Aukštyn upe…

Dviračiu į Saremą (1 dalis)

Tai buvo spontaniška mintis. Ir dar vis abejotina. Tačiau, kai per vakarą pasisiuvau reikiamus krepšius ir visą mantą susikroviau ant dviračio, supratau, kad turiu viską, ko reikia. Ką tik pakeista grandinė, žvaigždės…tiesiog sėsk ir mink.

Apsistojau ties Saremos sala. Tą patį vakarą sėdu prie kompiuterio ekrano ir bandau nusipirkti rytdienos traukinio bilietą į Šiaulius – nuo ten pro Rygą pasiekčiau ir pačią Saremą. Tačiau Lietuvos geležinkelių svetainė pareiškia, jog bilietai jau išparduoti. Negi teks nukelti kelionę?

Tačiau lieka dar vienas variantas – važiuoti autobusu iki pat Pernu, nuo kurio iki Saremos kelto – vos 70 kilometrų. O jau po to galėsiu nuspręsti, kokį maršrutą pasirinkti grįžtant.

Pasirodo, vienas autobusas išvažiuoja jau šiandien – 23 valandą. Puiku! Belieka išardyti dviratį ir…užstrigo dešinys dviračio pedalas. Iki pat paskutinės minutės stengiausi jį nuimti (taip nutinka, kai neturi tam tinkamų įrankių). Ir…pagaliau! Greitai apvynioju dviratį celofano plėvele ir skubu į autobusą.

Dviratis

Dviratis ir visa manta

 

Pirma diena

5:35 jau išlipu Pernu autobusų stotyje. Per naktį nemiegojęs – na nežinau prie kokio egzotinio gyvūno stuburo pritaikytos autobuso sėdynės, bet aš tikrai nesu tas gyvūnas. Pusvalandis dviračio surinkimui, daiktų susikrovimui ir lygiai 6:00 pajudu link kelto į Saremą. 75 kilometrai. Iki 10-os valandos spėsiu.

Keliai Estijoje geri. Nemažai dviračių takų. Tačiau šie – apgaulingi. Tik įsuki į kokį, o jis už 200 metrų baigiasi arba nusuka visai ne į tą pusę, kur tau reikia.

Rytas Pernu apylinkėse

Rytas Pernu apylinkėse

Vienu metu kelias iki kelto (Virtsu miestelio) išplatėja du kartus – jokių eismo juostų, nieko. Tiesiog beveik tris kilometrus besitęsiantis visiškai tiesus kelias. Net lėktuvėlis galėtų čia leistis…o gal būtent tam šis ruožas ir pritaikytas?

Kelte nuotaika pakilo. Ir ne dėl kainos (2,7 euro su dviračiu), o dėl…net nežinau kodėl. Gal dėl to, jog prasideda kelionė į salą, kurioje dar neteko būti, o daug pažįstamų apie ją labai gerai atsiliepia ir svajoja aplankyti?

Keltas į Muhu salą

Keltas į Muhu salą

Vos išlipęs iš kelto (šis plaukia vos 15-20 minučių), sutinku kelias dviratininkų poras ar pavieniui keliaujančius dviratininkus – panašu, jog šioje saloje toks keliavimo būdas gana populiarus.

Dar prieš išvykdamas pasirinkau tris man įdomiausius lankytinus objektus Saremoje. Todėl tiesiausiais keliais važiavau link jų (nesirinkau žvyrkelių ir kitų keliukų vien dėl dviračio tipo).

Bet gi kaip nuobodu Saremoje minti! Atrodo, 50 kilometrų vaizdas nesikeičia – miškas, pieva. Net Lietuvoje įdomiau dviračiu keliauti. Žinoma, keliai geri, kelkraštis platus, eismas ne per didžiausias, o bet tačiau…

Kelte

Kelte

Alkį malšinau dažniausiai degalinėse. Štai, matau mėsainio reklamą – 3,5 euro už nediduką mėsainį. Et, bet nėra kur dėtis. Imu. Do you speak english? – klausiu vidutinio amžiaus pardavėjos. Ši pakelia išsigandusias akis. Burger – sakau, ir draugiškai nusišypsau. O mėsainis mane nustebino – atrodė daug geriau nei nuotraukoje! Todėl ir kitą dieną čia sustojau, jau mindamas atgal į Pernu.

Sarema

Kaali krateris

Meteoritinis krateris su ežerėliu apačioje. Pirmas mano lankytinas objektas. Vos užlipu ant jo viršaus ir pirmas mintis… Velnio duobė. Ta pati Velnio duobė Aukštadvario regioniniame parke. Tik dvigubai mažesnė. Hm. Nesužavėjo. Minam toliau!

Valjala... ar Valhala?

Valjala… ar Valhala?

Kitas mano tikslas – Kuresare mieste esanti pilis. Iš nuotraukų atrodė gana įspūdingai. Realybėj? Na, tokios didelės turbūt dar nesu matęs. Užima didžiulį plotą, apsupta grioviu su vandeniu ir fontanais, tamsūs tuneliai į pilies kiemą…o viduj turbūt dar įdomiau, bet kur tuomet palikti dviratį ir visa kita…na, turiu prisipažinti – nekoks iš manęs kultūrinis turistas.

Trečias lankytinas objektas – Panga skardis. Iki jo dar 50 kilometrų. Reiškia šiandien pasieksiu 200 kilometrų ribą.

Prie Pangos skardžio

Prie Pangos skardžio

Tai buvo įdomiausias dalykas, kurį mačiau Saremoje. Nieko baisiai ypatingo – skardis prie jūros, nelabai aukštas, tačiau gražus. Be to, labai patogu pailsinti akis žiūrint į tolį, į Baltijos vandenis.

Šiandien beliko susirasti vietą nakvynei. Kur nors prie jūros, paplūdimy, kur vėjas nupučia visus uodus, kur galėčiau nusiprausti po visos dienos mynimo… Tačiau mano, kažkokiu būdu išsigalvoti, lūkesčiai liko sugniuždyti. Jokio smėlio. Pakrantėje – akmenys, žvyras. Jūra – akmenys, purvinas vanduo, dumbliai ir nemalonus kvapas. Ant kranto – būriai sparvų, kimbančių į visas kūno dalis. Ir kas man leido įsivaizduoti, kad tai bus romantiška nakvynė ant paplūdimio smėliuko???

Pavargęs, bet laimingas

Pavargęs, bet laimingas

Nebeliko nieko kito, kaip minti toliau, iki kokios prapučiamos pievos. Palapinės neturiu. Neradau iš ko pasiskolinti, nesinorėjo papildomo svorio ir tūrio, o orų prognozėje lietaus nė kvapo. Tereikia pasiimti repelentų nuo uodų ir susirasti vietą, kur šitų bjaurių gyvių būtų kuo mažiau. Kad nenutiktų, kaip praeitą savaitę minant į Metelių regioninį parką…

            Po truputį temsta. Pagaliau randu didžiulę, visai neseniai nušienautą pievą. Įsikuriu jos pakraštyje, po klevo šaka. Neįtikėtinai patogiai sugebėjau įsitaisyti ant nupjautos žolės stagarų. Kilimėlis, miegmaišis, ko dar reikia?

Kelias tarp Muhu ir Saremos salų

Kelias tarp Muhu ir Saremos salų

Jau gulėdamas pasuku galvą ir matau už 30 metrų tupintį kiškį. Nesibaido. Nors neabejotinai mane mato. Po 5 minučių atsisuku – vis dar ten. Ir po 20 minučių buvo dar toje pačioje vietoje. Na gerai, kartu smagiau. Pagaliau pasineriu į miegus. 265 kilometrai šiandien…kas laukia rytoj?