Aukštyn upe…

Aukštadvario kalvomis

Vasario 16. Šventinis žygis po Aukštadvario regioninį parką. Atėjęs į Vilniaus autobusų stotį jau randu čia laukiančią Justiną, kuri prieš metus išreiškusi norą kartu pažygiuoti, pagaliau atrado laiko prisijungti prie vienos iš kelionių. Netrukus pasirodo Bitlas (čia pravardė tokia, tikslų jo vardą vargu, ar kas dar bepamena) su Agne, po kelių minučių sulaukiame ir Pauliaus. Taigi, viso 5. Kol kas.

Ant Spindžiaus ežero

Ant Spindžiaus ežero

Pirkdami bilietus į Strėvą kiekvienas gavome po trispalvę, skirtą tvirtinti ant automobilio stiklo. Bet… bet mes tai autobusu važiuojam…

Kelionė truko valandą. Nors prieš porą dienų prognozės skelbė, kad šiandien švies saulė, tačiau iš tiesų buvo apsiniaukę ir drėgna (dėl ko kai kurie žygeiviai rytą keldamiesi suabejojo, ar tikrai nori kažkur važiuoti) Na, bet kaip pats baigęs meteorologijos studijas, sinoptikų kaltinti tikrai negaliu. Juolab, kai pusiaudienį jau tikrai išlindo saulė! Tačiau apie viską nuo pradžių.

Spindžiaus ledu

Spindžiaus ledu

Slidžiu keliuku patraukiam link Strėvos įgriuvos. Pasakojama, kad čia stovėjus karčema, kurioje gyveno velniai ir naktimis mėgdavo paūžauti. Ir štai vieną rytą, užgiedojus gaidžiui, ši karčema prasmego. Yra ir dar kelios legendos versijos, tačiau visos baigiasi vienodai – po žeme prasmegusia karčema. Tam reikalui čia įrengta dekoracija, vaizduojanti prasmegusios karčemos stogo dalį. Na, bet jau nelabai kas iš jos ir belikę…

Tiesiai mišku patraukiame link Strėvos. Reljefas čia išraiškus, todėl tenka  tiek kopti į viršų, tiek ir leistis žemyn. Palikę kairėje miško kirtėjus ir krintančius medžius, pasiekiam Strėvą. O čia taip pat privirtę įspūdingų eglių – tik šios krito jau ne nuo žmogaus rankos, o nuo vėjo ir paliko didžiules išvartas. Tik va, miegančių meškų po jomis neradom.

Išvartos Strėvos krante

Išvartos Strėvos krante

Netrukus išlendam prie Spindžiaus ežero. Nusprendžiam kelionę tęsti ledu. Nors Agnė su Justina dėl to kiek nerimavo, tačiau galiausiai sutiko, jei tik joms nereikės eiti pirmoms. Tiesa, toli nenuėjom. Vos už keliolikos metrų, apkerėti ežero vaizdo, sustojome pasidaryti bendros nuotraukos. Ir štai po kelių minučių prie mūsų prisijungė dar du žmonės – Julius ir Elena. Taigi, mes jau septyniese.

Einant ledu, tiesiog neįmanoma nepagauti zuikių. Jų čia tiek daug, kad imi ir netyčia užgriūni ant vieno ar kito. Štai Julius sugalvojo nukristi nugara tiesiai ant vieno iš zuikių, bet pataikė ant savo termoso. Na, bet atrodo sveikas. Tęsiam kelionę.

Paulius švenčia Vasario 16 -ą

Paulius švenčia Vasario 16 -ą

Nedideli pietūs prie Spindžiuko ežero ir mišku pasileidžiam į pietvakarius, kur turime prieiti Pakalninkų kaimą. Su Paulium nubėgam iki medžiotojo bokštelio, kuriame Paulių ir užrakinu. Tačiau jis ne pėsčias – kai uždarytos durys, sugeba išlysti pro langą.

Netrukus miško keliukas baigiasi ir prieiname upelį, tekantį giliai griovyje.  Kito kelio nėra, tad leidžiamės žemyn. 25 metrai į apačią ir beveik tiek pat į viršų. Turbūt pernelyg nepagražinsiu istorijos, sakydamas, kad 100 metrų atstumą įveikinėjome kone 20 minučių.

Kylam į kalną

Grioviu Paulius kažkokiu būdu sugebėjo nusileisti per pusę minutės (tikriausiai kažkur šalia radęs laiptelius žemyn, tik niekam nesakė), o likusieji užtrukom kiek ilgiau. Jau kylant į kitą upelio krantą, Justina nusprendė pailsėti ir prisėsti. Na bent jau ji taip įrodinėjo, nors iš šalies atrodė,  kad tiesiog pasidavė kalnui. Na o Bitlas, jau beveik užlipęs ant kalno (irgi) parkrito, teigdamas, kad jį pargriovė… šaka.

Visi gyvi ir sveiki leidžiamės laukais į Pakalninkų kaimą, kuriame sutinkam… na, po ilgų dvejonių, nusprendėm, kad tai buvo kiaunė, lakstanti tarp kaimo trobų.

Parvirtęs miškas...

Parvirtęs miškas…

Maždaug maršruto pusiaukelėje pametu žemėlapį, tačiau niekam neprisipažįstu – juk tikrai manęs už tai nepagirtų. Na, bet ne bėda – daugybę kartų peržiūrėdamas ir koreguodamas maršrutą, jį įsiminiau ir beveik buvau įsitikinęs, kad nepaklysim.

Pakeliui atsisveikinam su Julium ir Elena, kurie nusprendžia grįžti iki automobilio ir baigti savo pasivaikščiojimą.

Vėl pietų metas! Prisėdę ant beržinių rąstų krūvos ant visų įmanomų produktų pilam kondensuotą pieną ir gauna reikiamą cukraus kiekį, reikalingą tęsti kelionę. Tiesa, prieš pietus dar pasistiprinom putino uogomis. Nors karčios, bet, sako, sveikos.

Nuovargis pusiaukelėje

Nuovargis pusiaukelėje

Kitas lankytinas objektas – Nikronių akmuo, ant kurio iškirstos raidės MOPT. Anot skirtingų šaltinių, tai lenkų parašytos raidės, išvertus į lietuvių kalbą, reiškiančios „mano tėvo atmintis čia“ arba „mano tėvo pinigai čia“, arba „mano pinigai čia“. Na pinigų neradom, tad negalim patvirtinti, kuris iš vertimų teisingiausias.

Iki pat Aukštadvario tvenkinio ėjom be nuotykių. Tik Justina pakeliui sugalvojo pasikeisti sušlapusias kojines, kuo labai džiaugėsi. Čia ir gimė teorija, kad žygiai turi tik tris džiaugsmus – maistą, sausas kojines ir grįžimą namo šiltame autobuse ar traukinyje. O visa kita tik skausmas ir kančia.

Vėliavėlė....automobiliui

Vėliavėlė… automobiliui

Aukštadvarį bandėm pasiekti šiauriniu tvenkinio krantu, pelkėtu, bet užšalusiu. Galiausiai kirtom kampą per ledą.

Ir vėl ledas! Ir eilinį kartą kažkodėl Pauliui jis atrodo visiškai neslidus. O Justina vėl nusprendžia prigulti pailsėti. Tiesa, šįkart kiek skausmingiau. Tuo tarpu Agnė su Bitlu apsieina be griuvinėjimų. Na, gerai gerai, prisipažinsiu – ir man teko porą kartų išbandyti ledo kietumą, tačiau visi likom sveiki gyvi.

Netyčinis poilsis

Netyčinis poilsis

Agnei žadėjau, kad eisim ne daugiau 20 – ies kilometrų, na bet ši nesiskundė mums pėdinant jau 23 (anot kitų prietaisų – 25) kilometrą. Bent jau garsiai.

Čia bandėme pereiti upelį

Čia bandėme pereiti upelį

Eidami tiesiai į saulę, galiausiai pasiekėm Aukštadvarį. Iki autobuso – beveik valanda, taigi apie 40 minučių praleidžiam vietinėje „Maximoje“. Paulius mėgaujasi didžiuliu sumuštiniu, Bitlas išgeria litrą apelsinų sulčių, svarstydamas, nuo kokio kiekio jam pasidarys bloga, Justina vėl džiaugiasi sausomis kojinėmis, kurias ką tik nusipirko, o Agnė tik tyliai mintyse keikia mane ir tuos „iki 20 kilometrų“.

Paskutinė atkarpa - į vakarus

Paskutinė atkarpa – į vakarus

Tiesiai į saulę

Tiesiai į saulę

Netrukus sėdame į autobusą ir keliaujame namo.

Kalvotu reljefu įveikėm apie 23 kilometrus, iš jų du su puse – ledu. Pagavom bent 6 zuikius ir visi sveiki grįžome namo. Paulius irgi.

Maršrutas

Maršrutas