1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47,
Aukštyn upe…

Naktinis žygis

Ilgą laiką buvau nusiteikęs prieš naktinius žygius. Juk eini sau tamsoje ir nieko nematai, tai kam iš viso tada kažkur keliauti? Tačiau šį kartą kaip tik toks žygis ir gavosi…o viskas prasidėjo nuo pokalbio su Ieva (čia ta, kuri už konspektus kondensuotu pienu atsiskaito):

– Trečiadienį laisvas. Galvoju nulėkt kur nors… :)

– Aš trečiadienį po naktinės būsiu, tai realiai tik vakare gyva 😀

– Ar tu kvieti mane į naktinį žygį? 😀

– Pala, koks mėnulis dabar?… 😀

– Pilnatis nuo šiandien ar nuo rytoj 😀

– Nu, tai varom! 😀

Trečiadienio vakarą susitinku Ievą ir tris jos draugus traukinių stotyje. Štai viena draugė – iš Ispanijos, vardu Ester. Kiti du – Vienoje gyvenantis vengras Gabor, kuriam kadaise teko studijuoti Vilniuje, ir po Europą besibastantis izraelietis Itai. Taigi, penkiese patraukiame link Matuizų.

Beveik pusantros valandos traukinyje neprailgsta – ypač turint čekių iš parduotuvės, kurie puikiai pasitarnauja kaip popieriaus lapeliai smulkiems žaidimams.

Matuizos pasirodė gana gyvybingos, kas kiek neįprasta tuštėjantiems Lietuvos miesteliams ir kaimams. Mūsų tikslas – pereiti Matuizas ir pasiekti Merkį. Ester su Ieva spėja dar patikrinti kelis miestelio konteinerius ir… ir Ieva pamato bokštą, kas reiškia, kad teks čia kiek užtrukti.

Gandro skrydis

Giraitės kaimo gandras

Priešgaisrinis bokštas stovi aptvertas nedidele tvora. Vos kelių kvadratinių metrų aikštelė už tvoros – smarkiai apaugusi žolėmis ir krūmais. Viduje – užrašas, kad konstrukcija laipioti ir ją gadinti griežtai draudžiama. Ką gi, kiek pasidairome ir traukiame toliau.

Pakeliui sutikta senyvo amžiaus moteris užkalbina mus, klausdama kur einam ir iš kur esam. Štai vengras Gabor dar spėja ir savo lietuvių kalbos žinias pademonstruoti. Pralinksminta moteriškė perspėja mus apie uodų debesis prie Merkio ir palinki geros nakties.

Paliekam Giraitės kaimą

Paliekam Giraitės ir žengiam į mišką

Vos išsukam iš kelio ir atsiduriam miške, mus pasitinka pusantro metro aukščio dilgėlės. Jas įveikus, Ieva sugalvoja, kad reikia užsidėti kojines, mat suprato, kad su basutėmis po dilgėles vaikščioti menkas malonumas. Braunamės per aukštais krūmais apaugusią miško biržę. Su Itai išsiveržiam į priekį ir luktelkim likusių draugų. Klausiu, ar naujam bendražygiui tenka dalyvauti panašiuose žygiuos. Šio atsakymas nustebino: „dar neseniai Izraelio kariuomenėj seržantas buvau, tai taip…kažką panašaus teko veikti“.

Retkarčiais pasinaudojam miško keliukais. Po kurio laiko pasiekiam ir Merkį. Krantai čia statūs ir smarkiai apžėlę, todėl, padvejoję, ar verta čia kurti laužą, nupėdiname toliau. Ester, vos prieš kelias dienas bėgiodama basa tiesiog persivėrė pėdos nykštį vielos gabalu. Tai atsiliepia ir ėjimui, todėl kartais tenka prilėtinti tempą. Tačiau mergina nesiskundžia ir atsisako pasiūlymų trumpinti kelią.

Paskutiniai namai

Paskutiniai namai

Netrukus pradėjo rodytis ir žadėta pilnatis. Mėnulio šviesa itin ryški – aiškiai matomi krentantys žmonių šešėliai. Atrodytų pilnatis turėtų apšviesti kelią, tačiau, atsidūrusi tiesiai priešais mus, net kiek akino. Ir visgi – šviesu, eiti smagu.

Vienu metu, su Ieva ir Itai atsidūrę priekyje, sugalvojam pasislėpti krūmuose, kol mus pasivys Ester su Gabor. Šie, priėję kelių sankirtą, šalia kurios mes pasislėpę, pradėjo šūkauti ir ieškoti mūsų. Ir iš tiesų – du užsieniečiai kažkur Lietuvos miškuose… na gerai gerai, krūmuose tik kokią minutę iškentėjom uodų atakas ir teko išlysti. Atrodo, bendražygiai nesupyko už tokį „pokštą“.

Keliaujant toliau, šalia kelio pasirodžiusi kelių metrų aukščio šakų krūva nelieka nepastebėta – lietuviškoji kompanijos dalis sunkiai ropščiasi aukštyn ir, kiek nusivylę vaizdais, ne ką lengviau pasiekia apačią.

Apie vidurnaktį pasiekiam Šarkiškių tvenkinį, kur prateka užtvenktas Duobupis. Netrukus tenka rinktis – eiti aplink miško keliuku ar brautis tiesiai per seną kirtavietę. Visi atrodo be nuomonių, tik Ieva nedrąsiai išreiškia mintį, kad eiti tiesiai galbūt smagiau ir po pusės minutės jau sėdime tankių krūmų apsupty. Čia ir prasidėjo didžiausi žygio smagumai.

Naktis su pilnatim

Naktis su pilnatim

Tankūs aukšti krūmai ir po kojomis suverstos papuvusios šakos ėjimą apsunkina. Dar pridėkime kone visišką tamsą ir gausime puikų derinį naktiniam žygiui. Prisipažinsiu, eidamas pirmas, kartais panaudoju ir žibintuvėlį – tačiau ir iš jo naudos nedaug – krūmai suaugę taip tankiai, kad galima matyti tik 2-3 metrus į priekį.

Na, niekas nesiskundžia. Tokia vietove paėjome vos 300 – 400 šimtus metrų, tačiau laiko sugaišome nemažai. Vienu metu, išėjus į kelių metrų skersmens aikštelę, Ieva sako: užuodžiu šlapią šunį. Iškart mintyse sukyla mintys, apie visokias istorijas, kaip meškos atsiduoda šunimis ir net pagal kvapą galima pasakyti, kad netoliese vaikšto lepečkojis. Ir visgi – Mikę Pūkuotuką čia sutikti tikimybė kone nulinė.

Netrukus išlendame į… kone parkelį. Tarp retų pušaičių – neaukšta žolė. Vėl prieiname tvenkinio pakrantę ir nustembame dar labiau – visur žolė nušienauta, krantai tvarkingi. Visi prisėda pailsėti ir pasižiūrėti į virš vandens kabantį mėnulį. Paėjęs apie dešimt metrų į šalį randu tiesiog puikiai įrengtą laužavietę ir net paruoštų pušinių ir beržinių malkų! Nusprendžiame čia kuriam laikui įsikurti.

5:20 - traukinys namo

5:20 – traukinys namo

Pasirodo ir pirmasis maistas – ant ugnies šyla bulvės, dešrelės, bananai… aplink tamsoje skraido saldainiai, karts nuo karto pradingstantys tamsoje. Netrukus išlenda ir mėnulio būgnas – toks muzikos instrumentas, primenantis nedidelį katiliuką. Tiesą sakant, tokį daiktą matau pirmą kartą gyvenime. Tačiau jis mane sužavi… pasiimu lazdeles, pasidedu būgną ir… laikas sustoja. Nežinau, kaip ilgai aš jį ten daužiau, bet labai tikiuosi, kad nieko iš proto neišvedžiau. O pora žmonių spėjo ir užmigti mano „profesionalaus muzikavimo“ metu.

Kol dalis žmonių miega, Ieva kūrena laužą, aš vaikštau aplink, bandydamas suprasti, kodėl čia visa teritorija taip gražiai sutvarkyta, nors aplink nėra nei vieno namo. Mįslės lieka neįmintos. Beslampinėdamas, kartas nuo karto atnešu prie laužo šakų – kažkaip nesinori sudeginti visų paruoštų malkų.

4 ryto žmonės pradeda ristis iš miegmaišių ir šiaip…keltis nuo žemės. Susitvarkom daiktus, užgesinam laužą ir tamsoje patraukiam link Pamerkių traukinio stotelės. Tiesa, po pusantro kilometro mūsų grupė pasidalina į dvi dalis – Ieva su Ester ir Itai iškeliauja pėsčiomis link Varėnos ieškoti kažkokių po geležinkeliu kabančių sūpynių. Na, o aš su Gabor traukiame į Pamerkius ir sėdame į pirmąjį traukinį, kuris 6:40 sustoja Vilniaus traukinių stotyje…

Apytikslis maršrutas

Apytikslis maršrutas