Atsikeliu. Išeinu pasiimti pripūtimo maišo kajakams. Sėdu į troleibusą ir 20 minučių kratausi iki Tuskulėnų stotelės. Kuprinėje – du kajakai. Išlipu, paeinu iki kitos stotelės. 8:30 pasirodo Dalia ir 8:40 sėdam į 10 min vėluojantį miesto autobusą.
Išlipam Užtvankos stotelėje. Bandysim įveikti gan dažną tarp plaukikų maršrutą – nuo N. Vilnios užtvankos iki Vilnelės žiočių ar net Vingio parko. Per užtvanką vanduo nebėga – tik pro skyles, kurių neturėtų būti. Jau daugiau kaip savaitę nelijo. Paskutinį kartą čia būnant pusmetrinės bangos šniokštė, o dabar… bala. Taigi, prisipučiam laivelius, Dalia užsideda gelbėjimo liemenę (kuri vėliau pasirodė esanti labai naudinga) ir išplaukiam.
Pradžioj Dalia išsiveržia į priekį, o aš imuosi fotoaparato. 15 minučių plaukiam be nuotykių. Tuomet, man plaukiant pirmam, upės vagą blokuoja nuvirtęs medis. Suku į kairę, o iš paskos pasiveja Dalia. Sušunku: „tik neplauk šonu!” – deja, per vėlai. Nors srovė nedidelė, bet žemi „Ringio“ bortai neatlaiko spaudimo ir Dalia čiuožia į vandenį. Srovė spaudžia prie po vandeniu esančios šakos. Supratęs, kad būdamas laivelyje, esu visiškai nenaudingas, šoku į vandenį, pataikau ant po vandeniu esančio rąstelio. Apsėmė tik kojas, bet pavasarinė vandens temperatūra jaučiasi. Tądien turėjo būti apie 10 laipsnių. Paimu iš Dalios irklą ir padedu įsiropšti į kajaką. Dabar belieka nusiirti iki kranto, o šalia jo visai neplonas rąstas guli – dar viena nesaugi vieta. Aš greitai prie jo priplaukiu, šoku į krantą, ištempiu „Ringį“ ir laukiu Dalios. Ji priplaukia, bet lipti neskuba. Galvoju – dar sekundė, dvi ir laivelis vėl bus apverstas, šįkart pavojingiau. Tad trūkteliu laivelį į krantą ir tuo metu Dalia vėl čiuožia į vandenį. Nieko nelaukęs šoku iš paskos ir čiumpu už liemenės. Gylio čia jau iki pusės. Padedu Daliai išsikapanoti, o ji rami – šaunuolė. Nors ir iki kaklo šlapia.
Išsigręžiam rūbus, Dalia persirengia. Aš ne – nesiruošiau maudytis, tad nepasiėmiau atsarginių rūbų. Išlipome krante prie kažkokio didelio pastato – gamyklos?. Palei upę pasileidome iki tvoros pabaigos. Išlindome mokymosi vairuoti aikštelėje, kur ratus sutiko pora būsimų vairuotojų. Radę kelią, netrukus radome ir autobuso stotelę – pasirodo nuplaukėme tik vieną stotelę. Mano kelnės jau beveik visai išdžiuvo, tad grįžtu sausas. Sulaukiame 27 – ojo ir keliaujam namo.