Aukštyn upe…

Grūda, Merkys, Ūla

Balandžio trečia dekada. Vos prieš kelias dienas su Dalia grįžau nuo Meros Aukštatitijoje.

Dabar traukiam į priešingą pusę – į Dzūkiją. Planuojam pamatyti tris Dzūkijos upes. Apie dešimtą valandą sėdam į traukinį Vilnius – Marcinkonys ir riedam iki pačios tolimiausios stotelės. Traukiny žmonių nedaug, galiausiai liekam vagone dviese. Valgom, lakstom, Dalia pro langą fotografuoja geležinkelio stotis. Traukinys iki Marcinkonių važiuoja  virš dviejų valandų, tad kelionė kiek prailgsta.DSC05368

Likus kelioms stotelėms iki išlipimo nusprendžiu apsilankyti pas nykštukus… na, eiti paskambinti, kitaip sakant. Keliauju per visą traukinį iki tualeto. Likus pusėj vagono, kontrolierė sako, kad užimta. Taigi, prisėdu palaukti. Prasideda pokalbis su kontroliere. Iš pradžių apie bėgius, vėliau, apie miškus… Išgirdusi, kad važiuojam prie Ūlos, sakė, kad baisi tai upė. Mat iš pažįstamų girdėjus, kad Ūlos vanduo labai šaltas ir visur „slenkstis ant slenksčio“, atseit jei plauksi, būtinai išsimaudysi. Na dėl vandens šaltumo sutinku, bet slenksčiai?! Prie Ūlos nesu buvęs, bet kiek teko girdėt atsiliepimų, tai Ūla įvardijama kaip labai graži, bet labai rami upė. O ir žemėlapis tą patvirtina…DSC05396

Galiausiai traukinys sustoja Marcinkonyse. Išlipam ir pirmas dalykas, už kurio užkliūva žvilgsnis, tai medinis traukinukas, stovintis šalia bėgių. Jau iš ankstesnių kelionių po Dzūkiją teko pastebėti, jog dzūkai labai mėgsta medžio drožybą. Nuo geležinkelio traukiam keliu į šiaurės vakarus. Pakeliui užsukam pasidairyti į Marcinkonių bažnyčią. Keli kilometrai asfaltu ir pasiekiam tiltą per Grūdą.IMGP6441

Čia sutinkam porą žvejojančių vaikų. Grūda – upė nedidelė. Vos kelių metrų pločio. Nesrauni, tik ramiai klosto dugne geltoną smėlį.DSC05407

Sukam prie upės ir kurį laiką braunamės krūmais palei upę. Mus aplenkia porą baidarininkų (vėliau mus pamatę prie Merkio, diskutavo vienas su kitu ar mes mokslininkai, ar ne). Galiausiai, atsibodus krūmams lendam į asfaltuotą kelią. Nors dar tik balandis, bet pavaikščiojus su kuprine darosi karšta. Praeinam Kašėtas, kur prieš ateinančius rinkimus reklamuojasi Paksas. Paeinam dar 2 – 3 kilometrus, kol prieinam Puvočių apžvalgos bokštą (30 m aukščio). Apačioje vietinė „inteligentija“ geria alų, o mes lipam į viršų. Po kojomis – pušų viršūnės, kur pažvelgsi – pušys. Vienoje pusėje matosi keli Puvočių namai, plentas, visur kitur – miškai, apačioj – pilstuko mėgėjai. Pasidairėm, nutraukėm kelis kadrus, padarėm bendrą nuotrauką ir lipam žemyn – šiandien dar norim pasiekti Ūlą.DSC05449

Pasiekiam Merkį. Pasidairom į Perkūno akmenį (lankytinas objektas… akmuo ir tiek). Žvyrkeliu lygiagrečiai Merkiui keliaujam į šiaurės rytus. Po truputį ima nuovargis. Leidžiamės nuo stataus šlaito, prisipilti geriamo vandens. Merkio šlaituose – gausu šaltinių, tik vandens iš jų pasiimti kiek kebloka. Toliau bekeliaudami nusprendžiam išsukt iš kelio ir pažiūrėk kaip čia atrodo Merkys (žemėlapy skardžių prižymėta dešiniam krante). Nusukti teko apie kilometrą. Dalia pavargus išvirto. IMGP6540

Pakėliau. Skardžių neradom, keliaujam pro Mardasavo kaimą. Čia vaikų padedami prisisėmėm vandens iš šulinio. Jie pamatė, kad prisipylėm tris litrus, klausia, kam mums tiek daug. Atsakėm, kad šiandien jau tiek išgėrėm, tad mums tiek nėra daug.DSC05634

Dar keli kilometrai žvyru, vėliau mišku ir pasiekiam Merkio – Ūlos santaką! Šiandien viskas. Viso – apie 25 kilometrai nueiti. Prie santakos ir įsikuriam. Žemėlapy čia pažymėta stovyklavietė. Radom laužavietę. Kyla palapinė, įsižiebia laužas, greit atsiranda pora katiliukų su vandeniu. Vakarienei – trijų grūdų košė su slyvų uogiene. Ir, žinoma, saldumynai. Na o po vakarienės- maudynės! Koooks geras jausmas nusiplauti visos dienos prakaitą šaltam vandeny. Tiek Merkio tiek Ūlos vanduo net ir vasarą labai neįkaista, mat abi puses gausiai maitina požeminis vanduo, kurio temperatūra visus metus būna apie 8 – 10 laipsnių. O dar ir pavasaris dabar. Taigi, ilgai vandeny nebuvom, bet džiugu, kad pavyko išsimaudyti vienu metu abejose upėse. Pradeda temti ir lendam į savo laikiną namelį.DSC05655

Miegoti buvo karšta. Atsikeliu pirmas, visur rasa. Einu malkų. Kuriu laužą. Nuo palapinės nuimu tentą pradžiovinimui, o Dalia kaip visad saldžiai miega. Išsimaudau, nuplaunu paskutinius miegus.IMGP6560

Išsirita ir Dalia, imasi fotoaparato ir fotografuoja rasos lašelius. Pasidarom pusryčius ir keliaujam palei Ūlą aukštyn. Kaip minėjau, Ūlą gausiai maitina šaltiniai, vos ne kas 100 metrų iš šlaito bėga vanduo. Beje, yra versmių ir pačioje upėje – vandens paviršiuje galima pamatyti kaip iš dugno kyla vanduo.

Keliaujam mišku, paskui nusileidžiam prie upės, kai čia pasidaro nepatogu, lendam gilyn į mišką. Vienoj vietoj prie upės rado nedidelį skardį. Vaizdas nuostabus, tad pusvalandį čia pailsim. Paeinam palei upę. Darosi karšta, tad dar kartą įšokam į šaaaltą vandenį. Labai trumpam. Atsigaivinę sukam į mišką. Mišku keliaujam maždaug per puskilometrį nuo upės.IMGP6584

Karšta, eiti vis sunkiau. Pradeda lynoti. Kaip tik tuo metu pasiekiam Trakiškius. Pasistiprinam ir keliaujam iki Žiūrų. Žiūruose randam seną tiltą „Avarinės būklės. Eismas draudžiamas“ ar panašiai.IMGP6588

Persikeliam. Laikinai pasislepiam nuo lietaus po pušimis. Toliau keliaujam plentu palei Ūla, tik jau dešiniuoju krantu. Keli kilometrai nuobodaus ėjimo ir pasiekiam Ūlos akį. Čia gražu, įrengtas tiltelis. O pati Ūlos akis tai yra versmė šalia upės Vanduo truputį smirda, bet stende rašo, kad žmonės vandenį naudoja gydymuisi. Na, mums nepatiko. Grįžtam į dešinį Ūlos krantą ir pasižvalgom nuo regyklos.

IMGP6528

Pėdinam plentu link Varėnos. Tokiu tempu į traukinį nespėsim, taigi ištiesim nykščius į viršų ir štai sustoja automobilis. Du vietiniai vyrai, vienas įkalęs truputį. Linksmi, draugiški, veža mus į Varėną. Važiuojant pro pačią Varėną vienas vyrų aprodo miestą: „čia mokykla, čia fabrikas, čia nesakysim kas…“. Atvežė į pačią stotį. Dar spėjom iki degalinės nulėkt ledų ir mineralinio. Netrukus sėdam į sausakimšą motrisę ir pajudam link Vilniaus. Iki, Dzūkijos miškai, mes dar grįšim!IMGP6642