Aukštyn upe…

Prie Meros, Sarios ir Žeimenos

Ne paslaptis, kad bene įdomiausios man kelionės būna upių pakrantėmis. Ypač mažesniųjų upių. Kuo jos traukia? Skaidriu vandeniu, dažniausiai geltonu smėliuku ant dugno ar per akmenis besiritančiomis bangomis. O ir žmonių nelankomų vietų prie mažų upelių galima atrasti, tad dažnai čia verda laukinis gyvenimas – atrodo tuoj išlys kokia smalsi ūdra ar uodega pliaukštels bebras.

Taigi, šįkart taip pat patraukėme prie vieno Lietuvos upelių, tiesą sakant, prie dviejų: Meros – Kūnos ir Saria (žygio pabaigoje dar užklydome ir prie Žeimenos). Abu upeliai yra rytų Lietuvoje, Žeimenos kairieji intakai. Beje, urbanizuotų teritorijų žemėlapis rodo, jog čia yra rečiausiai apgyvendintas regionas Lietuvoje. Beje – lengvai pasiekiamas traukiniu.

Orai dar vėsūs, naktį apie 0°C, tad su Dalia pagalvoję, kad niekas iš pažįstamų šiltų miegmaišių neturės, į kelionę išsiruošėme dviese. Vilniuje sėdę į traukinį pusantros valandos riedėjome iki Pažeimenės. Kiek paėję palei bėgius atgal, pasiekėm geležinkelio tiltą per Merą (keli šimtai metrų aukščiau žiočių). Dešiniuoju krantu patraukėm aukštyn upe! Pakrantėse daug krūmų, žaliuoja ką tik lapelius išskleidę šaltekšniai. Netrukus pradeda lyti, o mes braunamės toliau per krūmus ir virtuolius, kurių čia taip pat netrūksta (bebrai!). Nors ėjimas nėra lengvas, bet upės grožis tai atperka – visur geltonas smėliukas, gražiai įsikomponavę nuvirtę medžiai.IMGP6252

Paėję apie valandą, prieiname betoninį tiltą. Juo pasinaudojame ir nusprendžiam toliau eiti kairiuoju krantu. Pradžioj kairys krantas gan status, tenka atitolti nuo upės. Galiausiai sulėkštėja ir nusileidžiam žemyn. Dalia tūpinėja, fotografuoja gėlytes. Eidami sutinka voverę. Ta greit nuliuoksi į medžio viršūnę ir atsitupia ant šakos. Iš apačios labai juokingai atrodo, kai vėjas jos uodegą užriečia… juokėmės neilgai – pasirodo Dalia  prie vienos iš gėlyčių objektyvo dangtelį paliko. Išeina ieškot. Neranda. Bėgu aš. Tuščiai. Nuryjam nuoskaudą ir keliaujam toliau. Radęs storą medį, nuvirtusį skersai upę, nesusilaikau ir užsilipu, padarau porą kadrų, tuo pačiu šešėlio asmenukę, jei taip galima išsireikšti, ir lipu žemyn.DSC05161

Visgi su sunkia kuprine supa bevaikštant toli nuo žemės. Netrukus prieiname poilsiavietę. Pristatyta staliukų, suoliukų. Čia pat – seno tilto liekanos. Bet keliamės truputį naujesniu, nors taip pat apgriuvusiu. Aš perbėgu, Dalia pasiėmus kartį taip pat persikelia per upę. Jai vis dar baisu eiti per rąstą, bet nieko, greit manau pripras. Su manim bene kiekvienoj išvykoj tenka keltis rąstu per upę. Nors kartais jai pasiseka – kaip ir tą kartą, kai prie -20°C bridau per Bražuolę su Dalia ant nugaros…kad mane kas taip..IMGP6253

Kitame krante stojame pietų. Šalia upės, pievoj – vaizdas nuostabus. Pasistiprinam Dalios pyragu, pavalgom duonos su dešra. Toliau traukiam į šiaurę. Tolstam nuo upės, patenkam į sodintą pušyną. Pušys ne senos bet ir ne jaunos. Nemažai jų susiraizgiusių, išsilenkusių. Sako taip būna, esant magnetinėms anomalijoms. Ir tikrai – pasiimu kompasą, nusistatau kryptį, einam kelias minutes ta kryptimi, o vėl pasitikrinus kryptį, pasirodo jau 90 laipsnių į šoną nusukom… Gal gi kojos nėra tokios kreivos. Toliau pasiekiam proskyną. Einam tiesiai ja. Teritorija atrodo nelankoma žmonių, o ir jausmas toks, lyg būtume kažkur Lietuvos pakrašty (beveik taip ir buvo- iki Baltarusijos sienos nė 10 km nėra). Einam, einam, einam….įlendam į mišką, keli krūmai ir…mes jau prie Sarios! Čia mus pasitinka nedidelis lietus ir netrukus išlenda vaivorykštė. O upelis gražus – ramiai vingiuoja per pelkutę tarp nendrių. Pralaukiam lietų po eglutėmis. Tuomet truputį atitolstam nuo upės ir randam tarp pušelių pasislėpusį mažą pelkinį ežeriuką. Atrodo, praeitum pro tokį per 20 metrų ir nė nepastebėtum. Gražu.IMGP6325

Keliaujame per pelkutę, stengdamiesi nenutolti nuo Sarios. Galiausiai išlendam į miško keliuką. Eiti patogu. Randam medžiotojų bokštelį – nukreiptas į nedidelę įdubusią laukymę. Užlipam, pasižvalgom. Saulė jau gan žemai tad nusprendžiam ieškoti nakvynės. Upė netoliese – tik reikia nusileisti gan stačiu šlaitu. Ieškom vietos nakvynei. Radęs rąstą perbėgu į kitą krantą. Užlipu į kalnelį, vieta nebloga. Tik iki upės teks paėjėti apie 100 metrų. Na bet geriau nieko nerandam. Pernešu per rąstą kuprines, tuo pačiu ir išmesdamas Dalios mineralinio buteliuką. Nuplaukia….nieko, užstrigs kur nors tarp šakų. Tada persikelia Dalia ir pradeda ruošti stovyklą.IMGP6342

Iškyla nedidelė dvivietė palapinė, chaki spalvos (daug geriau nei ta ryškiai žydra, kurią teko naudoti važiuojant aplink Lietuvą dviračiais), įsižiebia ugnis. Nueinu prie upės atnešti vandens, tuo pačiu ir vargais negalais ištraukiu Dalios mineralinį. Verdam košę (nebeprisimenu kokią) ir arbatą. Niam niam habt habt taukšt taukšt ir pasistiprinam. Per dieną teko paprakaituoti, todėl nusprendžiu įšokt į upę. Bėgu kalnu žemyn, metu šalin batus ir šoku į ledinį vandenį. Gylio – vos aukščiau kelių, bet atsigulus prakaitą nusipraust galima. Atvėsęs  bėgu šildytis prie laužo. Vėliau dar parymojam prie ugnies, tada prisirengiam megztinių, lendam į miegmaišius ir labanakt, lakštingala.IMGP6354

Rytas rytas! Rytas gamtoje! Lendu iš palapinės pirmas. Švinta, nors saulės dar nesimato. Arbatą randu užšalusią. Pasemiu dar vandens, kuriu laužą ir tirpdau ledus. Pakapoju malkas, pasidaro šilčiau. Arbata jau verda, Dalia dar nesikelia. Nutraukiu nuo palapinės tentą, o palapinė – iš tinklelio, Dalia lyst lauk dar nenori, šiltai vartosi kartu su miegmaišiu. Naktį bent man keliskart buvo vėsoka, na bet ir miegmaišis ne pirmų ir ne antrų metų… Galiausiai išsirita ir Dalia. Termometras rodo 6,1 °C. Ir tai netoli laužo.. Pusryčiaujam. Prie upės pasigirstą traškesys, pakeliu galvą – žvejys vaikšto, matyt upėtakių ieško. Apsitvarkom, pasižiūrim žemėlapį, suplanuojam maršrutą ir traukiam į kelią.IMGP6348

Pradžioj dešiniuoju krantu einam prieš srovę, bet kadangi čia gan pelkėta – keliamės į kairį krantą. Paskutiniu šuoliu nuo rąsto į krantą pataikau į dumblą ir palieku vieną guminį batą. Išsitraukiu ir galim eit toliau! Rytas nuostabus  – šviečia saulė. Paėję palei upelį, lipam į kalną ir išeinam į vakarykštį miško keliuką. Patogiau nei pelkėj. Sutinkam vieną automobilį. Darosi šilta, išsirengiam. Keliaujam daugmaž į Rytus. Prieinam kelių arų plotelį apsodintą pušelėm, o pats plotelis aptvertas dviejų su puse metro aukščio tvora, tik kopėčios padarytos patekti į vidų – briedis kopėčiom tai nelaipioja – pušelių nenugrauš. O vat aš laipioju. Užsilipau, nusižiūrėjau skanesnę pušelę, įsiminiau ir šokau nuo kopėčių žemyn.. truputį skaudžiai.DSC05254

Niekis, šliaužiam toliau. Išeinam į proskyna, judam tolyn, kol pasiekiam ežerą. Ilgį. Čia ilsimės – oras nuostabus, vanduo skaidrus.IMGP6401

Suplanuojam tolimesnę kelionę ir neilgai begulėję iškeliaujam. Aplankom dar porą ežeriuką, randam bobaausių. Einam keliuku, prieinam išsišakojimą – nei vieno kryptis mums netinka. Galiausiai pasirenkam vieną. Visgi netinka kryptis, tad vėliau sukam į proskyną. Sutinkam medžių kirtėjus, sakom labas, pasižvalgom į pigaus alaus butelį numestą ant samanų ir keliaujam toliau. Išėjom į gražų pušynėlį, pušys  7 – 10 metrų aukščio, tankios. Einam keliuku, netrukus pamatome ir briedį (visai neseniai keturias dienas šlaisčiausi miškais, pelkėm, kad tokį sutikčiau, ir nieko, o dabar – tiesiog išlenda  ir rodo liežuvį). Bandžiau pagaut, bet nepavyko. Stojam pailsėti. Pailsėjom. Greit, ką? Traukiam toliau pušynėliu. Karšta, oras sausas. Bandau atsigaivint nukritęs veidu į samanas.DSC05288

Prieinam geležinkelį. Juo patraukiam link Pažeimenės stotelės – iš kur ir atkeliavom. Vėl prieiname Sarią. Šįkart ji teka po geležinkeliu. Nusileidžiam ir stojam pietų. Šilta. Neilgai pailsėję einam keliuku palei geležinkelį, praeinam kelias trobas. Keliaujam, karšta, jaučiasi nuovargis. Sutinkam žaltį – metu kuprinę ir šliaužiu su fotoaparatu pas jį. Čekšt čekšt ir jis jau įamžintas.IMGP6435

Dar pusvalandis kelio ir mes jau Pažeimenės stotelėje! Iki traukinio apie 40 minučių, o Žeimena vos už kelių šimtų metrų, tad ten ir patraukiame. Šitoj vietoj per Žeimeną statomas naujas tiltas. Anksčiau buvo medinis, aukštas, gražus. Net ir automobiliai juo važinėdavo. O dabar bus betoninis, vargu ar derantis prie gamtos. Visgi čia pasisėdim, pažiūrim, kaip dirba tilto statytojai. Ką gi, laikas į traukinį. Gražu pavasarį miške – kai skleidžiasi žali lapai ir saulės spinduliai žaidžia skaidriose upelių bangose, šildydami iš žiemos ledų išsilaisvinusį vandenį…IMGP6422