Vieną spalio vakarą susiruošėme į Rūdninkų girią. Palikę automobilį į šiaurės vakarus nuo Kernavo ežero, 22 valandą pajudam sausu pušynu į pietus. Šiandien susiruošėme į pelkių žygį, tad einant pirmus kelis šimtus metrų jaunu sausu pušynu, jau darėsi neramu – kur gi tos pelkės?
Tačiau ilgai laukti neteko – išsirinkę vieną proskyną, pradėjome ja judėti tiesiai, kad ir kas benutiktų. Ir štai, darosi vis šlapiau ir šlapiau, pasirodo pirmos balos, kojos grimzta vis giliau ir giliau, kol galiausiai už nugaros pasigirsta riksmas – virš kelių į balą įstrigusi bendražygio koja, visai nenori lysti lauk. Bet tai – tik pradžia.
Pradžia – lengva ir gan sausa
Kuo toliau einam, tuo giliau klimpsta kojos, kartais tenka net pilvu išsitiesti į samanas, kai kone visa koja įsmigusi į durpes. Tačiau balos darosi vis seklesnės. Retkarčiais stipriai kvepiančius gailius keičia nendrės, tad braunamės nieko nematydami, tikėdamiesi neužlipti ant kokio šerno ar neįvirsti į akivarą.
Per pusantros valandos nužingsniavę 6 kilometrus, pasiekiam Visinčią, kurią, pagal planą turime persikelti du kartus. Kodėl du? Todėl, kad žygio esmė pabraidyti po pelkes, persikelti per upę ir… sušlapti.
Prasideda pelkynai
Prie Visinčios randame didelį seną medį, nuvirtusį per upę ir šakomis beveik siekiantį kitą krantą. Kažkas pajuokauja, kad štai – puikus medis keltis per upę. Tačiau medis man pasirodo išties vertas dėmesio ir siūlau upę kirsti būtent čia. Už nugaros dar girdisi vienas kitas nepatenkintas balsas, kol Julius neužlipa ant medžio ir nepradeda keturiomis ropoti link kairiojo Visinčios kranto.
Iš paskos – ir aš. Nors visi turi vadinamus „ciklopus“, mano žibintuvėlis – nepatogiai suimtas rankoje. Likus keliems metrams iki kito kranto susitinku su Julium, kur šis bando nuspręsti, kuria šaka geriau lipti. Deja, nei viena šaka nesiekia kranto. Medis dar žalias, tad plonos šakos spyruokliuoja, nėra nė kaip atsispirti. Matau, kad teks šokti į vandenį. Įsikandu žibintuvėlį, griebiu rankomis šaką ir pasileidžiu…
Braunamės pro nendres
Pūkštelėjęs į vandenį, kojomis remiuosi į dumblėtą dugną ir visgi pilvu krentu link kranto. Beveik visas šlapias, ropščiuosi į krantą, kai už nugaros išgirstu riksmus – Tomas, nusirengęs viršutinius drabužius ir sudėjęs juos į neperšlampamą maišą, per upę sugalvojo tiesiog perplaukti. Kriokdamas per kelias sekundes pasiekia krantą ir kratosi nuo šalčio. Vandens temperatūra – apie 10 laipsnių, taigi galima pateisinti visus plaukiko skleidžiamus garsus.
Tuomet Julius, pasirinkęs tą pačią šaką, kaip ir aš, lygiai taip pat (ne)sėkmingai pūkšteli į vandenį. Galiausiai liko Jonas, taip pat pasirinkęs keltis medžiu. Šio šuolis ne ką skiriasi nuo mūsų ir dar vienas skraiduolis iki kaklo atsiduria vandenyje. Visi kiaurai šlapi bando sušilti gerdami imbierinį nealkoholinį vyną.
Keliamės per upę
Palei upę pasileidžiame prieš srovę, ieškodami, kaip grįžti į kitą krantą. Visinčios krantai – apaugę, visur privirtę medžių, todėl tenka brautis ieškant geresnio kelio. Tomas pralenda pro dviejų nuvirtusių eglių šakas, o aš, sekdamas iš paskos, su kuprine ant pečių ir tuo pačiu imbieriniu vynu rankoje, čia trumpam įstringu. Net kilo mintis, kad ras čia mane pavasarį, įstrigusį tarp šakų, su vyno buteliu rankoje…
Prieiname patogią eglę, nuvirtusią per upę. Po dvejonių, ar nebus per daug paprasta, vis dėlto pradedame ja eiti. Einu pirmas, iš paskos – Jonas. Vos perėjęs eglę, atsisuku, sakydamas, kad nieko čia įdomaus ir per daug paprasta. Tačiau vos po pusės minutės Jonas, atsirėmęs į vieną iš šakų, ją nulaužia ir iki kaklo atsiduria vandenyje. Visgi – geras medis!
“Žygio batai”
Po kelių šimtų metrų stojame išsigręžti rūbų ir užkąsti. Jonas, pasirodo, visą kelią ėjo su naikintuvo piloto kostiumu…
Toliau judame žvyrkeliu, porą kartų nusukdami į mišką ir „bandydami pasiklysti“, tačiau išlendame ant to pačio kelio. Galiausiai, jau įsijungę GPS‘ą pasukame link Kernavo ežero. Kad priartėjome, mus perspėja vėjas ir ežere gegenantys paukščiai.
Radę neblogą priėjimą, stojame pailsėti. Kai kurie sugalvoja išsimaudyti „paskutinį kartą metuose“ ar pirmą kartą pabraidžioti po Kernavo ežerą. O Tomas, turėdamas purškiamo degančio skysčio, sugalvojo pažaisti, kol nepasidegė savo „crocs‘ų“, su kuriais ėjo visą kelią. Rėkdamas, degančiais batais šoko į ežerą ir išsaugojo skolintus crocs‘us.
Eidami pakrante tolyn, randame… plaustą! Iš lentų sukalta platforma, pritvirtinta prie kranto. Iškart į ją sulipame ir kartimis atsispiriame nuo kranto. Sugebame nutolti apie 30 metrų. Jei tik nereikėtų irtis prieš vėją, ko gero, būtume nuplaukę ir į kitą krantą. Tačiau, tenka grįžti. Lipant atgal į krantą, Jonas dar spėja įlūžti ir iki pusės pasinerti į vandenį – o kaipgi be nuotykių.
Šlapi, tačiau patenkinti judame tolyn
Per tamsą braunamės palei Kernavo ežerą. Šį kartą – pagal nuojautą. Kaip vėliau paaiškėjo, beeidami padarėme kilpą ir dukart kirtome tą pačią vietą. Galiausiai, vėl įsijungiame išmaniąją techniką ir išeiname į kelią. Ir viskas – 7 kilometrai žvyrkeliu, apšviestu žvaigždžių ir kylančio mėnulio. Lengvai pasiekiame automobilį ir iki 6 ryto atsiduriame Vilniuje.
6 valandos kelio, 20 kilometrų. Maždaug pusė maršruto – pelkėmis ir miškais. Kad žygis buvo šlapias, negalima nepritarti. Visgi, tikėjomės, kad bus blogiau – su Julium ėjom užsidėję gelbėjimosi liemenes. Trys iš mūsų ėjo su kerzais (kurių svoris gerokai išaugo perbridus pelkes), vienas – su crocs‘ais. Neopreninės kojinės visiškai neleido šalti kojoms. Ir apskritai – pasitaikė šilta spalio naktis – 10-12 laipsnių. Žygis nebuvo toks sunkus, kokio tikėtasi, tačiau įspūdžių užteko.
Maršruto žemėlapis