Aukštyn upe…

Ledinis pasivaikščiojimas Trakų apylinkėmis

Kartais galiu kone valandą sukti galvą, kur šį kartą keliauti, ir vis tiek nieko doro nesugalvoti. O kartais būna taip, kad per 20 minučių gimsta bent kelios idėjos ir jau po 12 valandų sėdžiu traukinyje ar autobuse, pasirinkęs vienas iš maršrutų. Šį kartą nudžiugino antras variantas.

Kad vaikščiojant nebūtų nuobodu, būtina pasirūpinti maisto atsargomis. Tam reikalui prieš autobusą užsuku į parduotuvę. Vos iš jos išėjęs, suprantu, kad ne viską nusipirkau, todėl dar spėju užbėgti į kitą parduotuvę vandens. Puiku – galima keliauti.

Piliškių ežeras

Piliškių ežeras

Robertas Edvinas Piris, žmogus, pirmasis (o gal antrasis – taip niekas iki šiol ir nežino) pasiekęs Šiaurės ašigalį, rašė, kad žygyje žmogui pilnai užtenka keturių maisto produktų: pemikano (koncentratas iš jautienos, taukų ir džiovintų vaisių), arbatos, džiūvėsių ir kondensuoto pieno. Ir, anot jo, nesvarbu, ar žygis tęsiasi mėnesį, ar pusę metų – šių keturių produktų pilnai užtenka. Žinoma, per 100 metų šis tas pasikeitė, tačiau ir šiandien tokie produktai suteikia daug kalorijų nenešant daug svorio. Iš Pirio minėtų produktų, turėjau tik kondensuoto pieno ir arbatos. O visa kita – et, kartais galima ir neimti tiek daug maisto…

Taigi, pradinis planas buvo apeiti ledu Trakų ežerus – Luką, Nerespinką, Skaistį ir Galvę. Tačiau, dar net neužlipęs ant ledo, supratau, kad toks maršrutas bus tikrai nuobodus ir ne itin prasmingas. Galvoje dėliojosi kiti variantai, įtraukiant ir sausumą.

Eketė

Ledinis menas

Ledas daug kur per atodrėkį ištryptas ir vėliau užšalęs – labai nelygus. Toliau nuo kranto geriau, tačiau reikia gerokai įtempti kojų raumenis, norint kuo mažiau zuikių pagauti. Tad pasukau link Varnikų pažintinio tako.

Netoliese tako matyti, kad neseniai čia vyko naktinis bėgimas – matyt, tamsoje neįžiūrėdami iškritusių energetinių batonėlių popierėlių ir bėgikų numerių, dalyviai turėjo juos palikti tiesiog ant žemės.

Varnikų gamtos takas tuščias, tačiau gerokai ištryptas, ko gero, po savaitgalio. Tiesa, eidamas sutikau porą žmonių (pirmadienį!). Ir šunį, žinoma. Didelis, juodas šuo jau iš tolo bėgo manęs pasitikti. Bandžiau paglostyti, bet tai sunkiai sekėsi, nes šis, šokinėdamas į viršų, bandė ūgiu susilyginti su manim.

Iš pažintinio tako šiek tiek nuklydau į mišką ir greitai pasigailėjau. Eiti per pelkėtus kemsynus, gausiai padengtus sniegu, nėra pats didžiausias malonumas, juolab kai prieš porą dienų jau teko panašiai pasivaikščioti prie Bražuolės upelio. Galiausiai susirandu neseniai pramintą taką, pagal pėdsakus, akivaizdžiai naktinio bėgimo maršrutą. Juo ir pasinaudojau. Po pusvalandžio išlindau ant Skaisčio ežero ir ledu patraukiau tolyn.

Norėjau pažiūrėti, ar žemėlapis sako tiesą, teigdamas, kad iš Skaisčio pasiekti Galvės ežerą galima protakomis. Praėjęs pirmą protaką, atsiduriu ant bevardžio ežeriuko. Ir čia sutinku… negyvą kiaunę. Akmeninę. Guli. Ant ledo. Tiesiog. Nei kovos žymių, nieko, tiesiog kiaunės pėdsakai ir lavonėlis. Et, gražus gi gyvūnas buvo.

Skaisčio ežeras

Skaisčio protakos

Antroji protaka pasirodo buvo tiesiog griovys, kuriame vasarą vandens, ko gero, net ir nebūna. Ji veda į tvenkinuką prie Užutrakio dvaro ir toliau į Galvės ežerą. Čia kiaunės nesutikau, tačiau ant ledo aiškiai matėsi didžiuliai briedžio pėdsakai. Ir vėl aš ne laiku…

Pasiekęs Galvės ežerą, patraukiau ledu į šiaurės vakarus. Atstumas didelis ir eiti darosi nuobodu, tad imu bėgti. Tačiau neilgai – supratau, kad negalėčiau būti bėgikas ledu Olimpinėse žaidynėse. Net jei tokia rungtis ir būtų.

Tiltas per protaką

Tiltas per kanalą

Ledas. Visur ledas. Ir štai nejučia susimąstau, kad po manim yra beveik 50 metrų storio vandens sluoksnis. Kaip penkiolikos aukštų namas. Bandžiau tai įsivaizduoti. Ne itin sekėsi.

Po kokio pusvalandžio, pasiekęs krantą, stoju užkąsti. 15 kilometrų įveikta. Belieka toliau dėlioti maršrutą. Kojos jau jaučia, kad eiti ledu reikia nemažai pastangų. Todėl džiugiai pasiekiu krantą ir užkopiu į kalną Galvės ežero šiaurinėje dalyje. Nuo viršaus atsiveria Trakų ežerai, nė nemaniau, kad kažkur čia yra tokia vieta. O vasarą būtų dar gražiau…

Galvės ežeras

Vaizdas į Galvės ežerą

Nusprendžiu traukti link Trakų ir pakeliui apgalvoti tolimesnį maršrutą. Vėl trumpinu kelią ežero paviršiumi. Dar pusantro kilometro ledu ir krentu ant nendrių atsipūsti. Suprantu, kad šiandieną užteks. Traukinys po mažiau nei valandos, todėl, vos minutę pagulėjęs, keliuosi ir sukandęs dantis bandau pasiekti krantą.

Naivuolis. Pasirodo ant kranto ne ką geriau – takas šalia ežero taip pat ledinis. Tačiau bandau juo pasinaudoti ir, kartais ežeru kirsdamas įlankas, skubu į traukinį. Per tą skubėjimą, net ir zuikį pagavau. Tiesa, šiandien pirmą ir paskutinį! Įspūdinga statistika, kaip nuėjus daugiau nei 10 kilometrų užšalusiais ežerais.

Pietūs ant ežero

Pietų vieta

Viskas. Kelionė baigta. 23 kilometrai, o kojos jaučiasi kaip po kokių 35 ar net daugiau. Tačiau pasivaikščiojimą baigiau anksti – vos pusę trijų dienos. Pasirodo, žiemos dienos ne tokios ir trumpos, kad žygius reikėtų apriboti 20 – čia kilometrų. Ką gi, kitą kartą tikiuosi pasivaikščioti daugiau, tik jau ne ledu. Ne, tikrai ne ledu.

Maršrutas

Maršrutas