1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47,
Aukštyn upe…

Kartą Aukštaitijos NP pakrašty

Paskutinę balandžio dieną išsiruošėme į pasivaikščiojimą po Ignalinos apylinkes. Maršrutas: Ignalina – Pakretuonė.  Žinoma, aplankant įdomesnes apylinkių vietas ir lankytinus objektus. Taigi, beveik 2 valandos traukiniu ir septyniese išsilaipinam Ignalinoje.

Oras balandžio galui nebūdingas – išlipus pradedi šalti pirštai. Tačiau einant darosi šilčiau, o galutinai sušylam užlipę į Vilkakalnio apžvalgos bokštą. Čia pirmą kartą teko lankytis prieš 3 metus žygiuojant po kitas Aukštaitijos vietas. Netrunkame apsižvalgyti, o Bitlas dar išsitraukia ir jo mėgstamų dešrelių ir įkyriai bando visus pavaišinti.

Apžvalgos bokštas

Pakeliui į Vilkakalnio apžvalgos bokštą

Nulipę žemyn, kertam kampą per pievą ir čia kai kuriems jau pradeda šlapti batai. Bitlas pirmą kartą su manim žygiuojančiai Vaivai žadėjo 5 – 15% šlapių kelių. Taigi, pradėjome įgyvendinti jo pažadą.

Dar vienas melioracijos griovys

O kaip šitą pereiti?

Apskritai, net su keturiais žmonėmis šiandien tenka žygiuoti pirmą kartą. Jau minėta Vaiva, Karolina bei Vytautas su Gyte. Kiti du – Bitlas, jau ne vienoje istorijoje minėtas, ir Agnė, iš kurios Aukštadvario regioninis parkas kartą pareikalavo nemažai jėgų…

Žemėlapis

Kur esam?

Keli kilometrai asfaltu ir lendame į mišką. Čia mus pasitinka du „kiškučiai“ – bent jau taip Agnė pavadino dvi stirnas atbėgusias kone tiesiai į mus. Netrukus stojame papietauti, susėdami ant nuvirtusios pušies.

Tiltas per griovį

Naujai pastatyto tilto bandymai

Toliau kelias tęsiasi smėlėta proskyna. Kadangi žemėlapį paskutiniu metu apleidau, kiek nuklydome nuo kelio ir priėjome melioracijos griovį. Kokių 5 metrų pločio. Jei išeitų pereiti – sutaupytume kokį kilometrą! Taigi, į vandenį krenta klevų ir beržų rąstai (ne ne, mes jų nekirtom, čia pat gulėjo jau supjaustyti). Atrodo dar pora rąstų ir galėtume sėkmingai pereiti… tačiau už nugaros pasigirsta abejojantys balsai ir su dideliu nenoru šį darbą metame. Taigi – be nuotykių. Tiesa, eidami aplink griovį, kertame vieną visai mažą upeliūkštį, kur Karolina vos nepalieka bato dumble. Na, bet viskas baigėsi sėkmingai. Pasiekiam geležinkelį ir stojame pailsėti.

Šalia geležinkelio

Poilsis ant kalvelės

Tęsiam kelionę miško taku ir galiausiai prieinam vieną iš lankytinų objektų – 13 amžiaus Lietuvos gynybinį pylimą. Čia stovi paminklinis akmuo, skirtas karaliaus Mindaugo gynybinei sienai atminti.

Gynybinis pylimas

Paminklas Lietuvos gynybiniam pylimui atminti

Pakeliui į Rėkučius, aptinkame vilko veiklos žymes ir pėdsakus. Po ilgų diskusijų, nusprendėme, kad pėdsakai tikrai vilko.

Miško upelis

Keliamės per upelį

Rėkučiai – kaimas ant Vajuonio ežero kranto. Nuo šios dienos Rėkučius prisiminsiu kaip pirčių kaimą – jos čia išdėstytos kas keliasdešimt ar net keliolika metrų ežero pakrantėje. O kad ir mus kas į tokią pakviestų… Na, bet laikas eiti tolyn.

Užliejamos pievos

Žemaitiškės pievos – paukščiams svarbi buveinė

Lygumų apžvalgos bokštas stovi ant kalno. Tiesą sakant, geriausiai ši vieta apibūdinta Švenčionių internetinėje svetainėje, tad tikriausiai niekas nesupyks, jei pacituosiu čia parašytus žodžius: „Ši, trijų ežerų supama, 180 m aukščio virš jūros lygio siekianti plokštikalnė yra tarsi milžiniška apžvalgos aikštelė“. Iš tiesų, Lygumų plokštikalnę supa Vajuonio, Kretuono ir Kretuonykščio ežerai. O vaizdas nuo bokšto – vertas dėmesio. Galima pamatyti tiek Kretuoną su užliejamomis pievomis (kur šiltuoju metų laiku galima sutikti daugybę retų paukščių), tiek ir Lygumų kaimą, labai jaukiai išsidėsčiusį plokštikalnės centre, tiek ir Vajuonio ežero įlanką, įsiterpusią visai šalia kalno. Nežinau kaip kitiems, bet ši vieta paliko man didelį įspūdį.

Apžvalgos bokštas

Lygumų apžvalgos bokštas

Nusileidžiame nuo kalno iki poilsio aikštelės, kur trumpam stojame atsikvėpti. Ir štai po kelių minučių atvažiuoja automobilis ir iš jo išlipa… Paulius! Taip pat ne kartą minėtas bendražygis ir giminaitis (įtariu pasirodė tik dėl, jog labai mėgsta būti paminėtas mano įrašuose, ar ne taip Pauliau??? Na, ir dar galės sakyti, kad nepraleido žygio). O su Paulium atkeliauja ir… 6 porcijos ledų!

Pelkių pelkė nors tu ką

Kai pelkė pagauna…

Belieka pasiekti Pakretuonės traukinio stotelę. Iki jos – keli kilometrai. Paulius nusprendžia prie mūsų prisijungti.

– Tomai, čia geriausias tavo žygis – atsikeliu 12 valandą dienos, atvažiuoju mašina, nueinu 5 kilometrus, suvalgau kebabą ir net nespėju pavargti, – džiaugiasi jis.

Na, bet negi dabar leisi žmogui taip lengvai išsisukti? Patraukiam pro užlietą pievą, kurią kerta keli melioracijos kanalai (na va, bent batus sušlaps – galvoju). Visgi, gana sėkmingai įveikiam vandens apsemtą lauką, pasiekiam pušyną, vėliau – dirbamus laukus. Tiesa, dar tenka įveikti kelias šlapias miško keliuko atkarpas, tačiau tas niekam nesukelia didesnių nepatogumų (tikiuosi).

Melioracija

Dar viena kliūtis įveikta

Išsidrėbiam prie bėgių ir gerą pusvalandį pailsim užkandžiaudami… viskuo. Išlydim Paulių atgal prie automobilio, o patys sėdam į traukinį ir grįžtam į civilizaciją. Tiesa, verta paminėti, kai kurių bendražygių tokias frazes kaip „ech, tas grynas oras galvą spaudžia“ ir „fuj, miestas“. Ir suprask gi tu, kur jiems geriau…

Miško keliukas

Kelionės pabaigai – linksmieji keliukai

Žygyje pritrūkom laiko aplankyti Kretuonos upelį ir vandens malūną. Tad šitai teks pasilikti kitam kartui. Šiandien įveikėm apie 23 kilometrus. Sužeistų nėra, grįžo tiek pat žmonių, kiek išvažiavo – reiškia, žygis nusisekė.

Žemėlapis

Maršruto žemėlapis