Vieną birželio rytą, palikę automobilį prie Stankos ežero, pasukome į šiaurę. Šiandien einam keturiese – Agnė, Vaiva, Bitlas ir aš. Perėję kelią, jungiantį Trakus ir Aukštadvarį, pasirūpiname apsauga nuo uodų – štai Vaiva su Agne sugalvoti išbandyti gvazdikų eterinį aliejų. Kad jis veiksmingas, abejonių nekilo, tačiau, kad jo kvapas taip pat veiksmingai lydėjo mus visą dieną, niekas taip pat neabejojo…
Leidžiamės šlaitu
Vos po kelių minučių sukame iš kelio tiesiai į mišką. Ir dar kokį mišką! Senos, neįtikėtino storumo eglės, stambūs ąžuolai, užžėlęs miško trakas. Atrodo, tuoj ims ir išlys kokia meška. Tiesa, vos per dvi paskutines savaites lokys Lietuvoje pastebėtas net du kartus – ir mes atsidūrėme kaip tik tarp tų vietų, kur buvo sutiktas Mikės Pūkuotuko pusbrolis.
Kertinė buveinė “Ežero šlaitas”
Miškas čia išties laukinis ir jame netrūksta nei lapių olų, nei barsukų iškapstytų duobučių ar stirninų nutrintų medelių. Tačiau ėjimas nėra lengvas. Braunamės pro miško traką kokį kilometrą. Pakeliui verda diskusija, ar šis miškas yra gūdus ar ne, ir apskritai, kaip turėtų atrodyti gūdi giria…
Braunamės pro nuvirtusios eglės šakas
Netrukus pasiekiam keliuką, kuris nudžiugina moteriškąją grupės dalį. Tačiau neilgam – greitai vėl neriam į mišką, tiksliau į kertinę miško buveinę, pavadintą ežero šlaitu. Greitas nusileidimas ir atsiduriam šalia Unguraičio ežero. Miškas vis dar laukinis – gausu bebrų takų, urvų, randam ir lapės kaukolę. Nuvirtusiu rąstu persikeliam per Margio upelį ir išeinam į jau automobilių naudojamą miško keliuką šalia ežero.
Per Margio upelį
Nauju keliuku taip pat ilgai nesidžiaugiam – vėl lendam į mišką – juk čia smagiausia! Po pusvalandžio atsiduriam Kozelkiškių kaimo pačioje šiaurėje, kur ilgame klonyje jaukiai įsikūrus sena sodyba su prie būdos pririštų linksmu šuneliu. Netoliese stojame užkąsti. Orai birželio pradžiai nebūdingi – ant saulės karšta, tačiau pavėsyje netrunki sušalti. Taigi, neilgai pasėdėję, einame tolyn.
Aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn…
Tolimesnis kelionės tikslas – ežeras Ilgai. Sako, kad jis labai skaidrus ir čia galima matyti net daugiau kaip 30 metrų po vandeniu. Kaip yra iš tiesų – patikrinti negaliu, tačiau ežero vanduo skaidrumu tikrai gali pasigirti.
Kozelkiškių sodybos
Pailgą Ilgų ežerą pradžioje pamatome nuo kalvos ir vaizdas mus sužavi. Tačiau žavesys išblėsta vos nusileidus į ežero pakrantę. Medžiai, krūmai, dilgėlės, bebrų urvai – nei vienas iš šių dalykų nepalengvina ėjimo. Vienintelė atgaiva – kartas nuo kartu pasitaikantis lieptelis, leidžiantis išsitiesti ir pasimėgauti saule. Tiesa, kai kurie šių lieptelių net yra stebimi vaizdo kamerų!
Ežeras Ilgai
Laikas sukti į kitą pusę ir tolti nuo ežero. Tą bandome padaryti pro vieną iš sodybų, tačiau nesėkmingai – viskas aptverta nesibaigiančią tinkline tvora. Apeiname aplinkui ir greitai atsiduriame ant keliuko. Čia susipažįstame su pora draugiškų šunų ir tęsiame kelionę į vakarus.
Bebrų žymės
2 kilometrai žvyruotu taku ir pasiekiam Strėvos užtvanką Bagdononių tvenkinių šiaurėje. Sukam į pietus ir netrukus prieinam tikrai seno plytinio namo liekanas. Į vidų patekti nepavyko, tačiau, palypėjus kiek aukščiau, paaiškėjo, kad be vos besilaikančių sienų, čia nieko įdomesnio nėra.
Ilgų ežeras
Išeiname į javų lauką ir kurį laiką keliukas veda mums reikiama kryptimi. Galiausiai, pasileidžiam tarp javų į mišką ir čia prasideda linksmybės…
Keturkojis draugas
Per dilgėles braunamės link pelkėtų tvenkinio krantų. Darosi vis šlapiau ir šlapiau, kol galiausiai Vaiva palieka vieną batą purve. Žinoma, tik trumpam. Einam toliau!
Retkarčiais pasitaikydavo ir keliukų…
Mūsų maršrutas driekiasi arba pelkėtomis pakrantėmis, arba stačiais šlaitais, gausiai apaugusiais lapuočiais. Ėjimas nėra lengvas ir girdisi vis daugiau keiksmažodžių. Kita vertus, net pusė iš mūsų maršrutu tikrai patenkinti.
Paskutinis kartas, kai tenka matyti šypsenas ant bendražygių veidų
Griova nusileidžiame iki Bygaudo ežero. Kiek pavyksta, naudojamės žvėrių takais. Visgi, keiksmažodžių nemažėja, bent jau kol neišeiname į didelę pievą trumpam poilsiui.
Kartais geriau tiesiog čiuožti!
Kurį laiką kelias pasitaiso – einame pieva, miško keliuku palei Aukšlinės ežerą. Iš tiesų, pradinis maršrutas turėjo tęstis dar toliau į rytus ir apimti dar keletą smagių paežerių šlaitų ir šlapynių. Tačiau matydamas iš galo sekančius perkreiptus veidus, kelią trumpinu ir einam tiesiai prie plento, kur, pasinaudoję tuneliu žvėrims, pereiname į kitą pusę. Paskutinis kilometras palei pakelės tvorą ir pasiekiame kelionės pradžios tašką.
Ne visi grioviai įveikiami lengvuoju būdu
Šiandien įveikėm apie 20 kilometrų, didžioji dalis – ežerų šlaitais ir pelkėtais krūmynais. Aukštadvario regioninis parkas nustebino dar kartą – įspūdingi seni miškai, išraiškingas reljefas, kone tobulose vietose įkurtos sodybos ir daugybė vandens telkinių laukinėmis pakrantėmis. Aukštadvario RP vis dar lieka ateities planuose – didelė dalis dar liko nepamatyta ir neištyrinėta.
O dar liko bent 5 km…
Vaivos atsiliepimas apie žygį:
“Antras mano žygis su Tomu ir apskritai. Ekstremalesnis nei pirmas ne tik dėl trasos (šlaitai, brūzgynai, pelkynai), bet ir dėl ėjikės nemokėjimo eiti: viena pėda įsidurta į kažkokią spygliuotą šaką, pasislėpusią žolėje, kita pasisukta, bet pirma užgis, o kita jau tą pačią dieną veikė kaip ir turi veikti. Nors nuo antros pusės trasos įsimurkdėm į pelkynus, ten vos nepalikau bato, klimpau gilokai (tikriausiai irgi dėl nemokėjimo eiti), dumblas sėmė ne tik batus, bet ir kelnes, buvo ištartas ne vienas nuoširdus keiksmažodis, o paskutinius kilometrus su Agne ėjom kaip zombiai, tačiau reziumuoti galima taip: žygis buvo nelengvas, nuotykingas, smagus, geras. Grįžusi namo, patogiai ištiesusi kojas ir žiūrinėdama nuotraukas pagalvojau: noriu dar, kada į kitą žygį?…”
Eilinis “takelis”