Aukštyn upe…

Netikėta kelionė

Iš tiesų ši kelionė buvo netikėta net du kartus – jos pradžioje ir viduryje, kuomet planai pakrypo visai į kitą pusę nei buvo planuota. Ši kelionė apima ne tik Lietuvą, bet ir dalį kaimyninės šalies, bet nusprendžiau šį straipsnį patalpinti čia, galbūt padrąsindamas kitus imtis spontaniškų kelionių, po kurių dažniausiai lieka tik geri prisiminimai. Taigi, kas gi netikėto įvyko tuo metu…

Tai buvo prieš kelis metus, tuomet man dar stropiu mokiniu bebūnant. Besėdėdamas prie stalo palinkęs ties matematikos namų darbais, gaunu žinutę nuo Juliaus: „Varom į mišką?“. Na, visgi įdomiau nei matematikos rebusai, tad sutinku. Po pusvalandžio turime būti traukinių stotyje. Greitai susipakuoju kuprinę ir išeinu. Lauke jau tamsu, visgi rugsėjo ar spalio vakaras buvo…

Užėję į traukinių stotį, pamatom, kad artimiausias traukinys veža į Turmantą. Greit nubėgam ir vos suspėjam įlipti. Beliko nuspręsti, kur išlipsim. Išsitraukiam žemėlapį…ateina kontrolierius, sako: kur važiuojat? Susižvalgėm su Julium, bedėm pirštu į žemėlapį ir teko nusipirkti bilietus į Santaką.Ryga1

Išlipam jau visiškoj tamsoj. Kas buvęs Santakoj, žino jog čia yra du bokštai šalia geležinkelio. Taigi, užlipam į vieną iš jų ir pasigrožim bėgiais iš viršaus…vėliau dar sugalvojau suskaičiuoti kokio aukščio tas bokštas, tai pasiėmęs sąsiuvinį, pagal jo langelius bandžiau skaičiuoti, gavosi apie 20 metrų. Maždaug.

Toliau kelionė tęsėsi per tiltą į kitą Neries pusę ir prie Žeimenos. Nuo Žeimenos tilto dešiniu krantu patraukėm upe aukštyn. Tamsu, nors  akį durk. Einam pačiu krantu, o jis čia gana status, pilna krūmų ir bebrų urvų, tad ėjimas išties nenuobodus. Paėję kelis kilometrus, įsikuriam ant upės kranto. Verda makaronai su pigia „šlapianka“, šalia teka upė, netrukus pasitiesiam ir miegmaišius. Gerai prikirtę šito prancūziško patiekalo, einam miegot – kelsimės gana anksti.

Prabundam netrukus po saulės patekėjimo, susitvarkom, sušlamščiam šaltus makaronus ir iškeliaujam „ragų ieškot“. Taip sakant einam nežinoma kryptimi, galvodami gal rasim kokį pamestą stirnos ar briedžio ragą. Nesėkmingai. Kelionė pasidaro gan monotoniška, tad Julius sako: turiu planą – chuliganą. Tranzuojam prie jūros arba į Rygą. Rygą? Jo, gerai – sutinku. Tik patekę ant asfalto pradedame stabdyti automobilius. Netrukus vienas sustoja ir paveža mus iki Pabradės. Čia turim keliaut kita kryptimi, tad paeinam apie 200 metrų ir vėl bandom laimę. Nesiseka, einam dar toliau. Galiausiai praeinam porą kaimų ir stojam ilsėtis. Pagaliau! Aplenkęs didelį sunkvežimį, automobilio vairuotojas staiga spaudžia stabdžius ir sustoja mūsų paimti. Nukeliavom dar 20 kilometrų. Atsidūrėm autobuso stotelėj ir toliau bandėm laimę. Privažiavo automobilis (iš priešingos pusės), klausė ar degtukų neturim. Vairuotojas sakėsi esą ilgai važiuoja ir neranda kur cigaretę prisidegt. Davėm degtukų. Galiausiai sustoja automobilis, kurio vairuotojas – ne vieną dešimtį perkopęs senukas. Pasivažinėjam ir vėl tenka išlipti. Važiuoja autobusas! Stabdom. Veltui – sakė be pinigų neveš. Na ką gi…pasinaudojam dar vienu pakeleivingu automobiliu ir atsiduriam prie Ukmergės. Bandom laimę autostradoj. Staiga pradeda stabdyti sunkvežimis latviškais numeriais. Apsidžiaugiam, kad pagaliau važiuosim Rygą! Deja, vairuotojas gali paimti tik vieną iš mūsų. Palinkim sėkmės ir bandom laimę toliau.Ryga2

Kiek pabodo, tad nusprendžiam eiti palei autostradą iki Šventosios upės. Sušilom bekeliaudami, tad greitai įlendam į jau vėsų upės vandenį. Atsigaivinę, vėl patraukiam prie autostrados. Pasidarėm lentelę su užrašu Ryga. Bandau laimę, kol Julius atsirėmęs į užtvarą skaito knygą. Niekas nestoja. Atsibosta tad ir prisėdu ir aš. Ir kaip tik man besėdant sustoja automobilis čekiškais numeriais! Dabar jau tikrai atsidursim Rygoje!

Vairuotojas – draugiškas, apie 30 metų vyras iš Čekijos. Pasirodo, pasiėmė atostogas ir iškeliavo pasivažinėti automobiliu po Europą. Kelionė ilga, tad pasipasakojom vienas kitam apie save bei įdomias istorijos. Mūsų naujasis draugas papasakojo istoriją, kaip šiemet bekeliaudamas, atsidūrė Vokietijoj. Ten jis gerai pasilinksmino, prisigėrę, na o atsibudo visai kitam mieste, nieko neprisimindamas. Linksmai gi gyvena žmogelis. Be to, dar draugas čekas minėjo, jog keliaujant iš Čekijos į šiaurę, karvės vis gražesnės ir storesnės. Lietuvoj gražesnės nei Lenkijoj, Latvijoj gražesnės nei Lietuvoj… Įdomus pastebėjimas.

Apie 10 valandą vakaro atsiduriam Rygos stotyje. Atsisveikinam su čeku ir patraukiam ieškot valiutos keityklos (pasisekė dar kad keletą dešimčių litų turėjom). Išsikeičiam keletą litų ir einam pasižvalgyti po miesto senamiestį. Gražu čia, daugybė senų pastatų. Turėjom mintį vietinį gidą susirasti, bet vakaras jau vėlus, tad ir žmonių ištuštėjo. Galiausiai išalkom tad užėjom į kebabų kioską. Pasistiprinę vėl traukiam paspoksot į miestą ir randam dar vieną valiutos keityklą. Išsikeitę pinigų, patraukiam į parduotuvę ir nusiperkam silkės su duona – bus kuo pasistiprinti ryte.

Laiko daug neturim, taigi pradedam keliauti link Rygos pakraščio. Perėjom upę ir pamatėm didžiulį mėnulio ragą! Tokio didelio mėnulio niekad nesu matęs, net suabejojau ar tikras. Vėliau jam pakilus, įsitikinom, kad tikras. Galiausiai, jau beveik išėję iš miesto, pradėjom ieškoti, kur galima išsimiegoti. Šalia upės auga keli krūmai, tad sulendam į juos. Teko praspardyti butelius, kad galėtume miegmaišius pasitiesti. Buvo apie 2 valanda nakties. Už kelių metrų upė, kitoj pusėj už kelių metrų – kelias, nuolat ūžia automobiliai. Bandom užmigti.Ryga3

6 valandos ryto. Vyniojam miegmaišius ir einam iki artimiausios stotelės. Atsisėdam čia ant šaligatvio ir sukemšam kibirėlį silkės. Netrukus pasidarom ir plakatą su užrašu Vilnius, dar mikimauzą nupiešiam ir stojam tranzuoti. Eismas išties intensyvus – ryto pikas. Neilgai laukę jau sėdim automobilyje ir važiuojam Panevėžio link. Vairuotojas sako nekalbąs nei angliškai nei rusiškai. Važiuojam tylėdami. Ne už ilgo kertam sieną. Čia sustabdo Lietuvos pasieniečiai ir pareikalauja dokumentų. Vienintelis mano dokumentas – moksleivio pažymėjimas, tikrai neskirtas tokiems patikrinimams, tad sakau, jog dokumentų neturiu. Na bet pasienietis tiesiog paklausęs ar aš lietuvis, leido mums važiuoti. Kelionė tęsėsi iki Panevėžio. Čia pakeitėm automobilį ir besnūsdami ant saugos diržo pasiekėm Vilnių.

Kelionė buvo visiškai neplanuota, bet todėl ir įdomi. Žinoma, Rygos daug nepamatėm, bet sutikom kelis įdomius žmones, taip pat keliaujančius ar tiesiog užsiimančius kasdieniais reikalais. Sakoma, jog gyvenimas tai knyga, o kas netranzuoja, tas skaito tik vieną jos puslapį. Tiesos tame yra, na ne 100 procentų, bet dalis yra.

Netikėta kelionė

Iš tiesų ši kelionė buvo netikėta net du kartus – jos pradžioje ir viduryje, kuomet planai pakrypo visai į kitą pusę nei buvo planuota. Ši kelionė apima ne tik Lietuvą, bet ir dalį kaimyninės šalies, bet nusprendžiau šį straipsnį patalpinti čia, galbūt padrąsindamas kitus imtis spontaniškų kelionių, po kurių dažniausiai lieka tik geri prisiminimai. Taigi, kas gi netikėto įvyko tuo metu…

Tai buvo prieš kelis metus, tuomet man dar stropiu mokiniu bebūnant. Besėdėdamas prie stalo palinkęs ties matematikos namų darbais, gaunu žinutę nuo Juliaus: „Varom į mišką?“. Na, visgi įdomiau nei matematikos rebusai, tad sutinku. Po pusvalandžio turime būti traukinių stotyje. Greitai susipakuoju kuprinę ir išeinu. Lauke jau tamsu, visgi rugsėjo ar spalio vakaras buvo…

Užėję į traukinių stotį, pamatom, kad artimiausias traukinys veža į Turmantą. Greit nubėgam ir vos suspėjam įlipti. Beliko nuspręsti, kur išlipsim. Išsitraukiam žemėlapį…ateina kontrolierius, sako: kur važiuojat? Susižvalgėm su Julium, bedėm pirštu į žemėlapį ir teko nusipirkti bilietus į Santaką.Ryga1

Išlipam jau visiškoj tamsoj. Kas buvęs Santakoj, žino jog čia yra du bokštai šalia geležinkelio. Taigi, užlipam į vieną iš jų ir pasigrožim bėgiais iš viršaus…vėliau dar sugalvojau suskaičiuoti kokio aukščio tas bokštas, tai pasiėmęs sąsiuvinį, pagal jo langelius bandžiau skaičiuoti, gavosi apie 20 metrų. Maždaug.

Toliau kelionė tęsėsi per tiltą į kitą Neries pusę ir prie Žeimenos. Nuo Žeimenos tilto dešiniu krantu patraukėm upe aukštyn. Tamsu, nors  akį durk. Einam pačiu krantu, o jis čia gana status, pilna krūmų ir bebrų urvų, tad ėjimas išties nenuobodus. Paėję kelis kilometrus, įsikuriam ant upės kranto. Verda makaronai su pigia „šlapianka“, šalia teka upė, netrukus pasitiesiam ir miegmaišius. Gerai prikirtę šito prancūziško patiekalo, einam miegot – kelsimės gana anksti.

Prabundam netrukus po saulės patekėjimo, susitvarkom, sušlamščiam šaltus makaronus ir iškeliaujam „ragų ieškot“. Taip sakant einam nežinoma kryptimi, galvodami gal rasim kokį pamestą stirnos ar briedžio ragą. Nesėkmingai. Kelionė pasidaro gan monotoniška, tad Julius sako: turiu planą – chuliganą. Tranzuojam prie jūros arba į Rygą. Rygą? Jo, gerai – sutinku. Tik patekę ant asfalto pradedame stabdyti automobilius. Netrukus vienas sustoja ir paveža mus iki Pabradės. Čia turim keliaut kita kryptimi, tad paeinam apie 200 metrų ir vėl bandom laimę. Nesiseka, einam dar toliau. Galiausiai praeinam porą kaimų ir stojam ilsėtis. Pagaliau! Aplenkęs didelį sunkvežimį, automobilio vairuotojas staiga spaudžia stabdžius ir sustoja mūsų paimti. Nukeliavom dar 20 kilometrų. Atsidūrėm autobuso stotelėj ir toliau bandėm laimę. Privažiavo automobilis (iš priešingos pusės), klausė ar degtukų neturim. Vairuotojas sakėsi esą ilgai važiuoja ir neranda kur cigaretę prisidegt. Davėm degtukų. Galiausiai sustoja automobilis, kurio vairuotojas – ne vieną dešimtį perkopęs senukas. Pasivažinėjam ir vėl tenka išlipti. Važiuoja autobusas! Stabdom. Veltui – sakė be pinigų neveš. Na ką gi…pasinaudojam dar vienu pakeleivingu automobiliu ir atsiduriam prie Ukmergės. Bandom laimę autostradoj. Staiga pradeda stabdyti sunkvežimis latviškais numeriais. Apsidžiaugiam, kad pagaliau važiuosim Rygą! Deja, vairuotojas gali paimti tik vieną iš mūsų. Palinkim sėkmės ir bandom laimę toliau.Ryga2

Kiek pabodo, tad nusprendžiam eiti palei autostradą iki Šventosios upės. Sušilom bekeliaudami, tad greitai įlendam į jau vėsų upės vandenį. Atsigaivinę, vėl patraukiam prie autostrados. Pasidarėm lentelę su užrašu Ryga. Bandau laimę, kol Julius atsirėmęs į užtvarą skaito knygą. Niekas nestoja. Atsibosta tad ir prisėdu ir aš. Ir kaip tik man besėdant sustoja automobilis čekiškais numeriais! Dabar jau tikrai atsidursim Rygoje!

Vairuotojas – draugiškas, apie 30 metų vyras iš Čekijos. Pasirodo, pasiėmė atostogas ir iškeliavo pasivažinėti automobiliu po Europą. Kelionė ilga, tad pasipasakojom vienas kitam apie save bei įdomias istorijos. Mūsų naujasis draugas papasakojo istoriją, kaip šiemet bekeliaudamas, atsidūrė Vokietijoj. Ten jis gerai pasilinksmino, prisigėrę, na o atsibudo visai kitam mieste, nieko neprisimindamas. Linksmai gi gyvena žmogelis. Be to, dar draugas čekas minėjo, jog keliaujant iš Čekijos į šiaurę, karvės vis gražesnės ir storesnės. Lietuvoj gražesnės nei Lenkijoj, Latvijoj gražesnės nei Lietuvoj… Įdomus pastebėjimas.

Apie 10 valandą vakaro atsiduriam Rygos stotyje. Atsisveikinam su čeku ir patraukiam ieškot valiutos keityklos (pasisekė dar kad keletą dešimčių litų turėjom). Išsikeičiam keletą litų ir einam pasižvalgyti po miesto senamiestį. Gražu čia, daugybė senų pastatų. Turėjom mintį vietinį gidą susirasti, bet vakaras jau vėlus, tad ir žmonių ištuštėjo. Galiausiai išalkom tad užėjom į kebabų kioską. Pasistiprinę vėl traukiam paspoksot į miestą ir randam dar vieną valiutos keityklą. Išsikeitę pinigų, patraukiam į parduotuvę ir nusiperkam silkės su duona – bus kuo pasistiprinti ryte.

Laiko daug neturim, taigi pradedam keliauti link Rygos pakraščio. Perėjom upę ir pamatėm didžiulį mėnulio ragą! Tokio didelio mėnulio niekad nesu matęs, net suabejojau ar tikras. Vėliau jam pakilus, įsitikinom, kad tikras. Galiausiai, jau beveik išėję iš miesto, pradėjom ieškoti, kur galima išsimiegoti. Šalia upės auga keli krūmai, tad sulendam į juos. Teko praspardyti butelius, kad galėtume miegmaišius pasitiesti. Buvo apie 2 valanda nakties. Už kelių metrų upė, kitoj pusėj už kelių metrų – kelias, nuolat ūžia automobiliai. Bandom užmigti.Ryga3

6 valandos ryto. Vyniojam miegmaišius ir einam iki artimiausios stotelės. Atsisėdam čia ant šaligatvio ir sukemšam kibirėlį silkės. Netrukus pasidarom ir plakatą su užrašu Vilnius, dar mikimauzą nupiešiam ir stojam tranzuoti. Eismas išties intensyvus – ryto pikas. Neilgai laukę jau sėdim automobilyje ir važiuojam Panevėžio link. Vairuotojas sako nekalbąs nei angliškai nei rusiškai. Važiuojam tylėdami. Ne už ilgo kertam sieną. Čia sustabdo Lietuvos pasieniečiai ir pareikalauja dokumentų. Vienintelis mano dokumentas – moksleivio pažymėjimas, tikrai neskirtas tokiems patikrinimams, tad sakau, jog dokumentų neturiu. Na bet pasienietis tiesiog paklausęs ar aš lietuvis, leido mums važiuoti. Kelionė tęsėsi iki Panevėžio. Čia pakeitėm automobilį ir besnūsdami ant saugos diržo pasiekėm Vilnių.

Kelionė buvo visiškai neplanuota, bet todėl ir įdomi. Žinoma, Rygos daug nepamatėm, bet sutikom kelis įdomius žmones, taip pat keliaujančius ar tiesiog užsiimančius kasdieniais reikalais. Sakoma, jog gyvenimas tai knyga, o kas netranzuoja, tas skaito tik vieną jos puslapį. Tiesos tame yra, na ne 100 procentų, bet dalis yra.