Šeštadienio rytas. Šiandienos planas – padaryti didžiąją dalį universitete užduotų užduočių. Atsikeliu, užsikaičiu arbatos. Už lango – giedras dangus ir tik pavieniai debesėliai plaukioja. Hm… gal nieko būtų prie kokio upelio nukeliauti… Bet reikia mokytis… Keliauti ar mokytis?
Traukinių stotyje gausu žmonių, taigi, nespėjęs, nusipirkti bilieto, bėgu į traukinį ir vos spėju. Už papildomą mokestį nusiperku bilietą iki Lazdėnų ir po pusvalandžio jau stoviu šalia didžiulio aronijų lauko. Tiesa, danguje nebeliko nei saulės nei giedrų lopų, o ir oras kažkoks neskaidrus. Na nieko, paskanavęs aronijų traukiu link Bražuolės upelio.
Pakeliui sutinku voverę didele pūsta uodega, pasisveikinu ir nurėplioju toliau. Priėjau Bražuolę toje vietoje, kur yra didelė stovyklavietė ir tiltelis per upę. Tačiau nepriėjęs prie pat vandens nusuku keliuku dešiniajam krante žemyn. Iš karto pastebiu, jog vandens lygis upelyje kiek didokas – dauguma upių Lietuvoje dar neatsigavo po hidrologinės sausros, tad ir Bražuolė neturėtų dar turėti aukšto vandens lygio. Kodėl taip yra, išsiaiškinau kiek nusileidęs upe žemyn.
Užsidėjau guminius batus, išsitraukiau fotoaparatą ir trikojį ir pasileidau upelio viduriu pasroviui. Iš karto dėmesį atkreipia papuvusių žolių kvapas, lyg prie jūros. Gana toli nuo upelio vagos matau suneštas žoles, matomai, Bražuolė čia buvo gerokai išsiliejus ir, ko gero, net ežerėlį suformavus. Paėjęs žemiau randu to priežastį. Gana šviežiai pastatyta bebrų užtvanka buvo gerokai pakėlus vandens lygį, tačiau dabar užtvanka vienoje vietoje jau pralaužta ir upė vėl teka įprastu ritmu.
Bebraidymas kelis kartus prisemiu guminius ir nuo to laiko visą dieną vaikštau šlapiom kojom. Einu upe, kur per gilu lipu į krantą, vėl brendu iki kito kranto, kur praėjimas lengvesnis. Visai šalia upės randu ir neseniai plėšrūno sudoroto paukščio liekanas – kelios plunksnos ir kraujo balutė. Visai šviežia. Nesigilinu ar tai ūdros ar paukštvanagio darbas ir keliauju upe žemyn. Visai netoli randu ir lydekos galvą. Gan šviežia. Šįkart – arba brakonierių darbas arba plėšraus žvėrelio.
Nukeliauju beveik iki Bražuolės žiočių ir pasuku atgal. Šįkart jau einu mišku. Žalios samanos taip ir traukia atsigulti pailsėti. Užkandu ir keliauju toliau. Pakeliui dar ir sakų pasirenku – bene geriausia priemonė nuo nemalonaus batų kvapo. Atėjęs iki Bražuolės stovyklavietės, kairiuoju krantu kylu aukštyn palei upę. Įdomiausias radinys čia – nemažas samanomis apžėlęs konglomeratas, kurį prasigraužus srovė teka po apačia, suformuodama gana įdomų mini peizažą. Sakyčiau šitas konglomeratas net įdomesnis nei tas, kuris netoli Ausiutiškių regyklos ant Neries kranto guli.
Pati Bražuolė kylant aukštyn keičiasi. Čia gausu protakų, kai kur upė skyla į tris dalis, suformuodama saleles ir tris siaurus upelius. Čia padaugėja ir akmenų. Jei žemupyje gausu aragonitu apaugusiu žalsvų akmenų ir smėliuko, tai čia akmenys daugiau apsamanoję, o ir dugnas kietesnis. Nuolydis čia jau sumažėja, tačiau Bražuolė savo grožio nepraranda.
Kelionę baigiu ties pėsčiųjų tilteliu netoli geležinkelio. Iki traukinio dar visa valanda, taigi atsigulu pievoj ir suvalgau skardinę pupelių ir likusį šokoladą. Desertui – aronijos ir erškėtrožės. Likus 20 minučių, nueinu į stotelę ir sutinku Vilių – ankstesnių kelionių bendražygį. Čia jis sėdi 6 mergaičių ir vieno bernelio apsupty ir kerta pyragą. Šiandien Vilius aprodė draugams dalį Neries regioninio parko. Iš tiesų čia yra ką pamatyti ir verta grįžti ne kartą – ar rudenį, ar pavasarį, ar žiemą – visada vaizdas bus skirtingas ir savotiškai įdomus.