Noriu pelkių. Klampynių, purvo, bjauraus brovimosi per šakas ir kemsynus, bridimo per drumzliną vandenį ir sunkių, dumblu aplipusių batų.
Deja, tiek kančios, kiek norėjosi, neteko patirti. 9 valandą išlipęs iš traukinio Rykantų stotelėje, traukiu į pietus link greitkelio Vilnius-Kaunas. Norint pereiti į kitą kelio pusę, reikia eiti kelis šimtus metrų link viaduko, ką ir darau.
Taip bepėdindamas, randu po keliu einančią pralaidą – kiek daugiau nei metro skersmens betoninis vamzdis, apdengtas bebro nugraužtais gluosniais ir užneštas purvu. Apžiūriu, nufotografuoju ir ateina mintis: „būtų juokinga, jei pro jį lįsčiau į kitą kelio pusę“. Ir… ta mintis niekaip nepalieka.
Štai čia
Nusiimu nuo pečių kuprinę (nes su ja tiesiog netelpu į vamzdį), pasiimu į ranką ir pro šakas lendu gilyn, pasišviesdamas telefonu. Pradžioje gana sausa, prinešta smėliuko, tačiau link vidurio darosi šlapia, vanduo jau beveik siekia kelius, apačioje – dumblas. Juodas, bjaurus dumblas ir kelios varlės, ketinančios šiame vamzdyje žiemoti. Sukandęs dantis, atkenčiu tą dumbliną atkarpą ir netrukus jau išlendu į dienos šviesą – ech, ko tik žmogus neprisigalvoji, kasdien po 10 valandų sėdėdamas prie kompiuterio ekrano…
Šiek tiek padoraus kelio
Pievomis ir jaunuolynais traukiu tolyn. Rykantų apylinkės kaip visad žavi reljefu – tenka pastoviai tai kilti aukštyn, tai leistis žemyn ar eiti šlaitais. Traukiu tiesiai link pirmos pelkutės, kurią dar vakar išsirinkau, tyrinėdamas žemėlapį.
Aukštapelkės ežeriukas
Pakeliui tenka kirsti jau nupjautų grikių lauką – didžiulis laukas, kurio gale randu…manekeną. Juodą. Be kojų, be rankų, pamautą ant medinės karties. Tuomet dar vieną tokį patį. Vėliau lauko gale randu lovą. Pasukęs iš lauko, jauname eglyne randu kažkada seniai į medį atremtą kastuvą… Ir iš kur visi šitie daiktai atsiranda mūsų miškuose ir pievose…
Pelkutė, kurią prieinu, nedidelė, tačiau tikrai graži – tipinė aukštapelkė su nedideliu ežeriuku viduryje. Kur beeinu, visur pilna spanguolių, tad nepasikuklinu tuo pasistiprinti.
O čia buvo didžiulis ąžuolas
Kojų čia sušlapti daug netenka, tačiau žygiuoti per kemsynus vienas malonumas – nemažai energijos pareikalauja. Jau prieš išeidamas iš šitos nuostabios pelkutės randu seną brakonieriaus kilpą, matomai, seniai nebeveikiančią.
Miške – dar ruduo
Pakraščiu praeinu buvusį Kariotiškių sąvartyną – dabar jis primena piliakalnį, nuo kurios viršūnės atsiveria nebloga panorama (ten jau teko kartą lankytis). Įdomu tai, jog iš buvusio sąvartyno yra išgaunamos dujos. Kadaise, dar jam veikiant, aplink gyveno nemažai žmonių, kurių visas verslas buvo rinkti tai, kas čia atvežama išpilti. To gyvenimo rudimentai matomi ir šiandien – netoliese stovi du nameliai, padaryti iš įvairių sąvartyne rastų „statybinių medžiagų“.
Dar viena klampynė
Lendu į mišką. Kalvota! Daubose susikaupęs vanduo, susidariusios mini pelkutės, kurių apeiti tiesiog negaliu – na, juk toks ir buvo žygio tikslas – sušlapti! Taigi brendu per bjauriausias vietas, vanduo jau virš kelių, lipu per rąstus ir braunuosi pro šakas. Koks kontrastas lyginant sėdėjimą prie kompiuterio ekrano! Širdis tiesiog daužosi iš džiaugsmo! Na, gal dar dėl to, netikėtai koja sulindo giliai giliai į dumblą, iš kurios nelabai nori išlįsti. Išsikapstau iš dar vienos nuostabios pelkutės ir pasiekiu miško keliuką – kiti keli kilometrai nusimato sausi.
Maršrutas driekėsi čia
Pietų stoju ant rąstų krūvos – tiek jų čia pripjauta! Beržai, pušys, eglės…žinoma, pasirinkau beržinių rąstų krūvą, juk nesinori prilipto prie sakingų spygliuočių. Na, o pietūs kuklūs – datulės, arbata, batonėlis… Kitam etapui jėgų užteks.
Vėl kirtęs greitkelį ir persikėlęs per geležinkelį, jaunoje biržėje sutinku… tris briedžius! Greičiausiai matau juos ne pirmą kartą, nes pavasarį vos už 2-3 kilometrų nuo šios vietos taip pat teko matyti tris tokius padarus, manau, bus tie patys.
Iki kelių
Pievomis einu link Rykantų, iš kurių nusuku prie Vilsos upelio, garsėjančio kaip vienintelio Lietuvoje, turinčio natūralius krioklius. Pagaliau galima nusiplauti visą dumblą iš kelio pralaidų ir pelkių bei balų. Upeliu ir pakrantėmis leidžiuosi žemyn kol pasiekiu Nerį. O nuo čia prasideda dar vienas nelengvas etapas.
Vilsos kriokliai su aragonitu priešakyje
Eiti Neries krantais šiose vietose gana įdomu – einant pačia pakrante, tenka nuolat statyti kojas į balas, šaltinius ir nesušlapti tiesiog neįmanoma. Štai kartą visai netyčia koja pataikiau į geležingą šaltinį…
Ups…
Bandant Neries pakrantę įveikti toliau nuo kranto, teks kabarotis gana stačiais šlaitais, kas taip pat pareikalauja jėgų. Žinoma, galima rinktis ir vidurinį variantą – bandyti brautis pro alksnius ir šaltekšnius, siekiant išvengti pakrantės šlapynių ir toliau esančių stačių šlaitų. Kad ir kaip beeitum, Neries pakrantė privers paprakaituoti.
Laukinė Vilsa
Dar viena vieta nusiplauti kojas – Saidės upelis. Graži, per akmenis bėganti kone kalnų upelė traukia čia savaitgalinius iškylautojus. Prabrendu keliasdešimt metrų žemupiu ir toliau patraukiu palei Nerį aukštyn, kol prieinu Valų sodus, iš kur jau viešuoju transportu grįžtu namo.
Ir žinoma – selfis su kriokliu
Vos 5 valandos žygiavimo – greitai ėjosi šiandien. Tačiau buvo ir pelkių, ir vamzdžių, ir šlaitų, ir šlapių pakrančių, krioklių, gražių miškų, didelių briedžių. Nagi, ko dar reikia geram pasivaikščiojimui gamtoje? :)