Skambant ispaniškos muzikos akordams, lekiam autostrada Vilnius – Panevėžys. Tokia muzika pasirinkta nuotaikai pakelti – nors prognozės rodė 8 laipsnius šilumos ir visišką giedrą, tačiau kol kas žemę dengia rūkas ir lauke bjauriai drėgna.
Su manim – Justina, suskaičiavusi, kad jau į penktą žygį kartu keliaujam. Prie Ukmergės turime susitikti su dar dviem ekipažais – Solveiga ir Žygiu bei Elena ir Julium. Tačiau pakeliui turime aplankyti dar vieną žmogų…
Du kartus įkalbinėjau savo mažąją sesutę keliauti kartu į šiandieninį žygį, tačiau nesėkmingai. Dabar, kai važiuojam pro pat jos namus, kodėl gi nepabandžius dar kartą?
Ir nesuklydom! Kai netikėtai įsiveržėm į namus su įkyriu pasiūlymu važiuoti kartu, Greta sutiko. Tiesa, kadangi labai užsiėmus, nusprendėm, kad Greta prisijungs vidury žygio sutartoj vietoj.
Šventosios pakrantė
Automobilius paliekam prie buvusio Kopūstėlių sąvartyno ir pasileidžiam mišku link Šventosios. Kol kas gana patogiai, ledu padengtu miško keliuku einame tolyn, kol už kelių kilometrų pasiekiam Žirnajos upelį. Visi upeliai miške gerokai patvinę – galinga srovė neša drumstą vandenį, ardo krantus ir papildo Šventosios vandenis.
Žirnajos upelyje porą kartų pabaidom bebrus. O štai vienas jų sugalvojo upių santakoje išlįsti ir kurį laiką mums papozuoti.
Keliamės per šaltinį
Toliau kelionę tęsiam Šventosios krantu. Praėjimas čia gerokai patogesnis nei tikėjausi – niekas iš bendražygių nesiskundžia. Bent jau kol pasiekiam įdomesnes vietas. Šventosios krantai darosi vis statesni ir pakeliui sutinkam vis daugiau mažų upelių, kuriuos tenka kirsti (kiekviename žygyje turi bent vienas toks būti). Upelius įveikiam nesunkiai, tačiau čia laukia dar viena šiek tiek pastangų reikalaujanti užduotis – užlipti į šlaitą, kurio viršūnėje stovi pavėsinė su vaizdu į Šventosios slėnį. Bet ir šitai žygio draugams pasirodė per daug paprasta…ką gi, akmuo į mano daržą, kitą kartą pasistengsiu labiau.
Ieškom kelio
Pavėsinėje nusprendėme užkąsti. Pietauti vos po dviejų valandų žygio man pasirodė per anksti, tad su tuo nepersistengiau (ko vėliau kiek pasigailėjau).
Vos tik baigėm valgyti ir susipakavom, atvažiavo Greta! Tiesiog tobulu laiku. Sako, turi valandą. Ne tiek, kiek norėtųsi, bet negi dabar išvarysi namo? Dabar mes jau septyniese. Ta proga, pusvalandį einame miško keliuku ir jokių upės pakrančių su bebrų urvais, krūmynais, nuvirtusiais medžiais ir kelią pastojančiais šaltiniais.
Šventosios skardžiai
Ne už ilgo pasiekiame Moko akmenį su sūnumi Mokiuku. Anot Legendos, šie du rieduliai atkeliavo iš kito Šventosios kranto, na o Moko žmonai ne taip pasisekė ir ji liko gulėti upės dugne.
Čia pat atsisveikiname su Greta ir sukame iš kelio – šlaitu žemyn link Šventosios. Visi eina ramiai, niekas nekrenta, negriūna, nečiuožia… kažkaip net keista ir…neįprasta.
Mūsų kitas lankytinas objektas – Žuvintės šaltinis. Atsiradęs padarius gręžinį ir jo neužkimšus Dabar čia nedidelė duobė, kurioje kunkuliuoja iš po žemių kylantis vanduo ir smulkus baltas smėliukas.
Pagaliau išlindo saulė!
Už kokio kilometro prieiname ženklą, rodantį, jog už 200 metrų yra Sukinių piliakalnis – mūsų paskutinis lankytinas objektas ir vieta, kur maršrutas pasisuka atgal. Einame link piliakalnio ir staiga kelią pastoja…upė. Ištvinus Žuvintė čia nepereinama. Tiesa, pervažiuojama – ką prieš kelias minutes ir padarė grupelė žmonių su visureigiu. Na, o mes einame palei upelį žemyn, ieškodami rąsto, kuriuo galėtume persikelti į kitą krantą.
Nuotaikos – puikios!
Ir vieną tokį randame! Išbandau – persikėliau. Deja, kitiems toks būdas nepasirodė patrauklus, taigi, paėjęs 200 metrų dešiniu krantu, kitu rąstu grįžtu atgal pas bendražygius. Galiausiai, randame seną, slidų, aplūžusį tiltuką, kuriuo jau visi persikeliame į mums reikalingą Žuvintės krantą.
Piliakalnis pasirodė aukštesnis nei įsivaizdavau. Užpūškuojame į viršų, kur visi tylėdami stengiasi atgauti kvapą. Tiesa, čia neužtrunkame ir pasileidžiame kita piliakalnio puse tolyn – metas ieškoti vietos, kur galėtume pailsėti ir išsivirti sriubos.
Pavasaris laukuose
Laukuose – tikras pavasaris. Žaliuojantys žiemkenčiai maudosi balose, visur teka upeliai, o lauko keliukas virtęs viena didele pliurze, kuria ir žygiuojame.
Po geros valandos prieiname gražų eglyną, kur stojame pietų. Sriuba, sumuštiniai, saldumynai… Pasistiprinam ir keliaujam tolyn. Iki žygio galo liko vos apie 6 kilometrus.
Einame gana patogiu keliu, miško glūdumoje šis dar nespėjęs virsti pliurze. Vienintelis dalykas, kartais verčiantis mus atrodyti kaip pingvinai tai storas ledo sluoksnis, dengiantis visą keliuką.
Baigėsi kelias
Atrodė, taip ramiai ir nueisime visą kelią. Kiek atsilikę nuo grupės, einame su Juste, ramiai sau besišnekučiuodami, kai pakeliame galvas ir pamatome sustojusius bendražygius. Pasirodo, baigėsi kelias – jį kerta nuo sniego tirpsmo ištvinęs upelis. Keliasdešimt metrų pločio upelis (pelkė, ežeras, bala?) eina tiesiai per kelią. Ko gero, galima buvo šitą patvinusią vietą apeiti aplink, pridedant dar kelis šimtus metrų prie nueito atstumo, tačiau ši idėja man iškart į galvą nešovė (tiesą sakant, net nenorėjau įsileisti tokios minties). Kadangi beveik visų batai jau ir taip buvo permirkę, nusprendėme bristi tiesiai. Niekas kaip ir neprieštaravo, išskyrus Eleną, kuri (aišku, visai netyčia ir visai to nenorėdama) brisdama ištarė: „blemba, daugiau su Tomu į žygį neisiu“.
Čia kojos galutinai permirko
Paskutiniai kilometrai – keliu. Vėl pliurzė, tad daugiausia einame šalia kelio, kur žemė gana kieta ir patogi. Po truputį besileidžianti saulė nudažo laukus auksinėmis spalvomis, o prieky dar ir pilnatis kaba – tiesiog tobula diena pasivaikščiojimui gamtoje.
Pliurzkelis
Galiausiai, prieiname buvusią Kopūstėlių raketinę bazę su daugybe apleistų pastatų. Tiesa, šie itin nesužavi, tad čia neužtrunkame. Dar pora kilometrų lediniu keliu ir pasiekiame žygio pradžios tašką, kur, įveikę apie 25 kilometrus, atsisveikiname ir pasukame į tris skirtingas puses…
Paskutiniai kilometrai