Aukštyn upe…

Tiek maršrutas, tiek dalyvių skaičius per dvi savaites iki žygio keitėsi daugybę kartų. Vieną valandą būni įsitikinęs, kad žygiuos 4 žmonės, kitą jau skaičius padidėja iki 8 ar 10. Ir tik paskutinį rytą, atsikėlus iš lovos, paaiškėja, kas šiandien tingėjo atsikelti, o kas pabijojo darganoto oro. Taigi, šįkart – šešiese.

Trumpai pristatysiu šiandienos žygeivius, nusprendusius Nepriklausomybės dieną paminėti Dainavos girioje. Pirmą kartą tenka žygiuoti su Ieva, kuri iki šiol buvo pažįstama tik iš 20 minučių trukusių derybų, pasibaigusių konspektų keitimu į kondensuoto pieno skardinę. Taip pat pirmą kartą tenka keliauti ir su Elena – Lietuvoje studijuojančia baltaruse, kuri, kaži ar tikėjosi, kokiais keliais teks šiandien eiti. Ją surado Paulius – giminystės ryšiais kažkaip su manim susijęs augantis programuotojas.

Taip pat ir Justina – po pirmo pasivaikščiojimo po Aukštadvario kalvas priėmusi kelis žygio kančią mažinančius sprendimus – ir su šypsena traukianti pažiūrėti, kuo gi tas miškas įdomesnis už magistrinio darbo rašymą. Ir Grinvydas – šiuo metu sinoptikas, su kuriuo teko garbė 4 metus krimsti mokslus ir dalyvauti poroje žygių prieš keletą metų.

Maršrutas: Varėna – Zervynos. Išlipus iš traukinio mus pasitinka dulksna. Pirmas dalykas, kurio nežinojau – kur eiti? Greitai nubėgu į stotį paklausti darbuotojos, kur galima pereiti geležinkelį ir grįžtu pas bendražygius. Po 10 – ies minučių jau paliekame paskutinius Varėnos namus ir atsiduriame miške.

Visur aplink – vien pušys. Kiek paklaidžioję keliukais tai į kairę, tai į dešinę, kirsdami mišką, išlendam į plačią tiesią proskyną, kuria ir einam apie 7 kilometrus. Dar spėjame sustoti ir bendrai nuotraukai bei… eilėraščių deklamavimui. Na, šventė visgi.

Pakeliui – priešpiečiai. Maisto įvairovė gana didelė, bent porą produktų teko ragauti pirmą kartą gyvenime. Et, tikrai ateis ta diena, kai pats neimsiu maisto, bet pažadėsiu visiems parodyti kelią į civilizaciją, mainais į kelis kąsnius šio bei to.

Smagu matyti, kaip žmonės susipažįsta su gamta. Ieva, neseniai susidomėjusi žvėrių pėdsakais ir veiklos žymėmis, bandanti atpažinti elnio pėdsakus. Justina, teisingai atsakiusi į klausimą, kiek Lietuvoje gyvena meškų ir susižavėjusi bebro darbu Ūlos pakrantėje. Na ir Paulius, pusę kilometro nešęs pušies kelmą, kol suprato, kad jokio malonumo tame nėra, o tokio darbo vaisiai taip pat labai abejotini.

Iš proskynos pasukam keliuku į pietvakarius. Miškas tikrai monotoniškas, bet vis kyla smalsumas, kiek briedžių slepiasi tuose pušų jaunuolynuose. Juk jų pėdsakų ir nulaužtų medelių pakeliui tikrai netrūksta.

Apie antrą valandą trumpam pasirodo saulė. Sunkiai lįsdama pro debesis, kiek pakelia nuotaiką ir padeda pasiekti Zervynas – etnografinį kaimą Ūlos pakrantėje. Sako, kad Zervynų pavadinimas kilęs nuo žodžio zerventi, kas būtų maždaug upės čiurlenimo atitikmuo. Na, Ieva pateikė kitą versiją: gervė – dzervė – Zervynos. Irgi įtikinama. Juolab kai netrukus sutikome du šiuos paukščius, kylančius iš pelkės ir skardžiais balsais perspėjančius trauktis iš kelio.

Zervynose mus pasitinka labai neaiškiai veblenantis vyras. Pasirodo, nebylys. Tačiau šis pasikviečia brolį (?), kuris kiek mūsų paklausinėja, iš kur atėjome, pasiūlo nueiti iki prieplaukos prie Ūlos ir, žinoma, paliečia tradicines temas tokiuose Lietuvos kaimuose: kaimų tuštėjimas, emigracija, menki atlyginimai ir darbo trūkumas. Padėkoję už informaciją, nueiname ieškoti prieplaukos. Nors visiškai į priešingą pusę nei traukinio stotelė, tačiau laiko turime daug.

-Kertam kampą? – Ievai keliu eiti darosi nuobodu. Nuvirtusiais rąstais įveikiam pelkėtą šaltinį ir atsiduriame… dar didesnėje pelkėje. Justė su Elena pasirenka aplinkinį kelią, o štai keturi „Takeši pilies narsuoliai“ šokinėdami nuo kupsto ant kupsto prisemia batus ne tik vandens, bet ir endorfinų.

Iškart po to Ieva susiranda stirnos guolį ir nusprendžia, kad čia labai minkšta žemė, todėl ir jai reikia čia pagulėti. Netrukus krenta ir Paulius, su juo ir Elena.

Pasiekęs Ūlą, užsiropščiu ant seno alksnio, kurio šaka labai patogiai pakibus virš vandens. Po kelių minučių prisijungia ir Grinvydas su Ieva. Žinoma, nepamiršta ir maisto. Tad užkandame tiesiai virš upės. Na, tik Justina, ko gero, nusprendusi, kad ji geriau jaučiasi ant tvirtos žemės, pasilieka krante.

Patraukiame atgal į Zervynas. Tik, o varge! Ieva pamatė „labai patogų medį“ ir netrukus atsidūrė pušies viršūnėje. Pamatęs, kaip ten smagu, iš paskos pasileidžia ir Paulius, tuomet aš ir galiausiai – Grinvydas. Visi keturi sulipame į vienos pušies viršūnę. Deja, pro tankias šakas matomumas ne itin didelis. Ir visgi, buvo verta.

Praeinam Zervynas ir aplankom vandens matavimo stotį! Kaip baigusiam hidrologijos studijas, tiek man, tiek Grinvydui (o ir Ievai, išklausiusiai bendrosios hidrologijos kursą) tai vienas įdomesnių objektų pakeliui. Dar randam ir pažymėta aukščiausią istorinį vandens lygį, kuris buvo pasiektas 1962 metais.

Tęsiam kelionę per Zervynas, kol mūsų gretas papildo dar trys žygeiviai! Tik šie kažkokie labai triukšmingi. O dargi kailiniais apsirėdę ir… keturkojai!

Ant pėsčiųjų tilto praleidome kone pusę valandos. Dar viena atokvėpio valandėlė – juk iki traukinio dar pusantros valandos. O pramogų ant tilto netrūksta – kas išbando tiltų turėklų tvirtumą, kas žaidžia futbolą su vietiniu titnago gabalėliu ar groja armonikėle, o kas naudojasi proga visa tai įamžinti.

Dar keli šimtai metrų kaimo keliuku ir sukam į mišką. Tiksliau, aš suku, už nugaros girdėdamas ne itin patenkintus balsus. Bet užtat kokie visi laimingi, kai beveik be nuostolių įveikia du skardingus Pavilnio (Povilnio) upelio krantus! 12 metrų žemyn ir 12 aukštyn. Žinoma, tai neprilygsta Vasario 16 – tą įveiktam 20 – ies metrų aukščio apsnigtam skardžiui, kurį įveikinėjom 20 minučių. Bet Justina tęsia tradiciją ant kiekvieno tokio skardžio prisėsti pailsėti. Žinoma, netyčia.

Paskutinis kilometras. Ir vėl pušynu. Vėl Ieva nukrinta ant samanų, nes gi „labai minkšta“. Ką gi, sėdame ir mes. Dar kartą užkandžiaujam. Ant galo pasiliekam saldumynų, kurie skraido tai į vieną tai į kitą pusę, bandydami atsidurti kieno nors burnoje. Kartą net atsidūrė. Kartą.

Kertam geležinkelio tiltą ir turim dar gerą pusvalandį iki traukinio. Ieva kažkur dingsta (kaip vėliau paaiškėjo, įsilipus į medį, užgiedojo Lietuvos himną). Galiausiai sužaidžiam keletą žaidimų ir džiaugsmingai pasitinkam traukinį, kuris šešis jau miego norinčius kūnus, parveža namo.

Įveikėm 23 kilometrus. 7 valandos kelio visiškais pušynais ir šiek tiek Ūlos slėniu. Didelę kelio dalį ėjome žemyninėmis kopomis. Tiesa, jau apaugusiomis mišku. Na, bet atrodo, jog visi patikėjo, kad eina tikromis kopomis. Dzūkijos miškai tikrai gana išskirtiniai. Tokiuose didžiuliuose grynų pušynų masyvuose nedažnai tenka pabūti. Einant apima jausmas, kad esi kažkur Lietuvos pakraštyje, o jei dar nebūtų neseniai iškirstų biržių, išvis galvotum, kad atsidūrei meškų ir briedžių namuose. Ką gi, vieną dieną reikės čia sugrįžti.