užrašas – „Piktas šuo“. Ir štai tiesiai į mane atbėga didelis piktas šuo. Tik, ar jis nepamatė, kad vartai atidaryti, o gal apsimetė, kad nepamatė, bet atsistojo per metrą nuo vartų, už tvoros ir pradėjo loti. Labas, labas, šunie…
Tuščias traukinys
Kitas šuo gi buvo gudresnis. Nedidelio ūgio, tad mane pamatęs lindo po tvora ir jau buvo visai rimtai nusiteikęs mano atžvilgiu. Tik gerai, kad jo šeimininkai nepritarė mūsų santykiams ir galėjau tęsti kelionę.
Išlendu šalia Tvirtovės prie autostrados Vilnius – Kaunas. Pėsčiųjų – dviračiu taku leidžiuosi nuo kalno ir po dvidešimt minučių pasiekiu autobuso stotelę. Štai čia mano kelionė ir baigiasi. Nužingsniavau 38 kilometrus, įdegiau kojas ir aplankiau sąvartyną – piliakalnį. Na, ko gero, turininga diena buvo.