Aukštyn upe…

Dviračiu po vidurio Lietuvą

 

370 kilometrų. Tiek turėsiu įveikti šioje kelionėje. 3 dienos? Ko gero. Kelionė prasidėjo Vilniuje. Myniau link Aukštadvario, Birštono, Kauno, Panemunės, Raseinių, Kėdainių. Kelionę pabaigiau Ukmergėje. Pasirinkau tokį maršrutą, kad aplankyčiau vietas, kuriose dar neteko būti.

1 diena
8:50 pajudu nuo namų link Trakų. Minasi gerai, nors pradeda darytis vis šilčiau – prognozė žadėjo iki 29 laipsnių temperatūrą. Nesustodamas pralekiu Trakus, Aukštadvarį, pasiekiu Birštoną. Prisipažinsiu, buvo kiek neramu dėl kelio Trakai – Birštonas, nes, kiek teko anksčiau pastebėti, šiuo keliu važiuoja gana daug sunkvežimių. Tačiau, buvo daug geriau nei tikėjausi – kelkraštis, kaip aš sakau, dviračio pločio, o ir sunkvežimių nėra tiek daug kiek tikėjausi. Tiesa, kartais išvažiuodavau ir į šalikelę, tai yra tais atvejais, kai sunkvežimis lenkdavo mane ties posūkiu, arba turėjo prasilenkti du sunkvežimiai. Beje, turiu pastebėti, kad dauguma vairuotojų dviratininkus aplenkia iš tolo.

Dviratis su visa manta

Dviratis su visa manta

Birštone stoju pietų. Hematogenas, „Manija“, razinos. Nuslenku prie ežero apsiprausti, nes karštis darosi vis sunkiau pakeliamas. Po 15 minučių pertraukos judu toliau. Prienuose dar sustoju paprašyti vandens ir, pasipildęs atsargas pajudu link Kauno. Iki jo – 30 kilometrų.

Kelias siauras, eismas intensyvus, netrūksta ir sunkvežimių, kelkraštis kreivas, saulė kepina. Sustoju stotelėje ir gailiuosi, kad pasirinkau tokį kelią, ypač penktadienio popietei. Na bet nėra kur dėtis – sėdu ant dviračio ir mintyse tikiuosi, kad kas nors būtų parašęs europinį projektą šiam keliui tvarkyti. Tačiau, minu toliau ir jokių projekto pasekmių nematyti…

20160805_131908

Monetos

Ir štai, pagaliau! Nuo Išlaužo kelias naujai išasfaltuotas, dar net be baltų linijų, kelkraštis lygus. Vienas malonus minti! Na dar kiek platesnis galėtų būti…

Netoli Kauno kelias išplatėja, tenka važiuoti kone autostrada. Saulė kepina, danguje nė vieno debesėlio, jaučiu kaip trūksta vandens, tad jį taupau. Kauną pralekiu iš vakarinės pusės ir pasuku link Vilkijos. Greit sutinku ir neblogą kalną, į kurį dviratį veduosi. Taip, nesinori prisipažinti, bet ne į vieną kalną teko užsivesti dviratį, nes tiesiog nebuvo jėgų minti.

Pirmos dienos tikslas pasiektas!

Pirmos dienos tikslas pasiektas!

Jėgos senka, vandens trūksta. Kai jau buvo visai blogai, prieš Vilkiją privažiavau degalinę. 1,5 litro šalto vandens – dalis ant galvos, dalis į burną. Kiek atsigaivinau, tačiau tikroji atgaiva buvo priekyje – už kelių šimtų metrų pasiekiau Vilkiją ir…ir manęs laukė kokio pusės kilometro ilgio pakalnė! Vienas malonumas – leidžiuosi, posūkis, kitas posūkis ir štai staiga atsiveria įspūdinga Nemuno panorama. Tai gerokai pridėjo jėgų ir nuotaikos. Būtent dėl šio kalno Vilkiją priskyriau prie man įdomiausių Lietuvos miestelių, tarp kurių yra ir Žagarė, kurią taip pat teko aplankyti per kelionę dviračiu.

Kelio darbai

Kelio darbai

Palei Nemuną judu toliau ir netrukus pasiekiu Panemunių regioninį parką – šios dienos tikslą. Greitai pasiekiu Armenos upelį, kuris atrodė patraukliai, tad pamaniau, kad čia ir apsistosiu. Privažiavau arčiau, apsidairiau. Tačiau, tobulos vietos nakvynei neradau, o ir dar anksti buvo – apie 19 valandų. Minu toliau.

DCIM101MEDIA

Dar 5 – 6 kilometrai ir stoju. Nakvynės vietą pasirinkau kitoje kelio pusėje nei upė. Nors čia ir gana statu, tačiau gerokai nuošalesnė vieta. Tiesa, visiškai lygios vietos net miegmaišiui ištiesti neradau, na bet jau nesinorėjo lysti lauk iš šitų brūzgynų. Pasirinkau vietą, kiek įmanoma toliau nuo žvėrių tako ir susiruošiau miegoti.

Įveikti 182 kilometrai.

Naktis
Išskleidžiau tentą, pasitiesiau miegmaišį, pasipurškiau repelentais ir buvau pasiruošęs miegoti. Maždaug 8 valanda vakaro. Miegas neima. Staiga už kelių metrų išgirstu traškančias šakas, pašoku iš guolio ir žiūriu link tos pusės. Per brūzgynus nieko nematyti, tačiau pasigirsta šerniškas prunkštimas ir greiti žingsniai tolyn. Iš paskos girdisi ir mažesni šerniukų žingsniai. Dar kokias 5 minutes stoviu ir klausausi. Vis kažkur pasigirsta prunkštimas ir kriuksėjimas. Situacija primena tą, kai neseniai teko keliauti dviračiais į Daugpilį ir taip pat beveik susitikti su šernais.

Nakvynė

Nakvynė

Miegas neima. Sutemo. Netrukus pasigirsta, kaip netoliese sustoja automobilis. Kažką išmeta į konteinerį. Po pusvalandžio ar valandos nuvažiuoja. Aplink traška šakos, šįkart kažkas smulkesnio. Po vidurnakčio pakyla vėjas. Stiprūs gūsiai, maloniai ošia pušų viršūnės. Oras atvėsta ir po truputį pasineriu į miegus.

2 diena
Pabundu nuo aplink zujančių voverių. Viena voverė vaiko kitą po medžius ir skleidžia juokingus garsus. Užmigti nebepavyksta, todėl keliuosi. Per pusvalandį susiruošiu ir pajudu. 07:03. Tvyro rūkas, veidas šlampa nuo smulkų lašelių. Nors minu Nemunu žemyn, tačiau toks jausmas, jog vis kylu į kalną. Kad ir labai nežymų, tačiau atimantį jėgas.

Pasiekęs Raudonės pilį, bandau užsitempti dviratį į kalniuką pasižiūrėti pilies. Tačiau suprantu, kad tam visai neturiu jėgų. Prirakinu dviratį apačioje ir pats lipu laiptais link pilies. Užlipęs vos pusę kelio, suprantu, kad jėgų nebeliko. Prisiminiau, kad dar turiu razinų pakelį. Išsitraukiu. Oh, ir nuo kada gi razinos tokios skanios?! Kiek atsigavęs pasivaikštau aplink pilį ir grįžtu prie dviračio. Dabar svarbiausia – susirasti vandens.

DCIM101MEDIA

Raudonės pilis

Užsukęs į vieną sodybą, gaunu šalto vandens ir minti pasidaro gerokai lengviau. Dabar tikslas – pasiekti Panemunės pilį ir nepražiopsoti parduotuvės. Parduotuvę randu lengvai, tačiau su pilimi teko truputį paklaidžioti. Visgi, pavyko ir rasti, ir pasigrožėti, ir nufotografuoti.

Nors esu girdėję atsiliepimų, jog kelias palei Nemuną nuo Kauno link Jurbarko yra be galo gražus, tačiau teko kiek nusivilti. Žinoma, čia nemažai piliakalnių, kone ant upės kranto. Taip lengva įsivaizduoti, kaip čia kadaise stovėjo pilys ir jų gyventojai stebėjo Nemuną, ar upe neatplaukia pirkliai ar priešai. Panemunės regioninio parko piliakalniai ir pilys tikrai įdomios, tačiau pats kelias, kaip dviračių maršrutas yra gana monotoniškas.

DCIM101MEDIA

Kitas etapas – Raseiniai. Žinoma, pirma stoju pavalgyti ką tik pirktų jautienos konservų, juk ryte tik kelias razinas sušlamščiau. Bet konservai pasirodė tiesiog šlykštūs, teįveikiau trečdalį skardinės. Dėl ko minti buvo sunku. Velnioniškai trūko jėgų ir jau maniau, kad 100 km šiandien įveikti užteks. Taip mindamas/ilsėdamasis pasiekiu Raseinius. Pradeda lyti. Ieškau, kur galėčiau pavalgyti.

Ne su didžiausiu noru, bet pasirinkau kebabinę. Kol laukiau, teko klausyti nuolat leidžiamos reklamos: “ar girdėjai, parduotuvėje Bohema akcija vazoms, taurėms? Eime, nupirksiu draugei vazų, nes ji nuolat gauna daug gėlių, tačiau neturi vazų”. Na ar kažkas panašaus. Todėl labai apsidžiaugiau pagaliau sulaukęs kebabo ir ramiai jį suvalgiau miesto stadione.

Laukimas

Laukimas

Netikėta, tačiau pavalgęs įgavau jėgų ir beveik iki pat Ariogalos myniau be sustojimų. Privažiavęs Ariogalą, labai smagiai nuo ilgo kalno nusileidžiu prie Dubysos. Prisipildau ša;tinyje vandens ir traukiu toliau. Bet pasirodo, kad nusileidus į Dubysos slėnį, kitam krante teks vėl pakilti. Taigi, iš lėto tempiu dviratį į kalną.

Dar keli kilometrai ir… posūkis į žvyrkelį! Šito nesitikėjau. Negi dabar visus 22 km važiuosiu žvyru?? Na, nėra kur dėtis. Kratausi žvyrkeliu ir skaičiuoju, kiek dar laiko prireiks jį įveikti. Ir štai… 9 kilometras! Prasidėjo asfaltas! Ir dar koks! Senas, šviesiai pilkas – pats maloniausias, kokiu tenka minti. Spaudžiu iki 30 -35 km/h. Atsirado jėgų ir kelionė darosi maloni.

Minu minu, pasuku galvą į dešinę, o čia – kanapių laukas! Na tai tikrai pralinksmino. Iš tiesų, kanapė gražus augalas. Neiškenčiau nepadaręs kelių kadrų.

Su kanapėm

Su kanapėm

Netrukus sustoju nusipirkti giros. Jos nebuvo. Paėmiau Coca-Colos. Ištuštinu buteliuką ir minu. Pasirodo, šis gėrimas išties suteikia jėgų! Paragavęs tokio dopingo, sustoju ir Kėdainiuose. Tiesa, šįkart karštos kavos. Itin geras gėrimas, kai esi permirkęs ir trūksta jėgų.

Kėdainius pravažiavau pagrindine gatve. Mane nustebino, koks sutvarkytas tai miestas, yra net keli fontanai, parkeliai, Dotnuvėlės užtvanka. Įdomu pažiūrėti ir į Kėdainių alpes, nors tikėjausi, kad jos bus kiek įspūdingesnės. Kėdainiai mane nustebino savo tvarka, išpuoselėjimu, tad reikės čia kada sugrįžti.

Kėdainių užtvanka

Kėdainių užtvanka

Paskutinė atkarpa: Kėdainiai – Ukmergė. Lietus įsismarkauja. Minti gana nuobodu, tačiau eismas visai nedidelis, kelias platus, tad įsidedu ausines. Kuriam laikui tai pakelia nuotaiką.

Liko tik 60 km!

Liko tik 60 km!

Viename iš miestelių (atleiskit, sunku man pavadinimus prisiminti) pamatau, kad laksto nutrūkęs arklys. Apsidairau, balkone rūko vyras. Pradedu pokalbį:

-Kažkieno arklys nutrūko.
-Tai čia Valerijaus.
-Tai pagaut reikia.
-Nu čia niekas daugiau arklių neturi.
-Bet pagaut gi reikia.
-Valerijaus gi čia arklys. Daugiau čia niekas arklių neturi.

Tuomet arklys pradeda bėgti į mane, sėdu ant dviračio ir pasitraukiu jam iš kelio. Pavažiuoju dar atgal, ieškodamas intelektualesnių žmonių, tačiau nerandu. Ką gi, kaip nors susitvarkys.

Poilsio akimirka

Poilsio akimirka

Lietus įsismarkauja vis labiau. Dingo noras miegoti šlapiam miške, tad nusprendžiau minti iki galo – iki Ukmergės, kur žinau, kad mane visada priims pernakvoti. Šlapia. Purvas tykšta ant dviračio, rūbų, visur balos. Vėl kelio darbai. Šiaip ne taip įveikiu šią atkarpą, pravažiuoju Ukmergę, užsitempiu dviratį į kalną ir..baigiu kelionę.

Įveikti 192 kilometrai.

Dviračiu po vidurio Lietuvą

370 kilometrų. Tiek turėsiu įveikti šioje kelionėje. 3 dienos? Ko gero. Kelionė prasidėjo Vilniuje. Myniau link Aukštadvario, Birštono, Kauno, Panemunės, Raseinių, Kėdainių. Kelionę pabaigiau Ukmergėje. Pasirinkau tokį maršrutą, kad aplankyčiau vietas, kuriose dar neteko būti.

1 diena
8:50 pajudu nuo namų link Trakų. Minasi gerai, nors pradeda darytis vis šilčiau – prognozė žadėjo iki 29 laipsnių temperatūrą. Nesustodamas pralekiu Trakus, Aukštadvarį, pasiekiu Birštoną. Prisipažinsiu, buvo kiek neramu dėl kelio Trakai – Birštonas, nes, kiek teko anksčiau pastebėti, šiuo keliu važiuoja gana daug sunkvežimių. Tačiau, buvo daug geriau nei tikėjausi – kelkraštis, kaip aš sakau, dviračio pločio, o ir sunkvežimių nėra tiek daug kiek tikėjausi. Tiesa, kartais išvažiuodavau ir į šalikelę, tai yra tais atvejais, kai sunkvežimis lenkdavo mane ties posūkiu, arba turėjo prasilenkti du sunkvežimiai. Beje, turiu pastebėti, kad dauguma vairuotojų dviratininkus aplenkia iš tolo.

Dviratis su visa manta

Dviratis su visa manta

Birštone stoju pietų. Hematogenas, „Manija“, razinos. Nuslenku prie ežero apsiprausti, nes karštis darosi vis sunkiau pakeliamas. Po 15 minučių pertraukos judu toliau. Prienuose dar sustoju paprašyti vandens ir, pasipildęs atsargas pajudu link Kauno. Iki jo – 30 kilometrų.

Kelias siauras, eismas intensyvus, netrūksta ir sunkvežimių, kelkraštis kreivas, saulė kepina. Sustoju stotelėje ir gailiuosi, kad pasirinkau tokį kelią, ypač penktadienio popietei. Na bet nėra kur dėtis – sėdu ant dviračio ir mintyse tikiuosi, kad kas nors būtų parašęs europinį projektą šiam keliui tvarkyti. Tačiau, minu toliau ir jokių projekto pasekmių nematyti…

20160805_131908

Monetos

Ir štai, pagaliau! Nuo Išlaužo kelias naujai išasfaltuotas, dar net be baltų linijų, kelkraštis lygus. Vienas malonus minti! Na dar kiek platesnis galėtų būti…

Netoli Kauno kelias išplatėja, tenka važiuoti kone autostrada. Saulė kepina, danguje nė vieno debesėlio, jaučiu kaip trūksta vandens, tad jį taupau. Kauną pralekiu iš vakarinės pusės ir pasuku link Vilkijos. Greit sutinku ir neblogą kalną, į kurį dviratį veduosi. Taip, nesinori prisipažinti, bet ne į vieną kalną teko užsivesti dviratį, nes tiesiog nebuvo jėgų minti.

Pirmos dienos tikslas pasiektas!

Pirmos dienos tikslas pasiektas!

Jėgos senka, vandens trūksta. Kai jau buvo visai blogai, prieš Vilkiją privažiavau degalinę. 1,5 litro šalto vandens – dalis ant galvos, dalis į burną. Kiek atsigaivinau, tačiau tikroji atgaiva buvo priekyje – už kelių šimtų metrų pasiekiau Vilkiją ir…ir manęs laukė kokio pusės kilometro ilgio pakalnė! Vienas malonumas – leidžiuosi, posūkis, kitas posūkis ir štai staiga atsiveria įspūdinga Nemuno panorama. Tai gerokai pridėjo jėgų ir nuotaikos. Būtent dėl šio kalno Vilkiją priskyriau prie man įdomiausių Lietuvos miestelių, tarp kurių yra ir Žagarė, kurią taip pat teko aplankyti per kelionę dviračiu.

Kelio darbai

Kelio darbai

Palei Nemuną judu toliau ir netrukus pasiekiu Panemunių regioninį parką – šios dienos tikslą. Greitai pasiekiu Armenos upelį, kuris atrodė patraukliai, tad pamaniau, kad čia ir apsistosiu. Privažiavau arčiau, apsidairiau. Tačiau, tobulos vietos nakvynei neradau, o ir dar anksti buvo – apie 19 valandų. Minu toliau.

DCIM101MEDIA

Dar 5 – 6 kilometrai ir stoju. Nakvynės vietą pasirinkau kitoje kelio pusėje nei upė. Nors čia ir gana statu, tačiau gerokai nuošalesnė vieta. Tiesa, visiškai lygios vietos net miegmaišiui ištiesti neradau, na bet jau nesinorėjo lysti lauk iš šitų brūzgynų. Pasirinkau vietą, kiek įmanoma toliau nuo žvėrių tako ir susiruošiau miegoti.

Įveikti 182 kilometrai.

Naktis
Išskleidžiau tentą, pasitiesiau miegmaišį, pasipurškiau repelentais ir buvau pasiruošęs miegoti. Maždaug 8 valanda vakaro. Miegas neima. Staiga už kelių metrų išgirstu traškančias šakas, pašoku iš guolio ir žiūriu link tos pusės. Per brūzgynus nieko nematyti, tačiau pasigirsta šerniškas prunkštimas ir greiti žingsniai tolyn. Iš paskos girdisi ir mažesni šerniukų žingsniai. Dar kokias 5 minutes stoviu ir klausausi. Vis kažkur pasigirsta prunkštimas ir kriuksėjimas. Situacija primena tą, kai neseniai teko keliauti dviračiais į Daugpilį ir taip pat beveik susitikti su šernais.

Nakvynė

Nakvynė

Miegas neima. Sutemo. Netrukus pasigirsta, kaip netoliese sustoja automobilis. Kažką išmeta į konteinerį. Po pusvalandžio ar valandos nuvažiuoja. Aplink traška šakos, šįkart kažkas smulkesnio. Po vidurnakčio pakyla vėjas. Stiprūs gūsiai, maloniai ošia pušų viršūnės. Oras atvėsta ir po truputį pasineriu į miegus.

2 diena
Pabundu nuo aplink zujančių voverių. Viena voverė vaiko kitą po medžius ir skleidžia juokingus garsus. Užmigti nebepavyksta, todėl keliuosi. Per pusvalandį susiruošiu ir pajudu. 07:03. Tvyro rūkas, veidas šlampa nuo smulkų lašelių. Nors minu Nemunu žemyn, tačiau toks jausmas, jog vis kylu į kalną. Kad ir labai nežymų, tačiau atimantį jėgas.

Pasiekęs Raudonės pilį, bandau užsitempti dviratį į kalniuką pasižiūrėti pilies. Tačiau suprantu, kad tam visai neturiu jėgų. Prirakinu dviratį apačioje ir pats lipu laiptais link pilies. Užlipęs vos pusę kelio, suprantu, kad jėgų nebeliko. Prisiminiau, kad dar turiu razinų pakelį. Išsitraukiu. Oh, ir nuo kada gi razinos tokios skanios?! Kiek atsigavęs pasivaikštau aplink pilį ir grįžtu prie dviračio. Dabar svarbiausia – susirasti vandens.

DCIM101MEDIA

Raudonės pilis

Užsukęs į vieną sodybą, gaunu šalto vandens ir minti pasidaro gerokai lengviau. Dabar tikslas – pasiekti Panemunės pilį ir nepražiopsoti parduotuvės. Parduotuvę randu lengvai, tačiau su pilimi teko truputį paklaidžioti. Visgi, pavyko ir rasti, ir pasigrožėti, ir nufotografuoti.

Nors esu girdėję atsiliepimų, jog kelias palei Nemuną nuo Kauno link Jurbarko yra be galo gražus, tačiau teko kiek nusivilti. Žinoma, čia nemažai piliakalnių, kone ant upės kranto. Taip lengva įsivaizduoti, kaip čia kadaise stovėjo pilys ir jų gyventojai stebėjo Nemuną, ar upe neatplaukia pirkliai ar priešai. Panemunės regioninio parko piliakalniai ir pilys tikrai įdomios, tačiau pats kelias, kaip dviračių maršrutas yra gana monotoniškas.

DCIM101MEDIA

Kitas etapas – Raseiniai. Žinoma, pirma stoju pavalgyti ką tik pirktų jautienos konservų, juk ryte tik kelias razinas sušlamščiau. Bet konservai pasirodė tiesiog šlykštūs, teįveikiau trečdalį skardinės. Dėl ko minti buvo sunku. Velnioniškai trūko jėgų ir jau maniau, kad 100 km šiandien įveikti užteks. Taip mindamas/ilsėdamasis pasiekiu Raseinius. Pradeda lyti. Ieškau, kur galėčiau pavalgyti.

Ne su didžiausiu noru, bet pasirinkau kebabinę. Kol laukiau, teko klausyti nuolat leidžiamos reklamos: “ar girdėjai, parduotuvėje Bohema akcija vazoms, taurėms? Eime, nupirksiu draugei vazų, nes ji nuolat gauna daug gėlių, tačiau neturi vazų”. Na ar kažkas panašaus. Todėl labai apsidžiaugiau pagaliau sulaukęs kebabo ir ramiai jį suvalgiau miesto stadione.

Laukimas

Laukimas

Netikėta, tačiau pavalgęs įgavau jėgų ir beveik iki pat Ariogalos myniau be sustojimų. Privažiavęs Ariogalą, labai smagiai nuo ilgo kalno nusileidžiu prie Dubysos. Prisipildau ša;tinyje vandens ir traukiu toliau. Bet pasirodo, kad nusileidus į Dubysos slėnį, kitam krante teks vėl pakilti. Taigi, iš lėto tempiu dviratį į kalną.

Dar keli kilometrai ir… posūkis į žvyrkelį! Šito nesitikėjau. Negi dabar visus 22 km važiuosiu žvyru?? Na, nėra kur dėtis. Kratausi žvyrkeliu ir skaičiuoju, kiek dar laiko prireiks jį įveikti. Ir štai… 9 kilometras! Prasidėjo asfaltas! Ir dar koks! Senas, šviesiai pilkas – pats maloniausias, kokiu tenka minti. Spaudžiu iki 30 -35 km/h. Atsirado jėgų ir kelionė darosi maloni.

Minu minu, pasuku galvą į dešinę, o čia – kanapių laukas! Na tai tikrai pralinksmino. Iš tiesų, kanapė gražus augalas. Neiškenčiau nepadaręs kelių kadrų.

Su kanapėm

Su kanapėm

Netrukus sustoju nusipirkti giros. Jos nebuvo. Paėmiau Coca-Colos. Ištuštinu buteliuką ir minu. Pasirodo, šis gėrimas išties suteikia jėgų! Paragavęs tokio dopingo, sustoju ir Kėdainiuose. Tiesa, šįkart karštos kavos. Itin geras gėrimas, kai esi permirkęs ir trūksta jėgų.

Kėdainius pravažiavau pagrindine gatve. Mane nustebino, koks sutvarkytas tai miestas, yra net keli fontanai, parkeliai, Dotnuvėlės užtvanka. Įdomu pažiūrėti ir į Kėdainių alpes, nors tikėjausi, kad jos bus kiek įspūdingesnės. Kėdainiai mane nustebino savo tvarka, išpuoselėjimu, tad reikės čia kada sugrįžti.

Kėdainių užtvanka

Kėdainių užtvanka

Paskutinė atkarpa: Kėdainiai – Ukmergė. Lietus įsismarkauja. Minti gana nuobodu, tačiau eismas visai nedidelis, kelias platus, tad įsidedu ausines. Kuriam laikui tai pakelia nuotaiką.

Liko tik 60 km!

Liko tik 60 km!

Viename iš miestelių (atleiskit, sunku man pavadinimus prisiminti) pamatau, kad laksto nutrūkęs arklys. Apsidairau, balkone rūko vyras. Pradedu pokalbį:

-Kažkieno arklys nutrūko.
-Tai čia Valerijaus.
-Tai pagaut reikia.
-Nu čia niekas daugiau arklių neturi.
-Bet pagaut gi reikia.
-Valerijaus gi čia arklys. Daugiau čia niekas arklių neturi.

Tuomet arklys pradeda bėgti į mane, sėdu ant dviračio ir pasitraukiu jam iš kelio. Pavažiuoju dar atgal, ieškodamas intelektualesnių žmonių, tačiau nerandu. Ką gi, kaip nors susitvarkys.

Poilsio akimirka

Poilsio akimirka

Lietus įsismarkauja vis labiau. Dingo noras miegoti šlapiam miške, tad nusprendžiau minti iki galo – iki Ukmergės, kur žinau, kad mane visada priims pernakvoti. Šlapia. Purvas tykšta ant dviračio, rūbų, visur balos. Vėl kelio darbai. Šiaip ne taip įveikiu šią atkarpą, pravažiuoju Ukmergę, užsitempiu dviratį į kalną ir..baigiu kelionę.

Įveikti 192 kilometrai.