Aukštyn upe…

Žvėrių takais

Penktadienio vakarą supratau, kad rytoj neiškeliavęs į gamtą, turėsiu visą savaitę laukti kitos progos. Tad  to praleisti negaliu. Prieš pat miegą gimė maršrutas ir netrukus pasinėriau į sapnus, laukdamas kitos dienos įspūdžių.

Traukinys sustoja Rykantuose. Čia mane pasitinka šuns lojimas ir… geležinkelio tiltas. Juo eiti kaip ir negalima, apačioje – autostrada, tad irgi nederėtų vaikščioti. Ką gi, nusprendžiu pasielgti kaip doras pilietis ir eiti aplink, taip prailgindamas savo kelionę kokiu kilometru.

Briedžio žymės

Briedžio paliktos žymės

Pradinis planas buvo eiti plačia proskyna, kurioje nutiestas dujotiekis. Tačiau pasiekus buvusį sąvartyną, iš kurio išgaunamos dujos (apie jį rašiau anksčiau), kilo mintis, kad svarbu ne kiek nueisi, o kiek pamatysi. Tad išsuku iš kelio ir braunuosi į eglių, pušų jaunuolyną. Eiti mišku smagiau – sutinku jerubę, randu voverių, elnių pėdsakų. Visgi, vėl kilo filosofinė mintis. Juk svarbu, ne kiek pamatysi, o kiek patirsi!

Su šia mintimi prisėdu miško viduryje ir laukiu potyrių. Ir iš tiesų, nei kiek nepagražindamas galiu pasakyti, kad vos po pusės minutės savo ausimis patyriau, kaip už keliolikos metrų pravažiuoja miškovežis! Žinoma, ne to tikėjausi, bet…

Laukai

Laukai

Toliau eidamas pastebiu, kad aplink gausu briedžių veiklos žymių – tiek apgraužtų alksnių, tiek pėdsakų, tiek ir paliktų krūvelių (kurios priminė dar šią savaitę paskaitoje girdėtą McCain’o metodą, kuris padeda apskaičiuoti kanopinių žvėrių skaičių, pagal jų paliktas krūveles). Tai suteikia vilties, kad čia galiu rasti briedžio paliktus ragus ar net pamatyti patį briedį.

Einu toliau, patenku į tamsų eglyną. Patinka man tokios vietos – labai jaukios ir ramios. Briedžio dar nesutikau, tačiau pro tankias egles pamatau be garso nuskuodžianti skeltalūpį.

Vis didėjantys plotai su briedžių pėdsakais ir medžiais, nulaupyta žieve, mažina mano šansus pamatyti šį miško galiūną. Ir visgi! Tarp neseniai išpjautų medžių rąstų, aptinku visai šviežius briedžio pėdsakus! Nuseku jais…

Vos išlendu iš tankmės ir pakeliu galvą, pamatau į mane įsmeigtas dvi nedideles akis! Atstumas – apie keturiasdešimt metrų, o briedis tankmėj. Reikia prieiti arčiau! Bet štai žvėris pajuda ir pamatau, kad jis ne vienas, o visi trys!

Briedis

Kažkur ten stovi trejetas briedžių…

Jau noriu bėgti iš paskos, kai kelią pastoja užšalęs griovys. Išbandau ledą ir suprantu, kad teks eiti aplinkui. Pasileidžiu palei griovį, apibėgu ir po kelių minučių atsiduriu ten, kur ką tik stovėjo net 6 poros kojų. Tačiau pėdsakų nematyti.

Palieku briedžius ramybėje ir nueinu toliau. Tik va, belakstydamas paskui miško fauną, nejučia pradedu eiti visai priešinga kryptimi nei man reikia. Ką gi, išsitraukiu kompasą, sekstantą ir… na gerai, pasižiūriu į telefono gps‘ą ir pakoreguoju savo ėjimo kryptį.

Bebro darbas

Bebro nesėkmė

Po 15 minučių vėl aptinku šio ryto briedžio pėdsakus, besikertančius su elnio, stirnos ir net šerno kanopų antspaudais. Kurį laiką seku jais, tačiau ir vėl kryptis ne ta, kuria turėčiau keliauti.

Prisėdęs ant rąsto užkąsti, susimąstau, kaip čia yra, kad dar stirnos nemačiau – dažniausiai miške sutinkamo gyvūno. Ir žinoma, po 5 minučių jau matau tankmėje skuodžiančias dvi stirnaites. Paskui dar dvi… ir dar dvi… ir dar… na, galiausiai, per dieną suskaičiavau 8 stirnas.

Vėjas

Štai taip gamta su vėjo pagalba pati apsišluoja

Išlindęs į didesnę pievą, geriau užsisagstau striukę ir pasitaisau šaliką – vėjas kaip reikiant įsismarkavo. Dar 20 minučių ir pasiekiu Bražuolės upelį, kurį nusprendžiu praeiti pakrante. O pakrantė pelkėta ir gerokai apsemta. Braunuosi bebrų ir šernų takais palei avių aptvarą ir atsiduriu miške. Galiausiai tenka atsisakyti minties eiti palei upelį.

Vėl priartėju prie autostrados. Persikeliu ir kelionę jau tęsiu palei pat Bražuolę. Ir vėl pamatyti daugybę briedžių pėdsakų. Na, bet tik pėdsakų.

Spygliai spinduliai

Kuomet saulė paklaidino…

Leisdamas palei Bražuolę žemyn, sutinku vandeninį strazdą – nedidelį juodai baltą paukštį, kuris maisto ieško… nardydamas.

Kai kur Bražuolės krantai sunkiai praeinami, kartais tenka ir šimtą metrų nutolti nuo upės, kad aplenktum kokią pelkutę. Ir vidury vienos iš tokių klampynių ant šakos kabo rankinis laikrodis. Pasirodo, ir šernai šiais laikais be technologijų neapsieina.

Pelkėje

Pelkės vidury…

Kelionę baigiu ties Lazdėnais. Pusantros valandos iki traukinio. Ką gi, nuėjau 30 km (pradinis planas buvo apie 15 km), pamačiau kelis žvėrelius ir galiu ramiai laukti ateinančio savaitgalio.

Maršrutas

Maršrutas