Birželio 29-osios naktis. Nusistatau telefone žadintuvą ir šis pareiškia, kad iki skambėjimo liko 3 valandos 48 minutės. 4:20 keliuosi ir randu jau susiruošusią Gretą – savo mažąją sesutę, pirmą kartą einančią su manimi į žygį. Na, gal ne tokią ir mažą – neseniai suėjo 22 metai, tad manau jau galima imti į tokias keliones.
Prieš 5 valandą pajudame iš Ukmergės Abromiškių link. Mieguistumo praktiškai nesijaučia – visgi lauke gan vėsu. Po kelių saulėtų, karštų dienų, atvėso. Štai šiandien – ne daugiau kaip 20 laipsnių ir gana stiprus šiaurės vėjas.
Trakų rajono peizažas
Abromiškėse užsiregistruojam ir sutinkam pirmą savo bendražygį – Paulių (zygeivis.lt). Šis mums aprodo Abromiškių svirną ir netrukus jau laukiame prie vieno iš autobusų, kuris mus turi nuvežti iki Trakų – ten numatyta žygio pradžia. Belaukiant autobuso, pamatau ir Justiną, jau ėjusią su manimi į kelis žygius ir jos pusseserę Moniką. Visi susipažįstame ir keliaujame į autobusą, kuriame pasirodo gana ankšta. Aišku, Paulius mėgsta viską daryti greičiau ir patogiau, tad paskui jį išlipam iš autobuso ir nubėgam iki kito, kuriame žmonių kiek mažiau.
35 km prieš akis!
Žygio pradžią paskelbė Vytautas Didysis. Tiksliau, juo persirengęs vienas iš žygio organizatorių. Jau daliai žygeivių išeinant iš starto, šis veikėjas garsiai paklausė: ar žinot, kas parašyta ant mano kardo? „Made in China“! – pasigirdo iš minios. Tačiau Vytautas įtikino, kad atsakymas nebuvo teisingas.
Kadangi ėjau su Paulium jo tempu, taip nutiko, jog atitrūkome nuo merginų. O šios vis dairėsi, kur čia kokį miškelį surasti. Susitikome už kelių kilometrų, pirmajame punkte, kur buvo pasakojama, kaip tvarstomos žaizdos ir kaip sustabdyti kraujavimą.
Kaip sutvarstyti žaizdą?
Parinktas maršrutas tarp Trakų ir Aukštadvario – itin kalvotas. Vis atsiveria panoramos, laukų, ežerų vaizdai. Užtenka tiek atvirų vietų, tiek ir miškų. Šiemet ilgoji pėsčiųjų trasa sudaryta tikrai sėkmingai, tik punktų norėtųsi kiek daugiau.
Dar viename punkte sutikome Aukštadvario regioninio parko darbuotoją, kuri pavaišino žygeivius apelsinų, citrinų ir kmynų gėrimu. Pakeliui praėjome ir Sentikių gyvenvietę, matėm vieną namą lyg iš amerikietiškų siaubo filmų – didelis baltas dviejų aukštų apleistas namas atrodė išties įspūdingai.
Keliaujam
Viename iš punktų buvo demonstruojama, kaip, naudojant amoniaką ir cukrų, užsikurti ugnį. O dar kitame galėjome apžiūrėti snaiperio ginklą, naktinio matymo įrangą. Klausiau gal perleisti norėtų, bet paaiškėjo, kad neturėjau atliekamų 10 000 eurų kišenėje… Pasirodo, tokios karinės įrangos kainos. Hm. Gal kitą kartą.
Su Paulium vis išsiveržiam į priekį ir punktuose laukiam merginų. Vieną kartą šios taip sutaupė apie kilometrą, kai mes dviese užsukom į golfo laukus, į kuriuos buvo nukreiptos maršruto rodyklės, tačiau jokio punkto, kuriame reikėtų atsižymėti, čia nebuvo. Grįždami jau visi susitikom, todėl Justei, Gretai ir Monikai nereikėjo be reikalo nusukinėti į šalį.
Ilgas monotoniškas žvyrkelis
Galiausiai, nuėję apie 27 kilometrus, sustojome pavalgyti. Čia kiek užsisėdėjome, tad Paulius nusprendė atsiskirti nuo mūsų – skubėjo namo. Vėliau paaiškėjo, kad jis žygį baigė 40 minučių anksčiau nei mes. Pasistiprinę, patraukėme tolyn. Jau buvo matyti Elektrėnų marios ir tai nuteikė džiugiai – liko nebedaug.
Dar porą valandų pėdinom iki finišo. Punktai, kuriuose buvo demonstruojama karinė technika ir reikėjo atsižymėti, vis dažnėjo – susijungė visos trys pėsčiųjų trasos. Šitai kiek nuvylė – bene įdomiausi postai buvo sudėti trumpesnėse trasose. Beje, ir žadėtas vandens papildymas taip pat prasidėjo tik nuėjus kone 30 kilometrų. Gerai, kad tuo pasirūpinome patys. Tikėsimės, kitąmet šios smulkmenos bus išspręstos.
Visi kartu (tik Paulius jau pabėgęs)
Paskutiniai kilometrai – per Elektrėnus ir Abromiškes. 15:20 pasiekiame finišą. 35 kilometrai įveikti per 8 valandas. Niekas per daug nenuvargo, pūslių pritrinta nedaug, tad šįkart nepersistengėm, kaip kad buvo tame pačiame Žalio velnio žygyje 2016 – ais metais.
Dėl žygio kaip visuomet noriu padėkoti organizatoriams. Jau 7 – tas žygis pritraukė apie 1500 žmonių. Ir ne veltui – tiems, kam dar neteko dalyvauti, tikrai rekomenduoju pražygiuoti jei ne ilgiausią, tai bent jau vieną iš trumpesnių trasų :).
Žygio maršrutas