Taigis…važiuojam traukiniu. Vilnius – Pamerkiai. Aš ir Dalia. Keliausim prie Merkio, ten yra geležinkelio tiltas. Paskui paeisim apie 3 km paupiu aukštyn, įsikursim, kepsim lašinį. Kitą dieną eisim ieškot uogienojų.
Dalia mokosi kelių eismo taisykles. Ten parašyta, kas yra invalido vežimėlis. Pasaulis žlugęs. Durnių laivas, tskant. O bet laukai kokie už lango! Laikas atsipalaiduoti. Šklėriuos sustojam. Buvo jogurto. Išgėrėm. Tuo viskas ir baigėsi. Laukai?! O tai kur dzūkų girios? O…. matyt netoliese. Smyrda traukiny. Atleisk, brangus skaitytojau už padrikas mintis. O traukinio romantika… jei kvapų nebūtų… na bet tuoj miškas ir upė. Yha!
Dalia užsnaudė besimokydama vingriai vingriai išraitytų taisyklių. Pabudo. Išlipom. Seni čia bėgiai, bet pabėgiai mediniai. Tad ir traukinys taip lėtai lėtai rieda tolyn, o mes vejamės. Geležinkelio tiltas – pirmasis lankytinas objektas! O upė neskaidri ko tais… pasarę kelis kadrus sukam atgal ir einam pro Pamerkius dešiniu krantu aukštyn. Pėsčiųjų tiltas – antras lankytinas objektas! Daug baidarininkų plaukia. Visgi šeštadienio vakaras.
Toliau keliaujam pro Pamerkius, nusukam į pievas, pereinam upeliuką, keliaujam, ieškom kur apsistoti netoli upės. Savaitgalis, oras gražus, tai ir žmonių netrūksta pakrantėj. Mūsų kelias tęsiasi mišku, čia sutinkam žaltį, pasilabinam. Merkio šlaitai – gražu, bet vėlgi žmonės maudosi. Ieškom ramesnės vietos. Išėjom į nemažą kirtavietę. Gražu čia, lapės urvą radom, pailsėjom. Einam toliau…pievos… o čia musės, sparvos…arrrr! Karšta, graužia, nėra kur apsistoti. Prieky tolumoj pasigirsta muzika (kuri paskui skambėjo visą naktį). Nusprendžiam paeiti atgal. Galiausiai įsikūrėm ant šlaitelio aukštoj žolėj, prie upės vingio. Kitoje vingio pusėje – smėliukas su ūdros išmatom ir į vandenį įvirtęs didelis senas alksnis, dar kažkur šone kyšančiais žaliais lapeliais, bandantis išsaugoti gyvybę…
Išsimaudėm! Vanduo atrodo šaltas, termometras rodo 18 laipsnių. Ach, gaivu… vakarienei – makaronai su dešrelėm, tada mėtų arbata ir Dalios pyragas (vien dėl jo verta į mišką keliaut). Vakarieniavom išties romantiškoj vietoj, ant skarduko atsisėdę grožėjomės Merkio vingiais ir tolumoje kylančiu rūku. Be viso to teko grožėtis ir dviem žvejais kitame krante. Na žvejys buvo vienas – kitas tik prijaučiantis. Po vakarienės išsivalėm dantis, dar kartą pasidairėm į upę ir nuėjom pogulio…
Kaip minėjau anksčiau, visą naktį tolumoje girdėjosi muzika, tad miegas nebuvo pats geriausias (vėliau sužinojom kad netoliese vyko kažkoks festivalis). Ryte – visas tentas šlapias nuo kondensato. Temperatūra palapinėj siekia 32 laipsnius. Kėlėmės pusė dešimtos. Rytinės maudynės, deginimasis ir džiūvimas ant jau pamėgto skarduko ir konservai pusryčiams. Susipakavom daiktus ir iškeliavom. Na pagaliau – pušynas! Paėję vos kelis šimtus metrų nuo upės stojam uogauti. Radom plotelį, kur visai nemažai mėlynių. Uogaudami, ilsėdamiesi ir gerdami girą užtrukom čia 3 valandas…
Keliamės ir judam link Valkininkų geležinkelio stoties. Miškais! Miškais ir krūmais… gera turėti kompasą ir žemėlapį… išėjom į miško keliuką. Šis veda į šiaurę. Reiktų į šiaurės vakarus…ai, sueis. Tyrinėdami kvartalus žyminčius stulpelius, nusprendėm, kas šiaurė visada yra tarp mažiausių kvartalų numerių ant stulpelio.
Ilgai ir tiesiai judame miško keliuku. Karts nuo karto paragauju mėlynių, o Dalia vis kažką fotografuoja… termometras rodo apie 30 laipsnių. Pasigirsta mašinų ūžesys ir netrukus išlendam į plentą. Iki geležinkelio – kilometras, tad perėję kelią, sankasa einame palei plentą. Netrukus pasiekiam geležinkelį ir stotį. Užeinam į vietinę parduotuvėlę, nusiperkam „Vytauto“ ir ledų (juk jauni dar). Įsitaisom prie kaži kokio stulpo (Santakoj tokie yra) ir valgom dešreles su duona… Dalia vis kalbina lipt į stulpą, sakau – negalima, jau didelė. Sulaukiam traukinio! Sėdim. Karšta. Nuėmiau Daliai nuo galvos musytę. Po to voriuką… vėliau šitas voriukas ant manęs atsirado. Nupynė voratinklį delne… Prieš akis žemėlapis ir tolimesnių kelionių planai, gimstantys atšviežintoje galvoje…
O, jau Lentvaris. Nusprendėm, kad dar per anksti namo grįžti. Lipt Lentvary ir važiuot prie Bražuolės? Et, nespėsim į traukinį.. Toliau riedam link Vilniaus. Vilnius! Na, reikia prastumti valandą iki traukinio, vežančio prie Bražuolės. Einam į stoties Maximą…persikai, agurkai… Sugalvojom, kad dešreles pirksim „Iki“. Einam ten. „Iki“ remontuojama. Grįžtam atgal, perkam sulčių, mineralinio, vandens, ledų…
Laukiam traukino. Į Lazdėnus teks važiuot, mat viena stotele toliau nestoja. Atvažiavo. Dviaukštis – mūsų mėgstamiausias. Trumpa kelionė ir mes jau Lazdėnuose. Atvėso, 17,5°C. Lyg temsta… Užtikom besiporuojančias stirnas. Netrukdėm.
Pagaliau atėjom! Nieko nelaukę šokam į vandenį. Džiaugiasi prakaituotas kūnas… Išsiplaunam ir padžiaunam rūbus. Ramiai pernakvoję upės pašonėje, ryte vėl įsimaudom, užsikuriam laužą, ant jo – makaronai, lašinys… vėliau mėlynių rinkimas ir dar vienas dviaukštis, vežantis namo…į tą pilką civilizaciją…