Naktinis Vilnius. Tūc tūc – pro automobilio langą kala bumčikai. Tačiau tai – tik Mokinukių balsai, užliejantys Pauliaus širdį brangiais sentimentais iš jaunystės…Tamsiomis gatvėmis lekiame paimti Grinvydo. Na, nevisai lekiame – labiau stoviniuojame prie šviesoforų, kol pro langus skamba „Ne ne ne, ne tavęs, ne tavęs aš ilgiuos…“ ech, vasara jau į pabaigą…
Dar turime užsukti į parduotuvę. Pasirodo, nei vienas iš mūsų neturi normalaus žyginio puodelio. Bet…radom dėžučių maistui – tiks!
Pirma nakvynė – tamsiame juodalksnyne esančioje trobelėje už kelių kilometrų nuo Vievio. Čia atsirandame prieš vidurnaktį, o patį žygį pradėsime jau rytojaus rytą.
Atsikeliu pirmas. Sumetu į pečių malkas ir užkaičiu ryžius. Šiems išvirus man teko sunki užduotis, tai yra, pažadinti tuos du miegalius. Kaip? Žinoma, tempiant už kojų! Čiumpu Paulių ir su visu miegmaišiu ištempiu iš lovos. Grinvydo kelti net neprireikia – šis pabunda nuo garso, kaip Pauliaus galva trenkiasi į lovos kraštą. Mano darbas čia atliktas.
Tvora iš drenažo vamzdelių
Pirmoji žygio atkarpa – pasiekti Vievį. Tiesiog palei geležinkelį. Nuobodu. Toliau – per Vievio pakraštį, sutinkam kelias karves ir stebėtinai raumeningą arklį. Su šituo susidraugavom.
Priėjus vieną iš kryžkelių, iškyla klausimas – eiti link sąvartyno ar link ežero? Sėdame visi ant asfalto ir apie 10 minučių sprendžiame, kur pasukti. Nagi niekas nenori eiti tų 300 metrų iki sąvartyno, juk po to reikės grįžti atgal! Tinginiai? Tikrai ne. Tiesiog racionaliai mąstantys jaunuoliai.
Bandom susidraugauti
Zelvos ežeras nustebino – visur smėliukas, patogus priėjimas, o žmonių nėra! Sakau – maudomės! Visi entuziastingai lendam į vandenį, kol… du iš mūsų įsibridę iki kelių sustoja, nes vanduo „žydi“. Visur plaukioja žali dumbliai. Na, bet jau įlindom – reikia išsimaudyti!
Tai va, vienas žygeivis tą ir padaro – lenda iki kaklo, pasipliuškena, tuomet pereina į kitą vietą, tikėdamasis mažiau dumblių, tačiau ten tas pats. Na, bet vėl įlenda iki kaklo į tą žalią kompotą. Nors Paulius ir Grinvydas priėmė protingą sprendimą nelysti į „žydintį“ vandenį, trečiajam žygeiviui tokios išganingos mintys į galvą neatėjo.
Ilgas ir monotoniškas kelias
Kitas sustojimas – Kazokiškės. Pamatom treniruoklius ir nusprendžiam juos išbandyti. Šalia – nedidelė, bet tobula futbolo aikštelė. Gaila, kad kamuolio nėra…Nors…kažkas ten kampe, susuktas į vartų tinklą, baltuoja… Nubėgu, o ten – kamuolys! Iškart prisijungia Paulius su Grinvydu ir jau spardom sviedinį vartų link. Kol….
– Robke, su mūsų kamuoliu žaidžia!!! – pasigirsta balsas. Va dabar tai bus. Šakės mums. Ateina Robkė su draugu, Grinvydas su Paulium iškart pasitraukia iš aikštės ir palieka mane vieną prieš Robkės draugą. Na, aš tai jau nesitrauksiu. Stoju į vartus, sakau mušk. Kamuolį, ne mane. Atlaikau kelis smūgius, gal kelis ir praleidžiu, na bet apskritai neblogai laikausi prieš dešimtmetį Robkės draugą. Galiausiai, išdidžiai iškėlęs galvą (juk mano amžiaus žmogui apsaugoti vartus nuo pačiame jėgų žydėjime esančio Robkės draugo – ne juokas) palieku aikštę.
Reklamos čia nėra
Žvyrkelis, arimai, pievos. Kelias baigiasi. Nors žemėlapy pažymėtas, bet jau suartas. Per mišką leidžiamės nuo kalno link Grabijolų, kurie buvo išrinkti kaip gražiausias Lietuvos kaimas. Bet koks čia miškas! Statūs šlaitai, siauros raguvos, suvirtę medžiai… Paulius su šortais brenda per dilgėles. O mes su Grinvydu taigi gudresni – vis keičiam šortus į kelnes. Paulius irgi taip darė, kol optimizmas jį nugalėjo, sakė – ai, bus gerai ten. Taip, tikrai…
Prieš Grabijolus nusukam link pažintinio tako. 4 kilometrai kone laukinio tako – statūs šlaitai, raguvos, upeliai – Saldusis ir Sūrusis (iš tiesų be skonio). Taip pat tenka ir į piliakalnį įkopti ir nuo jo nusileisti.
Laukais
Štai kartą kertam nedidelį upelį. Iki jo – gal metro aukščio slidus šlaitas. Nusiropščiu žemyn, Paulius taip pat. Iš paskos ateina ir Grinvydas. Sakau: kiek jį pažįstu, tai jis dabar nusidrėbs. Ir iš tiesų – 2 sekundės ir šis jau krenta ant užpakalio! Nepyk, Grinvydai, bet reputaciją turi :D.
Ką tik atsikėlęs po kritimo
Išlindome ant netikėtai gražaus Neries kranto – akmenuota aikštelė puikiai tinka poilsiui ir pietums.
Liko įveikti dar pusę pažintinio tako. Stačiais šlaitais bėgame, ropojame ir einame į viršų, kol pasiekiam Alkų ąžuolą. O čia – suoliukas. Kaip tik tai, ko reikia užkopus stačiu keliuku į kalną!
Paulius sako: “Tomai, tu niekaip neįliptum į šitą ąžuolą”. Iššūkis? O taip! Apeinu visą ąžuolą, bet nerandu, kur ir kaip užsikabinti. Paulius sako, kad jei užlipsiu bent ant pirmos šakos, skaitysis, kad įlipau. Apėjęs visą ąžuolą ir porąkart pabandęs įsiropšti, jau ketinu nuleisti rankas…
Pietų metas
O bet tačiau, kas gi čia?! Šalia ąžuolo šakos – nupjautas šaltekšnis. Poros metrų aukščio! Kaip tik man! Atsargiai užlipu ant to kelmo ir pasikabinu rankomis už ąžuolo šakos. Laimėjau!
-Ne! Turi ant šakos iš viršaus atsidurti, – sako Paulius. Ech…ir vėl ketinu nuleisti rankas. Bet…sukaupęs visas jėgas šiaip ne taip, kaip kokia stora panda persiverčiu per šaką ir….aš viršuje!
Grabijoluose sustojam pas pusiau vietinę moteriškę (čia gyvenančią tik vasarą) vandens. Kone visą kibirą susipylėm į plastikinius butelius. Dar 15 minučių pakalbam ir pasileidžiame tolyn. Belieka susirasti nakvynės vietą šalia Neries.
Laukinis pažintinis takas
Gražus krantas – kitoje upės pusėje skardis, šioje – mūsų stovyklavietė. Priėjimas prie vandens, kur prieš miegą spėjam išsimaudyti (šįkart jau visi, nes jokių dumblių čia nesimatė) gana geras.
Šiandien – apie 28 kilometrai. Visai neskubėjom, turėjom kelis ilgus pasisėdėjimus, maudynes, bet kilometrų tikrai nebuvo per daug ir neskubėdami atsidūrėme ten, kur ir planavome.
Belieka surasti Paukščių taką danguje ir lįsti į palapinę. Paulius nusprendžia miegoti lauke. Su Grinvydu lendam į palapinę. Galvą iškišu pro palapinės angą ir užmiegu žiūrėdamas į žvaigždes.
Į Grabijolus – pėsčiomis
Naktį pabudau, kai kažkas pradėjo grabalioti man ranką. Pasirodo, Grinvydas (kaip ryte pasakojo) lunatikavo kelis kartus per naktį. Vos ne košmarus sapnavo ir sakė, kad kažką saugot turėjo, kad visi žmonės aplink dingo…na, turbūt pervargo vakar.
7:20. Vėl atsikeliu pirmas, tačiau šįkart bendražygių žadinti nereikia – nuo mano vaikštinėjimo jie patys greitai pabunda.
Paispildom vandens atsargas
Šiandien belieka nueiti apie 12 kilometrų. Pradžioj – mišku. Einu pirmas ir veidu renku voratinklius. 10, 20, 30…..kiek gi jų čia gali būti??? Paulius, pradžioj linksmai, paskui jau piktai, sako, kad jis nors ir eina iš paskos, vistiek su kakta surenka krūvą voratinklių…
Išeinam į pievą ir pagaliau mano telefonas pagauna ryšį (maždaug nuo vakar popietės jo neturėjau). Bendražygiai vis mane traukia per dantį dėl to telefono, o Paulius teigia, jog iki šiol buvau jam lyg šventovė – tai yra, žmogus miške be telefono, be ryšio, tik su gamta. Pauliau, aš atsiprašau.
Neries krantai
Pakeliui sustojame ant Neries šlaito šalia Vievio tilto. Valandėlei. Vaizdas nuostabus. Šalia upelis aukštais, stačiais šlaitais ir pervirtusiais rąstais, per kuriuos galima lakstyti pirmyn atgal kol galva apsisuka, ką ir darau.
Paskutinė stotelė – Panerių miško regykla. Nedidelis bokštelis vidury miško…šiek tiek panoramos dar matosi, tačiau… neilgai ši regykla bus įdomi, nes augančios pušys netruks vaizdą uždengti.
Per upelį
Paskutinė valanda kelio – kertam Bražuolės upelį, nupėdinam paskutinius metrus ir…sėdam į automobilį. Bendražygiai džiaugiasi pagaliau gausiantys kebabų, o aš…Na, vakare atsidūriau vienoje iš Neries salų…Ech, nepaleidžia ta gamta…:)