Antra diena
Po 8 valandų kokybiško miego, susirenku daiktus ir išminu. Pavalgysiu vėliau. Rytais sunkiausia yra prajudinti kojas. Jos užstingusios – pamasažuoji, pratampai, bet vis tiek reikia numinti bent keliolika kilometrų, kol šios pradeda normaliai funkcionuoti.
Šiandienos tikslas – pabėgti iš Saremos. Nenoriu labai neigiamai atsiliepti apie šią salą, tačiau mane ji nuvylė – tiesiog lūkesčiai buvo per dideli. O dar tie monotoniški peizažai…
Kelyje
Pakeliui išsimaudau. Pagaliau! Šalia kelio, jungiančio Saremos ir Muhu salas. Vieta netobula – dumblas, akmenys, bet pagaliau galiu nusiprausti visą praeitos dienos prakaitą. Išlindęs iš vandens pamatau porą negyvų žuvelių. Įdomu. Arba aš maudžiausi tarp negyvų žuvų, arba jos nudvėsė nuo mano tvaiko. Net nežinau, kuris variantas būtų geresnis.
Jau persikėlęs keltu iš salos, minu tuo pačiu keliu atgal iki Pernu. Vienu metu pradeda skaudėti blauzdą. Kažkodėl. Bandau masažuoti, mankštinti, nepadeda. Visgi, po 30 kilometrų skausmas praeina ir lekiu tolyn.
Pernu dieną atrodo visai kitaip nei ankstų rytą – žmonių čia atrodo nemažai, verda kultūrinis gyvenimas. Kas šiandien? Penktadienis? Popietė. Lakstau dviračiu po miestą, ieškodamas kokio patrauklaus kioskelio, kur galėčiau ko nors užkąsti. Pernu paliko labai teigiamą įspūdį, tikrai norėčiau čia kada atvažiuoti bent porai dienų be dviračio. Tiesiog pasivaikščioti.
Kai trumpam išsuki iš pagrindinio kelio
Degalinėje prisipildau vandens atsargas. Visą laiką vežiausi maksimaliai 2 – 2,5 litro vandens ir dar kokį litrą kitų gėrimų. Neseniai teko patirti, ką reiškia vandens trūkumas minant dviračiu ir nesinorėjo to pakartoti. Degalinėse ir parduotuvėse vandens, mineralinio, elektrolitinių gėrimų pirkdavau tiek, kad vietoje išgerčiau kokį litrą ir dar galėčiau pilnai užpildyti visas gertuves. Visgi kepina 30-32 laipsnių karštis.
Palikęs Pernu, suku link Latvijos. Pradžioje išsuku iš plento ir važiuoju miško keliuku. Pasirodo, gana smėlėtu, todėl kartą tenka ir nusiristi nuo dviračio. Neskausmingai.
Jūros pakrantė čia apžėlus nendrėmis ir jokio gražaus paplūdimio nematyti. Telefone įsijungęs ortofoto nuotraukas, matau, kad smėlėti paplūdimiai prasideda tik Latvijoje, 20 km nuo Estijos sienos. Et, šiandien man tai nepasiekiama.
Tačiau grįžus į pagrindinį kelią, pasijaučia kažkoks jėgų antplūdis. Nors šiandien jau įveikta 130 kilometrų, tačiau minu greitai. Lygus kelias, patys karščiai nuslūgo, kelkraštis platus – kone idealios sąlygos. Todėl apie pusvalandį lekiu 30-35 km/h. Jei tokį tempą sugebėčiau palaikyti 2,5 valandos (iki sutemstant), tikrai pasiekčiau Latvijos paplūdimį…
Ir, pats tuo netikėdamas, tas 2,5 valandos važiuoju vidutiniu 30 km/h greičiu. Kertu Estijos/Latvijos sieną, dar kelolika kilometrų plentu ir suku į žvyrkelį, vedantį link jūros.
Pagaliau paplūdimys!
Mane iškart pasitinka žvyrkelio „tarka“. Oi tu, tėvai, daryk tvarką, kad nebūtų aštri tarka… – iškart į galvą ateina partizanų daina apie komjaunuolės bėdas.
Temsta. Lendu į miško keliuką, kur jau nebepavažiuoju – visur smėlis. Beveik visai sutemus stumiu dviratį per pajūrio pušyną. Kažkas krūmuose sušnara. Nurašau tai stirnai. Keliukų daug – kuris veda į paplūdimį? Bandau sukti į dešinę, tačiau takas greitai baigiasi ir prasideda gilūs grioviai – čia jau tikrai dviračio nepersitempsiu. Keliauju pagrindiniu keliuku tolyn. Priekyje – šviesos. Kempingas.
Pagaliau! Jūra ir smėlis! Nors paplūdimyje žmonių dar nemažai, džiaugiuosi, kiek begalėdamas – juk būtent taip įsivaizdavau savo nakvynę šioje kelionėje.
Nusistumiu dviratį kiek atokiau nuo žmonių (bent jau man taip atrodė), susirandu vietą nakvynei toliau nuo vandens. Žinoma, nubėgu į jūrą išsimaudyti! Belieka tik švarius drabužius užsidėti…ai, tiesa – tokių neturiu. Na vis tiek. Vakaras buvo kone tobulas. 210 kilometrų šiandien.
Trečia diena
Naktį porą kartų prabundu. Vieną kartą nuo žmonių balsų netoliese, kitą – išgirdęs kažką šnarant vos keli metrai nuo mano galvos. Pakeliu galvą – kažkas nušuoliuoja. Tebūnie kiškis.
Apie 5 ryto vis dažniau pabundu – ant veido tupinėja musės. Iš kur?! Sakau, jei dar viena nutūps, viska – kelsiuosi. Po dviejų minučių taip ir nutinka. Pakeliu galvą – visas miegmaišis aptūptas musių. Kas per…?
Pabudau nuo… musių
5 valandos nekokybiško miego. Visur smėlis. Miegmaišy, telefone, tarp drabužių ir daiktų. Na gerai, nieko čia romantiško miegoti paplūdimyje. Todėl nusprendžiu šiandien keliauti tiesiai link Lietuvos (dar pradžioje turėjau mintį prasukti Latvijos pajūriu iki Klaipėdos). Į galvą vis lenda įkyrios mintys, jog norisi namo…
Rytas Latvijos pajūryje
Kojos šįryt dar mažiau pailsėjusios, tad sunkiai įsivažiuoju. Kelias Latvijoje geras – labai platus kelkraštis. Ankstų rytą, kol automobilių nedaug – viskas gerai, ramu, tačiau įdienojus, dalis automobilių pradeda važinėti pusiau kelkraščiu, pusiau tikra eismo juosta. Kiek nejauku, tačiau gerai, jog esu aiškiai matomas.
Sunku. Miego trūkumas, karštis, nuovargis. Ir štai minu pro didžiulį reklaminį stendą – ilgakasė blondinė su dviem bokalais alaus (reklamuojamas festivalis). Na juk negalima taip, negalima!
Tos akimirkos, kai sustoji pailsėti ir ko mažiausiai nori, tai lipti ant dviračio ir minti toliau…bet supranti, jog tai vienintelis kelias ištrūkti iš tokios būsenos
Vėl stoju degalinėje nusipirkti pavalgyti. Šokoladiniai batonėliai į kelionę. Nelabai patogu tokiu oru nes, kol važiuoji, jie taip ištirpsta, kad valgai kone šokoladinę košę, paskui ieškai, kuo gi čia nusivalyti veidą ir pirštus. O bet tačiau, koks skanus būna maistas tokiose kelionėse! Koks malonus jausmas, kai KitKat batonėlio vaflis prisiliečia prie liežuvio ar kai pigaus degalinės dešrainio kvapas pasiekia šnerves…
Iš tiesų, maitintis tokiame karštyje daug minant gali pasirodyti sudėtinga. Skrandis tyli. Nesako, kad jau alkanas ir kad reikėtų ką nors jam įmesti. Jokio alkio nesijaučia. Tiesiog tenka sukti galvą, kada ką valgei, kada vėl laikas būtų užkąsti ir pagal tai bandai orientuotis. Visą kelionę nuolat vežiausi kelis javainių ar šokoladinius batonėlius ir vytintos jautienos – svorio ir vietos daug neužima, tačiau jėgas atgauti padeda.
Per Rygą minu ilgai. Visiška depresija. Numetu dviratį ir atsisėdu ant šaligatvio. Nieko nesinori. Visiškai nieko. Karšta, jėgų nėra, miegas traukia. Tačiau žinau, kad vienintelis būdas atsikratyti to jausmo yra sėsti ant dviračio ir minti. Minti, minti ir minti…
Kai prisiparkuoji ir paskui nebeatskiri, su kuriuo dviračiu atvažiavai…
Pakeliui į Lietuvą užklumpa lietus. Ką ten lietus, visa liūtis. Netikėtai. Kiek pralaukiu degalinėje ir vėl sėdu ant dviračio. Dabar viskas ir smėlėta, ir šlapia. Keliolika kilometrų iki Lietuvos sienos kelias siauras, kelkraščio praktiškai nėra. Nemažai sunkvežimių. Važiuoju tai asfaltu, tai šalikele per žvyrą, krapnoja lietus, pro šalį lekia sunkvežimiai. Nėra kur dėtis – tik pirmyn.
Lietuva! Numinu kelis kilometrus iki autobuso stotelės. Viskas. Palūžau. Ne fiziškai. Morališkai. Galėčiau tiesiog bet kur numesti miegmaišį ir iki rytdienos išsimiegoti. Tačiau neturiu tam noro, valios ir jėgų.
Net dvi sesės pasisiūlo mane pasiimti (žinoma, tik paklausus, ar paimtų mane, jei kur nors kelyje mirinėčiau). Numinu dar 15 kilometrų ir maždaug ties Pasvaliu baigiu savo kelionę. 215 kilometrų šiandien.
Štai čia aš pasidaviau…
690 kilometrų per 3 dienas. Taip, nekoks iš manęs turistas. Vis norisi lėčiau, viską pamatant, aplankant, bet visuomet nugali tas noras pasiekti vieną ar kitą dienos tikslą, tas skubėjimas, noras padaryti daugiau, greičiau. Tiesa, tie 200 kilometrų važiuojant visiškai lygiu keliu (per tris dienas – nei vienos įkalnės ar nuokalnės, užteko naudoti vos keturias pavaras) nėra taip sunku, kaip važiuojant, pavyzdžiui, rytų Lietuvos kalniukais.
Pamačiau naujas vietas, supratau, kad pajūris – ne vien švarus smėliukas ir gaivus vėjelis. Na, o dabar galima pailsėti ir leistis į kokią trumpą kelionę dviračiais, kad ir po Labanoro girią…kokius 50 kilometrų į dieną…patogiai…su maudynėmis ir šiltu maistu…neskubant…iš lėto… Na, kada nors :).