Aukštyn upe…

Plaukimas Žeimena

Penkis mėnesius prastudijavęs Švedijoje, išsiilgau lietuviškos gamtos. Tad ilgai nelaukęs, susirinkau kelis draugus norinčius pasiplaukioti viena gražiausių ir švariausių Lietuvos upių – Žeimena ir išsiruošėme į kelionę. Turėjom du pripučiamus kajakus „Ringius“ ir ilgą pripučiamą sportinę baidarę be oficialaus pavadinimo. Nusprendėme plaukti Žeimena nuo pat ištakų ir nuplaukti tiek, kiek sugebėsime per 3 dienas. Tad sėdome į traukinį ir pasileidome link Švenčionėlių.

Į savo kuprinę turėjau sutalpinti visus tris laivelius. Kelis kartus juos pervyniojus, pagaliau pavyko sugrūsti. Ant viršaus dar tilpo asmeniniai daiktai, tokie kaip miegmaišis ir drabužiai. Vienoj rankoj  – irklai, kitoj – maišelis su maistu (tai kas nebetilpo į kuprinę). Taip apsikrovęs nužingsniavau iki traukinių stoties, kur sutikau iš autobuso išlipančią Dalią ir taip pat ką tik autobusą palikusį Vilių. Beliko sulaukti Ievos. Kiek vėluojanti pasirodė ir ji. Nusipirkome bilietus ir sėdome į traukinį.

Beveik pusantros valandos traukiniu ir vienas giros butelis leido artimiau visiems susipažinti ar prisiminti seniai matytus draugus. Mūsų kompanija gana įvairi – archeologė, medikas, meteorologė ir hidrologas. Taigi kelionė neprailgo. Išlipę iš traukinio turėjome pasiekti Kaltanėnus, iki jų – 10 kilometrų. Pirma mintis buvo, jog mus nuveš mano dėdė, tačiau paaiškėjo, jog jis šiuo metu atostogauja Suomijoje. Antra mintis buvo tranzuoti. Na o išlipus iš traukinio ir pamačius nemažą taksi automobilį kilo ir trečia mintis. Iki Kaltanėnų – 7 eurai, padalinus iš 4 žmonių, visai nedaug, tad sėdame į automobilį ir netrukus pasiekiame Kaltanėnus. Pakeliui pasidžiaugėm, kad netranzavom – automobilių kelyje net nesutikome, o ir kaži kiek užtruktų keturiems apsikrovusiems žmonėmis nutranzuoti kad ir 10 kilometrų.

Taigi, atsidūrę prie Žeimenio ežero (iš jo išteka Žeimena, nešdama vidutiniškai net 5 m³/s vandens) pradėjome pūsti laivelius ir, žinoma, maudytis – oro temperatūra siekia beveik 30 laipsnių, o ir vandens temperatūra labai neatsilieka. Galiausiai, susiruošę, išplaukėme link Žeimenos ištakų.

Ir čia padariau pirmą klaidą – įsodinau Ievą į vienvietį kajaką, o paaiškėjo, jog ji niekad nėra irklo rankose laikius. Tad atsilikus Ieva šūkavo „sukasi, sukasi“, na o mes ją palaikydami kantriai laukėme. Visgi, pirmas kantrybės neteko Vilius, tad pasiekę lieptelį, pasodinome Ievą į bevardę baidarę kartu su manimi, o Viliui atiteko sportinis Ringio variantas. Dalia, kaip pati sakė, kaip niekad patogiai įsitaisė ekspediciniame Ringio variante. Taigi, Ievai ir Viliui susikeitus vietomis, kelionė tęsėsi greičiau ir Ieva šįkart buvo nebe gale, o pačiame mūsų flotilės priekyje.

Taip įsitaisę, plaukėme upe žemyn grožėdamiesi krantais, vandens augalais ir tarp jų šmirinėjančiomis kuojomis. Pakeliui sutikome kelias nedideles grupes baidarininkų (tarp jų ir užsieniečių buvo). Paplaukę valandą ar dvi sustojome patogioje vietoje netoli Kiaunos upės pailsėti. Vanduo net ir Žeimenoje (gausiai maitinamoje gruntiniu vandeniu) buvo tikrai šiltas. Tad kokį pusvalandį praleidome besiturkšdami vandenyje, mėgindami įveikti srovę ar tiesiog pasileisti pasroviui. Kadangi pasiėmiau ir nardymo kaukę, pasikeisdami panardėme. Žeimenoje, palyginti daug žuvies, ko jau nebegaliu pasakyti apie ežerus (vaikystėje ežeruose tekdavo matyti daug daugiau žuvų nei dabar). Neriant gilyn, Žeimenoje galima pasiekti ir 4 metrų duobes, o jose ir didesnes žuvis. Be vandens pramogų paragavome ir žemuogių bei mėlynių, kurių visai šalia upės buvo gausu.

Kita stotelė – pietūs. Vėlgi nesunkiai radę gražią, patogią vietą išsikėlėme į krantą užkąsti sviestu permirkusių sumuštinių, servelato ir pyrago. Ieva, kaip grupės vegetarė ištuštino alyvuogių skardinę (jau antrą šiandien!). Po pietų vėl sekė maudynės, nardynės ir kitos linksmybės vandenyje. Dugnas daug kur yra molingas, tad kai kur po vandeniu ant dugno yra susiformavusių urvelių, skylių ir kitų nišų, kur tikėjausi pamatyti kokį vėžį ar vėgėlę, tačiau tuščiai.

Leidomės į kelią. Ieva sparčiai tobulėja – jei pradžioje su Ringiu sugebėjo tik suktis aplink savo ašį, dabar jau daug geriau valdo vandens stichiją, na tik kartais ne į tą pusę pairkluoja ir man tenka stabdyti baidarę, bet pokytis žymus. Šitaip besiirdami ir besimokydami vandens valdymo judame pirmyn, kol tolumoje išgirstam perkūno griausmą…

Lietus prasidėjo staiga ir buvo stiprus. Per kelias minutes visiškai peršlapome. Kilo klausimas, ar lipti į krantą ir slėptis po medžiais ar tiesiog plaukti toliau? Nusprendę jog išlipę į krantą tik sušalsime, plaukėme toliau. Lietus liovėsi. Vėl prasidėjo. Vėl liovėsi. Ir vėl pylė. Dideli lašai skaudžiai krito ant kūno, aplinkui nuo medžių vėjo išjudintos krito šakos. Plaukiame tikėdamiesi pasiekti Švenčionėlius (beje, prieš pradedant lyti netyčia įmečiau Dalios skrybėlę į vandenį, vos iškrapščiau, galvojau jau gausiu į skudurus dėl šlapios skrybėlės, tačiau lietus mane kaip ir išgelbėjo).

Pasiekę Švenčionėlius apsidžiaugėme. Likusios grupės baidarininkų čia baigė savo kelionę, o mes tik sustojome pailsėti. Išlipus į krantą beveik pasidarė šalta, tad šildėmės vandenyje – o jis, orui atvėsus, buvo tikra palaima kūnui! Visgi, nenorėdami visai sušalti, po penkių minučių pajudėjome upe žemyn. Šiandieną liko praplaukti Švenčionėlius ir susirasti nakvynės vietą. Nors glosto ir lietus ir vėjas, bet po truputį kapstomės pirmyn. Vieta! Patogi vieta! Viliui nepatiko – tolumoje dar matosi didelis baltas gamyklinis pastatas (salyklo gamykla?). Nuplaukėme dar kelis šimtus metrų ir vėl pamatome patogią vietą – stovyklavietę ant skardingo kranto. Nors gamykla dar puikiai matoma, bet visi panoro sustoti. Taigi, lipam lauk ir nešamės daiktus į krantą. Šiąnakt čia apsistosime.

Laužas kūrėsi sunkiai, mat viskas buvo permirkę nuo lietaus, o kirvio nepasiėmiau – tiesiog pamaniau, kad Lietuvoje ir be kirvio lengva išsiversti. Tačiau ne tada kai šlapia. Pavaikščiojęs aplink stovyklą, galiausiai radau kuo įkurti laužą ir netrukus jau šildėm vandenį makaronams. Per tą laiką, aikštelėje iškilo dvi palapinės ir atsirado pusė puodelio mėlynių, iš kurių išėjo visai nedaug beskonės arbatos. Kiek pavakaroję ir gerai užkandę, aptarėm įsimintiniausius dienos įvykius. Man tai buvo tulžys, kuris ramiai tupėjo ant šakos, kol pro jį plaukėm ir grožėjomės, na o Viliui įsiminė vaizdas, kaip baidarėmis plaukusi šeimyna, stovėjo ant kranto su skėčiais liūdnai žiūrėdama į tolį… Ievai labiausiai įsiminė pats plaukimas, juk ji tai darė pirmą kartą, na o Dalia liko patenkinta, kad jau išmoko įsipatoginti Ringyje ir kad niekad taip patogiai neplaukė. Ką gi, pirma diena praėjo neblogai, tad galima ramiai nusnausti.

Su Dalia atsikėliau apie aštuntą. Nors naktį lijo, ryte pro debesis skverbėsi saulė, lauke buvo gana šilta. Dalia nubėgo rinkti mėlynių rytinei arbatai, o aš tuo tarpu kūriau laužą. Pasirodo, čia pat, prie laužo ant pušies buvo daugybė sakų, kurių vakar kurdamas laužą nepastebėjau, na bet šiandien jie labai pagelbėjo. Nuėjęs prie Viliaus ir Ievos palapinės buvau gerokai pralinksmintas – iš palapinės kyšojo koks metras miegmaišio – jau pamaniau, Vilius netilpo į palapinę (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo Ieva, išslydus iš palapinės, mat ją pasistatė ant nuožulnaus plotelio). Paėmiau prie kitų kojų buvusią kuprinę su maistu, ir labai juokingai iš palapinės išsiraitė ir kitos kojos. Matyt ne itin patogiai miegojo bendražygiai.

Išvirus avižoms pakėliau Ievą ir Vilių ir pavalgėm košės, skanintos kondensuotu pienu. Mat šiandien pasirodo buvo mano gimtadienis ir iš pat ryto gavau dovanų kondensuoto pieno skardinę, kuris puikiai tiko su pusryčiais.

Nusprendėm plaukti iki pirmos patogios maudymuisi vietos. Vos pradėjus plaukti upė tekėjo nendrynais ir tai tęsėsi gana ilgai. Visur gana negilu, dugnas smėlėtas, tačiau nėra kur padėti laivų, kad išsimaudytume. Taigi plaukiam toliau šitais nendrynais ir džiaugiamės jog nakvojom būtent toje vietoje, nes žemiau upe niekur nesimatė patogios vietos išlipti. Beje, tuose pačiuose nendrynuose sutikom ir didįjį dančiasnapį su jaunikliu. Šiedu paukščiai vis bandė pabėgti nuo mūsų, tik bėda, kad jauniklis dar nemoka skraidyti, tad kol mama skrisdavo, šis visu greičiu bėgo vandeniu (kas yra įspūdingas ir kartu linksmas vaizdas). Ir taip jiedu lakstė pasroviui bėgdami nuo mūsų, kol galų gale motina sugalvojo praskristi mums virš galvų, o jauniklis pasislėpė įlankėlėj.

Su Ieva išsiveržę į priekį, pirmieji priplaukėme į Žeimeną įtekančią Lakają ir ja truputį paplaukėme prieš srovę (taip sakant užsidėjom pliusą, kad plaukėm net dviem upėmis tą dieną). Ir tik praplaukę Lakają, radom stovyklavietę kur ir išlipome papietauti. Netrukus mus pasivijo ir grupelė baidarininkų, kurie sakėsi esą juos gulbės užpuolė. Na, mes šių baisių paukščių nesutikome – pasisekė. Pietums kepėm dešreles, kol Ieva (vis dar vegetarė) turbūt svajojo apie kopūstus.

Dar kelios valandos nuobodžios kelionės (atrodė, jog visi jau pavargo irkluoti) ir pradėjom ieškoti vandens. Išlipę viename kaime pasisėmėm vandens iš šulinio, bet jis buvo nekokios spalvos, tad plaukėme toliau. Beje, šitame kaime (Jaundaryje) gausu manekenų – ant kranto, mikro autobusiuke, net galva vieno iš vandens kyšojo (kuri iš pradžių labai nejaukiai nuteikė, nes gana tikroviškai atrodė). Vandens pasisėmėme prie Žeimenos stotelės taipogi keistame kieme – aplink televizorių, monitorių, mikrobangių instaliacijos, daug ženklų iš ligoninių). Na bet vanduo buvo neblogas.

Sustojome vos pamatę patogią išlipti vietą. Smėlėtą pakrantė, pati stovyklavietė kiek aukščiau. Kiek apšiukšlinta bet patogi. Čia ir įsikūrėme. Ne už ilgo netoliese pradėjo skraidyti kranklių porelė (paukščiai šiaip jau vengiantys žmonių). Tą vakarą stebėjo žymėtuosius vėžius (vienas buvo tik su viena žnyple), vakare žaidėme kelis žodinius žaidimus ir nuėjome miegoti apie vidurnaktį.

Rytą atsikėlęs visų pirma pastebėjau per kelis metrus nuo palapinės tūnantį kranklį – šis mane pamatęs pakilo ir nutūpė už šimto metrų ant palinkusios pušies. Antras mano pamatytas gyvis buvo kažkoks valkata besivoliojantis šalia palapinių – a, čia Vilius. Kaži kodėl iš palapinės pabėgęs į lauką. Sakė, vienu metu pabudęs pasuko kaklą ir pamatė per tris metrus nuo jo tupintį ir jį stebintį kranklį. Turbūt supainiojo Vilių su maita.

Tą dieną nusprendėm nebeplaukti. 4 km iki Pažeimenės stotelės – nueisime. Na o laiko nemažai, tad visi rinkome mėlynes, o išlindus saulei įlindome ir į vieną. Aš, užsidėjęs nardymo kaukę, gana nesėkmingai mėginau įveikti srovę ir ką nors įdomaus nufilmuoti. Sutikau maždaug puskilograminį kiršlį, tūnantį šalia paskendusio rąsto – šiek tiek jo ir į kadrą pateko. Galiausiai iškeliavom link traukinio stotelės. Mano saulėj nudegusi nugara sukėlė nepatogumų miegant, o ką jau kalbėti, kai 35 kilogramų kuprinė prisispaudžia prie nudegusios nugaros…na, bent jau kuprinės svoris tada ne taip rūpi. Pakeliui pasisėmėm vandens – mums bandė patarti lietuviškai nekalbanti bobutėlė, bet likom nesupratę. Prieš traukinį dar aplankėme gana naujai pastatytą Pažeimenės tiltą – anksčiau čia buvo gražus medinis tiltas, dabar išasfaltuotas griozdiškas statinys net su pėsčiųjų taku. Pradėjus lyti sėdome į traukinį. Kelionė baigėsi, tad dvi dienas pailsėjęs įsijungiu telefoną ir grįžtu į civilizaciją…