Susitikę Vilniaus autobusų stotyje, susipažinome, nusipirkome bilietus ir sėdome į autobusą. Kelionę pradėsime nuo Strėvos kaimo. Viso – 9 žmonės. Keli nauji veidai. Ta proga nusprendžiau žmones kiek „pakankinti“.
Maršrutas prasidėjo lengvai – žvyrkeliu, tačiau tas truko vos kelis šimtus metrų. Netrukus nėrėm tiesiai į miško tankmę ir kilome šlaitu aukštyn. Kryptis – maždaug aiški, man teko čia eiti dar vasarą. Tuo metu likau sužavėtas senų miškų su įspūdingo storio eglėmis ir ąžuolais.
Taigi, keliaujame link Unguraičio ežero. Žinoma, ne tiesiausiu keliu. Kaip jau minėjau, norėjau žmones pravesti ne pačiu nuobodžiausiu maršrutu, todėl beveik nuolat kilome ir leidomės šlaitais. Kai kur susiformavusios raguvos ėjimą padarė tik įdomesnį. Štai nusileidęs šlaitu žemyn jau paruošęs fotoaparatą laukiu, kada kas nors, einantis iš paskos, nusiris, tačiau tuščiai. Ir taip prie kiekvieno statesnio nusileidimo. Ką gi, bandysim kitaip…
Eilinis nusileidimas
Einant didesnei grupei, visų greitis kiek skiriasi, todėl atsiranda ir tokių, kurių kartais tenka luktelti. Štai vieną kartą laukėme Ievos ir Ester, kurios mus pasivijusios sakė, kad užtiko du miegančius meškėnus. Teko joms paaiškinti, kad Lietuvoje meškėnų praktiškai nėra ir ten turėjo būti mangutai – Lietuvos miškų siaubūnai.
Galiausiai pasiekėm Unguraičio ežerą, kur stojome pailsėti. Jei pakeliui tai vienas, tai kitas, sušilęs nusimesdavo kokį drabužį, tai netrukus visi vėl pradėjome rengtis, nes oras gan vėsus. Prie ežero užkandome ir pasileidome paežere tolyn.
Unguraičio ir Ungurio ežerus jungia Margio upelis. Mums jo kirsti visai nereikėjo, tačiau, kai niekas nenusirito nuo šlaito, einant link ežero, teko išbandyti sėkmę čia. Taigi, sakau žmonėms, kad reikia persikelti į kitą pusę. Tam bendražygiai pasirinko įvairius būdus – pasiėmę po pagalį ėjo per rąstą, kiti pasirinko patogesnį rąstą, o viena žygio dalyvė nusprendė, kad paprasčiausia bus upelį tiesiog perbristi.
Padidintos rizikos žygio vieta
Deja, visi kitą krantą pasiekė nesušlapę. Ką gi, einame kelis šimtus metrų palei upę aukštyn ir keliamės atgal. Visi vienu rąstu, pasiėmę po du pagalius į rankas sėkmingai persikelia į kitą krantą. Tiesa, kelis kartus nedaug trūko iki nelaimės, tai yra, kai koks draugas, perėjęs upę, kitam meta savo lazdas, kad šiam būtų lengviau pereiti upelį. Ir, žinoma, vos nepataiko draugui į galvą… šioje užburtoje vietoje taip nutiko kokius tris kartus. Bet ir vėl visi sveiki ir sausi atsidūrė kitam krante!
Į kitą krantą – įvairiais būdais!
Eidami palei Ungurio ežerą, radome nedidelį staliuką su pastoge, kur sustojome pailsėti ir užkąsti. Visi taip nori pasidalinti savo maistu, kad aš savojo dar net nepradėjau (per visą žygį nė nepaliečiau savo maisto atsargų! Atrodo, pildosi mano planai, žmones į mišką vedžioti už maistą). Kol kas ėjimas itin lėtas, todėl kylame ir mišku traukiame tolyn.
Pagalba jau kely!
Kitas sustojimas – Margio karjeras. Panašu, kad šis karjeras susideda iš trijų atskirų mažesnių karjerų (nežinau, ar galima juos visus vadinti Margio vardu, bet tebūnie). Karjeras yra išties įdomi vieta – smėlio kalnai, skardžiai, smėlio ir žvyro sijojimo agregatai. Taigi, čia kiek užtrukome. Vienoje vietoje Viktorija vos nenusirito žemyn, kai užlipo ant skardžio krašto ir staiga iš po kojų dingo žemė…
Prasidėjo nuobodžioji kelionės dalis – žvyrkelis. Kokie 7 kilometrai keliuku tarp kaimų, miškų ir pievų. Viename iš kaimų (Plytinėj) susipažinom su šuniuku, kuris mūsų tiesiamą draugystės ranką, priėmė gana nedrąsiai. Tiesa, sužinojome ir jo vardą – Londonas. Nusprendėm, kad, ko gero, šeimininkas šitaip pavadino, jog nepamirštų, kur emigravo jo vaikai.
Margio upelis
Prieš grįžtant į miškus, priėjome ir kelių metrų aukščio šakų krūvą. Ieva praeidama garsiai pamąstė, kad čia užlipti turbūt būtų labai sunku. Na, bet jei susimąstai, tai turi ir lipti! Taigi, dviese užsiropščiam į viršų, bet Ieva užsimano valgyti, tik bėda, kad kuprinę su maistu apačioje paliko. Bet į pagalbą atskuba Grinvydas, užnešęs į viršūnę dėžutę morkų. Na, o kiti bendražygiai nusprendė nerizikuoti ir palaukti mūsų apačioje.
Dar keli šimtai metrų tiesiąja ir grįžtam į mišką! Aišku, ne keliu, bet per nukirstas šakas, tankiu eglaičių traku, nuo kurio liekam visai šlapi. Tačiau kol kas patenkinti. Vos išėjus į tankų mišką, atstumas tarp bendražygių iškart sumažėja – jau niekas nebenori pasimesti ir prietemoje ieškoti kelio į namus. Galiausiai, mums išėjus ant miško keliuko, siūlau visiems pasirinkti: ar eiti patogiai keliuku ar brautis prie Strėvos, kur gali būti kiek pelkėta. Išgirstu vos vieno žmogaus nuomonę „pelkė!“, tad lendam gilyn į mišką.
Viename iš karjerų
Prie Strėvos ne taip šlapia, kaip tikėjausi – tačiau dėl vaizdų išties vertėjo čia ateiti. Ramiai vingiuojanti Strėva, skaidrus vanduo ir kone tobulos vietos ant upės kranto įsikurti ilgesniam laikui… tačiau jau temsta ir laikas sukti link autobuso.
Štai čia vietos kiek šlapesnės ir pagaliau bent du žmonės peršlampa batus! Bent tiek pasiekiau – kitą kartą žadu labiau pasistengti.
Karjeras iš viršaus
Kai pasiekėm Strėvos stotelę, iki autobuso liko apie 20 minučių. Ieva su Ester nusprendė patranzuoti ir po 10 –ies minučių jau sėdėjo automobilyje. Vairuotojas dar privažiavo prie mūsų likusios grupės, paklausti, ar viskas gerai ir, ar turim kaip grįžti. Padėkojom jam už rūpestį ir pasakėm, kad netrukus atvažiuos autobusas.
Trakuose, prie mūsų vėl prisijungė Ieva (pasirodo jas abi iki Trakų tenuvežė, o Ester nusprendė toliau tranzuoti į Vilnių). Taigi, grįžom į Vilnių ir baigėme kelionę. Tačiau, dar sėdint autobuse, jau gimsta naujos idėjos, nauji maršrutai ir mintys, kurias vietas verta aplankyti jau iškritus sniegui ir užšalus ežerams…
Maršrutas (spausti ant žemėlapio)