Aukštyn upe…

Po Sirvėtos regioninį parką

Apie 11 valandą pajudu iš Vilniaus. Pakeliui užsuku paimti Evelinos ir keliaujame aplankyti Sirvėtos regioninio parko. Vėlus ruduo – oras „rūkanotas“ (šiandien Evelinos išrastas žodis), smulki dulksna, žodžiu, tipinis lietuviškas ruduo. Pakelėje dar gausu pageltusių berželių, gerokai pagyvinančių nykų vaizdą.

enadvario apžvalgos bokštas

Nuo Senadvario apžvalgos bokšto

Mūsų pirmasis lankytinas objektas – Senadvario apžvalgos bokštas. Vos tik šlipus iš automobilio, pasitinka gana stiprus vėjas. Kuo aukščiau į bokštą – tuo jis stipresnis. Iš pradžių kamavo mintis, kad pasirinkome ne pačią geriausią dieną apžvalgos bokštų lankymui, tačiau vos pasiekę Senadvario bokšto viršūnę nusiraminome – nors toli nepasižvalgysi, tačiau rūkana atrodo išties įdomiai, netgi, sakyčiau, šiek tiek mistiškai.

Apžvalgos bokštas

Šiandien “rūkanota”

Kitas kelionės tikslas – Lino verdenės šaltinis (tiesą sakant, čia reikėjo iš pat pradžių važiuoti, nes vėliau vėl teko grįžti pro bokštą). Siauras vingiuotas miško keliukas, besileidžiantis žemyn mus nuveda iki stovėjimo aikštelės, esančios už kelių šimtų metrų nuo pačio šaltinio. Iki jo – akmenimis grįstas keliukas.

Lino verdenė

Akmeninis keliukas link Lino verdenės

Lino verdenės šaltinis yra ant Sėtikio ežero kranto. Tai galingas šaltinis, per parą išleidžiantis 500 m3 vandens. Vanduo gan smarkiai geležingas, štai Evelina paragavus nusprendė, jog vandens skonis „kaip iš sovietinio čiaupo“. Iš tiesų – geležies normos vandenyje daugiau kaip 3 kartus viršija geriamo vandens kokybės standartus.

Lino verdenės šaltinis

“Skonis lyg iš sovietinio čiaupo”

Toliau judame ieškoti Kačėniškės piliakalnio. Čia pirmą kartą teko lankytis žygiuojant Pėsčiųjų maratone (https://aukstyn-upe.lt/pesciuju-maratonas-sirvetos-regioniniame-parke/). Iki piliakalnio judame žvyrkeliu, kol galiausiai tenka nusukti į miško keliuką ir paskutinį kilometrą važiuoti per balas, duobes ir purvą. Belieka džiaugtis, kad Zubaru (dar vienas šiandien išrastas žodis) keturiais varomais ratais (tą dieną tai keliskart padėjo) lengvai įveikia visus ruožus. Minusas tik tas, jog automobilio spalva iš juodos pasikeitė į pilkai rudą.

Kačėniškės piliakalnis

Kačėniškės piliakalnis

Kačėniškės piliakalnis man yra, ko gero, pats gražiausias Lietuvoje. Įsikūręs ant Mergežerio kranto, piliakalnis tęsiasi kelis šimtus metrų. Čia įrengti laipteliai, tad galima nusileisti iki ežero kranto. Vėlgi, mistiškas ūkanotas vaizdas džiugina akį ir verčia be perstojo pyškinti fotoaparatu. Vienu metu, Evelina lipdama laipteliais į pačią piliakalnio viršūnę, buvo vos nenupūsta – čia teko pakovoti su stipriu vėju. Apsidairę ir kiek sušalę keliaujame toliau.

Kačėniškės piliakalnis

Vaizdas nuo Kačėniškės pilaikalnio

Šalia kelio Švenčionys – Ignalina stovi nedidelis apžvalgos bokštas, primenantis arką. Bokštas vadinamas Didžiasalio (Sirvėtos) vardu, mat stovi visai šalia etnokultūrinio Didžiasalio kaimo. Deja, kelią link bokšto pasirinkome atsitiktinai. Taigi, pradžioje buvęs normalus lauko keliukas pasibaigė ir prasidėjo molėtas, matyt tik traktoriumi važinėjamas, keliukas, užverstas akmenimis ir pasibaigiantis stačiu nuvažiavimu prie apžvalgos bokšto. Šiaip ne taip įveikėme šį ruožą ir užsikabarojome ant bokšto. Aplink – lygumos, spalvoti laukai ir nesibaigiantys pušynai.

Didžiasalio apžvalgos bokštas

Didžiasalio apžvalgos bokštas

Be abejo, nepamirštame pravažiuoti pro gatvinį Didžiasalio kaimą. Ne vienai trobai čia daugiau kaip 100 metų, tačiau jos atrodo tikrai gerai išsilaikiusios, tad yra kur akis paganyti.

Važiuodami toliau, šalia Reškutėnų kaimo sutinkame pakelėje besiganančias stirnas. Vienas raguotas stirninas su trimis patelėmis beveik nesibaidė, tad spėjome padaryti kelis kadrus.

Didžiasalio kaimas

Tolumoje – šimtametės trobos

Paskutinis šiandienos lankytinas objektas – Lygumų apžvalgos bokštas. Na, koks gi bokštas lygumose?! Tiesą sakant, pats bokštas pastatytas ant kalno, kone ant plokščiakalnio, kuris mane sužavėjo čia lankantis dar 2017-ų pavasarį (https://aukstyn-upe.lt/karta-aukstaitijos-np-pakrasty/). Nors bokštas nėra aukštas, tačiau nuo jo atsiveria vaizdas į Kretuono ežero pakrantę, kur sezono metu galima sutikti daug retų paukščių: praskrendančių žąsų pulkus, vandenyje maisto ieškančius tilvikus, baltuosius garnius ir kitus Raudonosios knygos atstovus.

Lygumų bokštas buvo paskutinis dienos objektas. Jau važiuodami atgal, šalia Rėkučių kaimo dar sutikome nebaikštų briedį. Šis mielai pozavo, o Evelina dar ir įvairiais garsais bandė su juo pabendrauti. Deja, šis jos nesuprato ir nusprenddė patylėti.

– O gal dar aplankom Pakretuonės vandens malūną? – sakau, – vieno žygio metu norėjau nueiti, bet nesuspėjau.

– Gerai, anot GoogleMaps iki jo tik trys kilometrai – atsako Evelina.

– Važiuojam!

Bevažiuojant užmetu akį į Evelinos rankose laikomą telefoną su įjungta navigacija.

– Juk 18 kilometrų!

– Bet tiesiąja tik trys – ramiai atsako Evelina.

Nusprendėme iki malūno nevažiuoti, nes jau pradėjo temti, todėl žvyrkeliais pasukome namų link.

Paprastai neaprašinėju kelionių automobiliu, tačiau kai spaudžia laikas ir kelionės tikslas yra ne pažygiuoti, bet tiesiog pamatyti kuo daugiau lankytinų objektų Lietuvoje, toks keliavimo būdas priimtinas. Tiek dar daug Lietuvoje nematytų vietų, piliakalnių, gamtos ir kultūros paminklų, kuriuos tiesiog būtina pamatyti, kad suprastum, jog Lietuva nėra jau tokia maža ir kad jos plotas tai ne tik pievos ir miškai. Kai kurie lankytini objektai dar ir dabar nustebina ir žadina norą pamatyti bei pažinti daugiau, todėl kita kelionės bus į… į kur? 🙂