Aukštyn upe…

Žygis po Aukštaitiją

Nuo paskutinės kelionės praėjo beveik mėnesis. Norėdami pailsėti nuo mokslų ir prisiminti, kaip gera gamtoje, su Dalia patraukėme į Aukštaitiją. Turėjom tikslą aplankyti du apžvalgos bokštus ir Ladakalnį – piliakalnį, nuo kurio galima pamatyti net šešis Aukštaitijos ežerus.
Dar laikrodžiui neišmušus aštuntos valandos ryto, jau sėdėjome traukinyje. Važiuosim iki Ignalinos. Tam pačiam vagone sutinkam ir Vilniaus universiteto žygeivius. Važiavo iki Mickūnų. Na o mes beveik 2 valandas praleidę traukinyje pasiekėm tikslą. Užėjom į vietinę parduotuvėlę ir, nežinau kodėl, bet nusipirkom traškučių. Gal kad kelionė neprailgtų? DSC06248

Pirmas lankytinas objektas – apžvalgos bokštas, esantis, galima sakyti, Ignalinoje, šalia Žiemos sporto centro. Iki jo tenka paeiti apie 2 kilometrus. Karšta, einasi sunkiai, dar ir į kalną reikia užkilti. Įveikiam tuos porą kilometrų ir lipam į bokštą. Čia vėjas – gaivu. Šalia bokšto yra ežeras, pavadinimu Žaliasiai. Iš tikrųjų – šio ežero vanduo žalios spalvos. Nuo bokšto tas puikiai matosi. Bebūnant viršuje atvažiavo automobilis. Sustojo. Išlipo 3 žmonės, įsitaisė prie staliuko šalia bokšto ir pradėjo pietauti. Na, gal ir visai nieko vieta…DSC06272

Grįžom iki geležinkelio stoties ir pasukom į Turistų gatvę. Kelias gan nuobodus, prasideda pievos, sukam į pėsčiųjų taką šalia kelio. Karšta. Labai labai karšta. Einam, raukomės, kenčiam, geriam. Vandenį. Priėjom ežeriuką. Gražu. Kadras pykšt pykšt. Takas suka į mišką – vėsiau. Pagaliau pasiekiam Palūšę. Palūšė įdomi savo bažnyčia. Tai seniausia medinė bažnyčia Lietuvoje, statyta dar 18 amžiuje. O ir dizainas išskirtinis. Norėjom užsukti ir į lankytojų centrą, bet jis, deja, šiandien nedirba. Pasukom palei Lūšių ežero šiaurinį krantą.DSC06304

Ežeras Lūšiai – Lietuvos mastu yra gan didelis. Ilgis – apie 6 kilometrai, plotis – 1 km. Keliaudami turistiniu taku palei ežerą, sutinkam žmonių (sekmadienis šiandien). Einant taku galima pamatyti medinių drožinėtų skulptūrų, kurias Dalia vis stengiasi įamžinti. Galiausiai priėjom Meironių kaimą. Sutikom turistų grupę, einančių į priešingą pusę, klausė kiek kilometrų iki Ignalinos. Už Meironių dar teko vieną merginą ant dviračio sutikti. Su žemėlapiu, apsikrovus, viena keliauja? Netrukus įlendame į mišką, kur vėsiau, ir keliuku judam palei Asalnų ežerą. Prie šito ežero įrengta daug suolų, stalų, matomai, vasarą lankomas. Nusprendžiam atgaivinti kojas ir truputį pabraidžioti. Malonu. Čia pat užkandam.DSC06380

Toliau einam miško keliuku kol pasiekiam Puziniškį. Čia mums patiko. Užlipus ant kalniuko atsiveria ežerų vaizdai. Čia jungiasi Asalnai, Asalnykštis ir Linkmenai. Visus tris galima pamatyti nuo kalno. Beje, ant šito kalnelio ir didelis ąžuolas auga, gerokai pagyvinantis vaizdą. Nusprendėm, kad čia statysimės namą ir iškeliavom toliau.DSC06410

Einam palei Linkmeną. Ežeras šitoj vietoj labai siauras (apie 10 m pločio). Žemėlapy pažymėtas tiltas, kuriuo persikelsim į kitą krantą ir netrukus prieisim Ladakalnį. Priėjom tą vietą. Tilto nėra. Ir panašu, kad jau bent 10 metų jo nėra. Ką daryt? Negi eisim aplink ir šiandien nepasieksim Ladakalnio? Ne, ne… Taip nebus. Sukasi įvairios mintys. Galima būtų perplaukti, bet kaip daiktai? Radau krante ale lieptelio gabalą. Kelios lentos sukaltos. Tiks! Dabar Tomas rengiasi savo madingąjį maudymosi kostiumėlį ir brenda į vandenį. Užkeliu ant lentos keletą daiktų, laikosi. Plaukiu į kitą krantą. Vidury jaučiasi šalta srovė. Daiktus pro lentų plyšius truputį semia, bet svarbiausias smulkmenas sudėjus į mažus hermomaišelius, per 4 kartus pavyksta pergabent visus daiktus. Liko Dalia. Lenda į vandenį, sako šalta. Bet nieko, truputį mano padedama perplaukia ir kraunamės inventorių atgal į kuprines. Ta proga išsitraukiam guminukų ir linksmai judam link Ladakalnio. Vėl turėtų būti vieta tarp dviejų ežerų, kurią reikės įveikti. Čia atstumas mažesnis, bet tiltas nepažymėtas, galvojam perbrisim/perplauksim. O nuėjus….tiltas! Pasirodo žemėlapyje tiltas pažymėtas, ten kur jo nėra. O ten, kur jis yra, jis nepažymėtas! Prie šito tiltuko sutinkam vietinio jaunimo su motoroleriais ir alum. Pasisveikinam, pasiūlo alaus, atsisakom.DSC06428

Štai ir Ladakalnis! Lipam į viršų. Viršuje – ąžuolas, o aplink jį daug akmenukų. Pasirodo, yra tradicija lipant į Ladakalnį pasiimti akmenuką ir užnešti į viršų. Viršūnėje praleidžiam apie pusvalandį. Visur aplink – ežerai. Tikrai verta aplankyti vieta. Nulipus nuo Ladakalnio vėl tenka kilti į viršų – visai šalia ir Ginučių piliakalnis. Daug stendų, yra ką pasiskaityti. Aš jau pavargęs nuo daugybės laiptelių, o Dalia vis sako lipt ir lipt…DSC06438

Išlendam į plentą. Pajudam juo į vakarus ir prieinam dar vieną mūsų kelionės tikslą – apžvalgos bokštą (aikštelės aukštis – 30 m). Pasižvalgom. Lyg ir nieko ypatingo…ai bet užlipti verta. Saulė vis leidžiasi vis žemiau, tad paanalizavę žemėlapį susirandam vietą nakvynei prie Almajo ežero. Pakeliui dar užsukam pas žmones, geriamo vandens paprašyti. Draugiški žmonės. Visi draugiški. Prie Almajo ežero pristatyta daug staliukų, suoliukų, pavėsinių, lieptelių. Net suvirinti rėmai virš laužaviečių, kad galėtum puodą pakabinti. O šalia – krūva šakų laužui kurti. Čia ir įsitaisom. Košė, arbata. Atvažiuoja automobilis. Už šimto metrų sustoja, išlipa keli žmonės su vaikais. O mes einam maudytis ir palydėt saulės prie ežero. 25 kilometrai nueiti. Rytoj laukia panašus atstumas. Rangomės į palapinę ir pasineriam į sapnus.DSC06466

Sapnuose teko būti neilgai – naktį pažadino triukšmas. Audra. Griaudžia perkūnas, smarkiai lyja. Griaustinis vis artėja. Netrukus praeina tiesiai virš galvų. Kaip ir nejauku čia… Griausmams praėjus ir lietui gerokai susilpnėjus, galiausiai pavyksta užmigti. Šįkart iki ryto.DSC06564

Pagaliau rytas. Susitvarkom, pavalgom. Pirmas dienos lankytinas objektas – Ginučių malūnas. Nusiperkam pigius bilietus ir maloni moteriškė praveda mums ekskursiją, nepamiršdamas ir aukštaitiškos tarmės įterpti pasakodama legendas apie velnius ir malūnus. Ekskursija neprailgo, buvo įdomu. Tad padėkojom, dar pasivaikščiojom aplink malūną ir patraukėm tolyn. Geriamas vanduo buvo besibaigiąs, o temperatūra dieną – apie 30 laipsnių. Užsukom pas vietinius vandens paprašyti. Gyvena senelis su senute visai šalia kelio. Klausė senutė ar mokėsim vandens iš šulinio pasisemti…įdomu. Ilgai paskui šnekėjo su mumis, sakė tik vaikai atvažiuoja ar turistai praeina, tai pabendrauja… taip ir gyvena.DSCF3084

Patraukėm į kelią. Asfaltu pro Baluošą link Dringio. Eiti sunku, karštis alina. Sutinkam gluodeną ir nusišypso, papozuoja ir palinki geros kelionės. Kiek paėję įsitaisom prie Joskučio ežero užkąsti. Suvalgom konservų ir atsidarom šokoladą. Pasistiprinom ir į kelią! Kairėje prasideda Baluošas. Pažymėta žemėlapy ir apžvalgos vieta. Tikėjomės kokio kalno ar bokštelio. O čia tiesiog atvira vieta, kur Baluošas jungiasi su Baluošykščiu. Kiek pabraidžiojom, norėdami kojas paruošti tolimesnei kelionei. Kitas sustojimas – Trainiškiai. Garsūs savo kiauru ąžuolu. Mat apačioje medis ištrūnijęs, galima į vidų įlysti. Padarom kelis kadrus. Prieš eidami toliau, šalia gyvenančių žmonių paprašome vandens. Moteris sako, kad šulinio vanduo jos spalvotas. Iš tikrųjų – pasemia vandens, o jis toks gelsvas, na kaip… arbata. Tad duoda vandens atsivežto iš Medžiukalnio šaltinio. Sako šaltinis vos už pusantro kilometro – mums pakeliui. Dar minėjo, kad žmonės iš to šaltinio labai daug vandens vežasi, mat esą gydantis. Bekalbant su moteriške, prisistato jos vyras ir klausia ar buvo Dalia įlindus į Trainiškio drevę, sako esą moterys pastoja pabuvojusios drevėje. Dalia nebuvo ten apsilankius, tad vis dar keliausime tik dviese.DSC06645

Maždaug po pusvalandžio pasiekėm šaltinį. Per tą laiką vandens pas mus sumažėjo, tad ėjom pasipildyti. Vaizdas nustebino – kaip ir sakė moteris iš Trainiškio, žmonės tiesiog kibirais vežasi iš šaltinio vandenį. Stovi moteriškė, aplink 10 penkialitrinių butelių ir visus pildo. Ir eilėj pora žmonių laukia. Na šaltinis tai tikrai vandeningiausias iš visų mano matytų. Pasipildom vandens ir…vėl į kelią. Pakeliui dar sustojom atsigaivinti prie Švoginos upelio, pasižiūrėjom į didįjį Dringį, kurio šiauriniam krante sunešta nemažai šiukšlių ir nužingsniavom link Ignalinos… Į miestą patekom ta pačia Turistų gatve. Netrukus sulaukėm traukinio ir grįžom į civilizaciją…DSC06654