Aukštyn upe…

Žalio velnio takais

                      Šeštadienį teko sudalyvauti organizuotame žygyje Žalio velnio takais (plačiau: www.zaliovelniotakais.lt). Į šį žygį išsiruošiau su Paulium – augančiu programuotoju ir šiaip nežygiuojančiu žmogumi. Nusprendėm eiti ilgąją trasą – beveik 40 kilometrų. Trasa driekėsi per Neries regioninį parką, jos pradžia buvo prie Pinyklos šaltinio, pabaiga – ties Abromiškėmis. Pirmiausia reikėjo atsidurti Abromiškėse, tam kad užsiregistruotume. Tą reikėjo padaryti iki 8 valandos ryto.

                      Susitinkame 6 valandą ryte Vilniaus autobusų stotyje. Perkame bilietus į Elektrėnus (nors vairuotojas bando įtikint, kad Abromiškės yra už Elektrėnų ir mums reikia pirkti bilietą iki Kauno, mat Abromiškėse autobusas nestoja). Pasiekę, Abromiškes įrodėm vairuotojui, kad jos yra tikrai prieš Elektrėnus. Nuo autostrados pradėjome eiti link registracijos vietos, kai netrukus sustojo automobilis. Pasirodo juo važiavo kitas žygio dalyvis, taip pat vardu Paulius, su kuriuo iki šiol teko bendrauti tik internetu. Netrukus pasiekėme Abromiškių svirną, kur vyko registracija.

                      Du autobusai nuvežė žygio dalyvius netoli mitologinio Pinyklos šaltinio. Čia ir pradėjome žygį. Pradžioje aplankėme šaltinį. Nuo jo keliaudami tolyn pasukome per daug į dešinę, tad padarėme nedidelę kilpą. Bet sėkmingai vėl išėję į kelią, netrukus pasiekėme ir Ausiutiškių regyklą.

Karinis

                      Netrukus už regyklos pasiekėme pirmą iš 8 ar 9 punktų, kur reikia gauti parašą ar antspaudą. Čia mūsų laukė kariai, demonstravo ginklus. Vėliau maršrutas driekėsi palei Neries kilpą, kur priėjome ir kitus punktus – viename „partizanai“ su jau senoviniais ginklais, kitame žolininkė su aviečių – gervuogių arbata, toliau mus pasitiko Šaulių sąjungos kariai. Beveik kiekviename punkte buvo galima susipažinti tiek su šiuolaikiniais, tiek su senoviniais ginklais.IMGP7922

                      Miško keliukui pasibaigus teko eiti ir asfaltu ir žvyrkeliu, kur svilinanti saulė gerokai apsunkino ėjimą. Eidami tai žvyrkeliu tai asfaltu netrukus pasiekėme ir Kazokiškes – 23 km nueiti, apie 15 liko. Čia radę vandens hidrantą nusiprausėme prakaitą ir pasipildėme vandens atsargas. Toliau kelias driekėsi asfaltu, žvyrkeliu, laukais, kirtimais, miškais. Visą laiką ėjome keliais ar keliukais tad paklysti buvo sunku, juolab kad ir maršrutas kartas nuo karto pažymėtas juostomis ar ženklais.IMGP7888

                      Viename miške teko sutikti „musulmonus“. Šie, tinkama apranga apsirengę, laukė mūsų ant miško keliuko. Vos mus pamatę užsitaisė ginklus ir baugindami užstojo kelią (nedidelė vaidyba žygiuojančių pramogai). Tuomet ir pagalvojau, o jei kokia bobulytė grybaudama eitų per mišką ir tokius sutiktų?…IMGP7911

                      Vėliau teko sutikti nacių punktai, kur gavome slaptažodį, reikalinga gauti iš „partizanų“ antspaudą. Toliau sekė NKVD punktas, pasieniečiai, jau minėti partizanai, Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos punktas ir dar vienas karių punktas. Einant vis tolyn iš miško išlindome į pievas, vėliau į žvyrkelį. Čia jaunasis programuotojas Paulius jau buvo nuvargęs. Nemankštintas kojas pradėjo skaudėti, tad vis dažniau stoviniuodavo. Pamenu, einu priekyje, atsisuku – eina Paulius perkreiptu veidu, pamato mane, fizionomija iškart keičiasi į linksmesnę. Taigi, eina, nesiskundžia, nors galiu įsivaizduoti, kaip sunku turėjo būti (visai nesitreniravus eiti 40 km). Gerokai įkaitę saulėje galiausiai pasiekėme ir Abromiškės. Čia gavome liudijimus, jog nuėjome 38 kilometrus (su visais paklaidžiojimais GPS‘as priskaičiavo 39 kilometrus. Atsigaivinome saldžia gira ir patraukėme namo.IMGP7909

                      Nors buvome pavargę tą ir kitą dieną dar sugebėjome ir futbolą pažaisti (stebiuosi Paulium) ir malkas papjauti. Savijauta buvo žymiai geresnė nei po praeitų metų Mokslų akademijos organizuojamo pėsčiųjų maratono. Kojų taip neskaudėjo, labai pavargęs taip pat nesijaučiau. Nežinau ar tą lėmė geresni batai, ar tai kad nelijo, o gal lėčiau ėjau? Visą atstumą įveikėme per 7 valandas ir 40 minučių. Vidutinis greitis siekė kiek daugiau nei 5 km (įskaitant visus trumpus pasisėdėjimus). Bendrai, žygis buvo įdomus ir dėl pasirinkto gražaus maršruto ir dėl visų įdomybių punktuose. Norėčiau padėkoti organizatoriams ir…ir įdomu, ką mums paruoš kitąmet. Šįkart tiek, o rytoj iškeliauju į Aukštadvario regioninį parką, įdomu, ką teks pamatyti ten, tad laukite įspūdžių!