Aukštyn upe…

Vilsa, Neris, Saidė ir Bražuolė

11:20 geležinkelio stotyje susitinku su Dalia. Netrukus ateina ir Vilius. 11:35 įlipam į traukinį Vilnius – Kaunas. Pusvalandis kelio iki Rykantų. Išlipę iš traukinio per Rykantus traukiam į šiaurės rytus. Kelias išeiną į pievą, praeiname kelis namus ir pasiekiame žvyrkelį, prie kurio keli kanalai susilieja į Vilsą – siaurą trumpą upelį, Neries kairįjį intaką. Iškart sužavi upelio grožis – statūs krantai, dešiniajame – žaliuoja eglynas. Pats upelis seklus, daug kur apie 15 cm gylio, plotis – 1,5 metro.

Kairiuoju krantu traukiame žemyn. Išplauti krantai, sąnašos byloja apie aukštą vandens lygį potvynių metu. Iš tikrųjų – einant toliau paaiškėja, kad upelio dugną ir krantus sudaro įvairių spalvų moliai, o krantai išlieka statūs iki pat žiočių. Tokiomis sąlygomis upelis turėtų gerokai patvinti ir po vasaros liūčių. Itin tiksliai nutaikius momentą, galbūt net galima būtų praplaukti laiveliu.

DSC04860

Leidžiamės toliau. Kairiajame krante prasideda namai, tad nuvirtusiais rąstais persikeliame į kitą krantą. Netrukus pamatome kelis apie 1 m (!) aukščio kriokliukus. Kai kurie šaltiniai teigia, jog tai vienintelis Lietuvos upelis su natūraliais kriokliais. Vilsa tikrai išskirtinio grožio upelis, bene gražiausias iki šiol matytų. Ir visgi vietinio Valentino rekomenduoti (važinėja čia toks motociklu su sūnum – draugiškas žmogelis) dar nepriėję žiočių nusukame miško keliuku tiesiai link Neries – sako, sausiau bus, mat prie upės gruntas gerai įmirkęs. Keli šimtai metrų ėjimo ir išlendame prie Neries.

Neries krantai taip pat verti dėmesio – statūs, tad tenka laipioti aukštyn žemyn arba eiti pačiu paupiu, kuris upei patvinus, ko gero, būtų nepraeinamas. Randame dar nuo žiemos užsilikusių vandens suneštų ledų. Paėję 2 – 3 km prieš srovę praeiname kūdrą, apleistą raudonų plytų pastatą, vienišą sodybą ir pasiekiame Saidę – lietuvišką kalnų upelį. Bent jau žemupyje ji į tokį panaši – didelis nuolydis, gausybė akmenų vandenyje, per kuriuos baltais purslais virsta vanduo.IMGP6197

Paeiname porą šimtų metrų palei Saidę ir užlipam į piliakalnį. Trumpai pasigrožėję Neries slėniu, laiptukais leidžiamės žemyn. Susiradę suoliuką su vaizdu į upelį prisėdame pietų. Arbata, sumuštiniai, bandelės, vaisiai – nieko ypatingo, bet miške viskas dukart skaniau.IMGP6111

Kylame palei Saidę aukštyn. Greitai pasiekiame bebrų užtvanką – apie 20 metrų pločio, kai pačio upelio plotis įprastoje vietoje siekia vos kelis metrus. Bet čia upė išsiliejus, pilna nuvirtusių medžių, tai su Vilium lakstom iš vieno kranto į kitą, kol Dalia kažkur pasilikus kurią foto meną. Dar aukščiau prasideda sodų bendrijos taigi persikeliame į dešinį krantą ir jau pagal kompasą traukiam tiesiai į pietvakarius. Deja, vėl prasideda sodai, nori nenori – tenka eiti. Kiek paklaidžioję, pagaliau įsukame į mišką ir daubos dugnu pasiekiame Nerį. Išlindom prie vieno iš anksčiau matytų šaltinių (praėjom bent 2 patogius atsigerti). Toliau maršrutas toks pat kaip į priekį – palei Nerį, toliau link Vilsos, palei Vilsą ir į Rykantus. Iki traukinio dar visa valanda. Tad užsukame į vietinę parduotuvėlę maisto bei ledų.DSC04962

Aš su Dalia nusprendžiau pavažiuoti į Kauno pusę ir nakčiai pasilikti prie dar vieno – Bražuolės – upelio. Vilius mus palydėjo ir atsisveikinę sėdome į traukinį (Vilius, kaip vėliau paaiškėjo, nesulaukęs traukinio, sėdo į mikro autobusiuką, vežantį į Vilnių). Na o pas mus maudynės upėje ir miegas (nuėjome miegoti nesulaukę žvaigždžių). Kitą rytą traukiniu grįžome namo.