5:55 susitinku su Paulium (zygeivis.lt) ir dar dviem žygeiviais Vilniuje. Vienas jų – fakultete nuolat matomas žmogus, tačiau iki šios dienos buvęs nepažįstamas Lukas. Turėjom gerą pusvalandį pasidalinti savo kelionių įspūdžiais ir šiek tiek susipažinti. Kita žygeivė – Jolita, deja, su ja artimiau susipažinti neteko, tik sužinojau, kad neseniai Pėsčiųjų maratone Sirvėtos regioniniame parke įveikė 50 km. Taigi, supratau, kad iš mūsų keturių aš čia turiu mažiausiai ilgų žygių patirties. Na, bus laiko ir tam.
Startinis šešetas (vienas už kadro)
Atvykus – registracija ir instruktažas. Tuomet sėdome į autobusą, kuris mus išlaipino prie Čiobiškio, tik kitame Neries krante (taip susiklostė, kad praeitą naktį visai nemiegojau, tad pavyko bent kelias minutes nusnausti autobuse, kas greičiau jėgų atėmė, o ne pridėjo). Per upę maždaug 90 – ies žmonių grupė buvo perkelta keltu. Seniai planavau aplankyti garsųjį Čiobiškio keltą, o štai aplinkybės susiklostė, kad visai netikėtai čia ir atsidūriau.
Žygis prasidėjo minėjimu, dainomis ir sveikinimo kalbomis. Visko išklausę, su Paulium patraukėme atgal link Čiobiškio kelto. Pasirodo, žygeiviai, su kuriais atvažiavome, gerokai išsiveržė į priekį ir daugiau kelyje jų beveik nebesutikome. O Lukas, kaip vėliau paaiškėjo, žygį įveikė pats pirmas ir užtruko vos 6 su puse valandos. Taigi, su Paulium visą kelią ėjome dviese.
Pradžia – linksma ir gyvybinga
Kelionės pradžia – itin linksma. Na bent jau Pauliui. Šis buvo labai patenkintas mano naktinėmis istorijomis ir jam juokų nepritrūko. Persikėlus, per Nerį, kelionę pradėjome didžiuliais javų laukais. O jie buvo tikrai didžiuliai, Paulius net ironiškai pradėjo jais džiaugtis, sakydamas „kokie gražūs laukai….“. Nors, tiesą sakant, laukai man patiko. Ypač tie, kuriuose buvo rugiagėlių. Kai kur laukai buvo tiesiog mėlyni nuo šių liaudyje apdainuotų gėlių.
Apie patį ėjimą nėra daug ko pasakoti, tad galima apibendrinti, jog buvo karšta. Maršrutas buvo parinktas per atviras vietoves, o miško turbūt nė kilometro nesusidarė per visą kelionę. Temperatūra siekė 31° C. Antroje dienos pusėje tai pradėjo gerokai jaustis. Saulė tiesiog spigino į galvą, kalbos vis tilo, būdavo, kad kone valandą einant nepersimetam nė žodeliu su bendražygiu. O jam kelionė tikrai nebuvo lengva. Ko gero, išsekintas neseniai praėjusios ligos, dar nebuvo atgavęs visų jėgų. Štai, nukritęs haubicos pavėsyje spėjo ir nusnūsti.
Savaeigė haubica
Lyginant su praėjusiais metais, šiemet punktai, kuriuose reikėjo atsižymėti buvo gerokai įdomesni. Visų pirma – vokiška savaeigė haubica. Na gerai, pats nesuprantu ką parašiau, tad kad geriau įsivaizduotumėt, tai buvo tankas. Tiesiog. Tankas. Pievoj. Tikras tankas. Nu. Gerai, einam toliau…
Kur teko užsibūti, tai punkte, kur galima buvo laimėti šiokį tokį prizą mėtant peilį į kelmą. Penki pirmi bandymai buvo nesėkmingi, tačiau netrukus grįžau vėl. Ir vėl nesėkmingai. Tačiau mane taip užkabino, kad bandžiau ir trečią kartą. Galiausiai, peiliui įsmigus į nedidelį šermukšnį, apsiraminau ir tęsėm kelionę.
Sovietų nelaisvėj
Kitas punktas – Airsoft‘o ginklai. Čia taip pat nepraleidau progos išbandyti savo (ne)taiklumą. Galiu prisipažinti, kad išbandžiau ne visas užduotis, kurias siūlė punktuose įsikūrę kareiviai ar šauliai, tačiau šiemet punktai buvo gerokai „paturbinti“. Ačiū organizatoriams!
Kalbant apie minusus, galima įžvelgti vieną – maršrutą. Kaip jau minėtas Lukas pastebėjo, kad žygis nors „partizaninis“, tačiau kelias eina vien laukais. Paprasčiausiai galima buvo maršruto dalį perkelti kiek į rytus ir pusė žygio maršruto būtų miško pavėsyje. Na, kita vertus, vienais metais galima ir pasikankinti saulėkaitoje :).
Matavomės šalmus
„Nueiti 35 km yra be galo lengva, tačiau 5 km – velnioniškai sunku”. Tokia mintis kilo einant paskutinius 5 kilometrus. Šiuos jau reikėjo pėdinti asfaltu. Kojos jau tapo medinės, o bemiegės nakties atgarsiai irgi prisivijo. Baigus žygį, bandžiau prisiminti ar kada buvo blogiau. Bjauriau – taip, bet kojų skausmo atžvilgiu, ko gero, kad ne. Net minti dviračiu kasdien po 170 km atrodė daug lengviau, nei įveikti šiuos 40 kilometrų. Na, bet kad ir kaip sunku bebūtų, kitais metais tikiuosi vistiek dalyvauti ir lauksiu, kuo vėl nustebins organizatoriai!