1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47,
Aukštyn upe…

Dviračiais į Metelių regioninį parką

 

Pirma diena

Penktadienio popietę nuo vienos Vilniaus degalinės pajudame Trakų link. Kartu – Bitlas (tikras vardas redakcijai žinomas), pats ir pakvietęs mane į dviračių žygį aplink Metelių ežerą. Tiesa, šis važiavimas dar nėra pats žygis – jis bus rytoj ir tęsis tik 30 km. Tačiau iki jo dar reikia numinti.

Patys kamščiai. Lenkdami automobilius, kenčiame karštį tiek nuo saulės, tiek nuo automobilių variklių. Tačiau per valandą sėkmingai pasiekiame Trakus ir sukame link Onuškio, kur eismas jau gerokai mažesnis.

Pirmas sustojimas - Rūdiškėse

Pirmas sustojimas – Rūdiškėse

Pirmas sustojimas – Rūdiškėse. Šis miestelis išties nustebino – tiek dydžiu, tiek tvarka ir švara. Čia stojame prie…kebabų vagonėlio. Na, juk kelionėse galima ir to užkąsti. Ypač kai kalorijos dega su kiekvienu kilometru.

Kelias nuo Rūdiškių neblogas. Nors važiuojamoji dalis siaura, tačiau kelio danga lygi. Kuo toliau – tuo daugiau kalniukų, posūkių, tad vietos prasilenkti su automobiliais nedaug. Dauguma vairuotojų lenkia išties gražiai, palikdami pakankamai vietos.

Vilkokšnio ežeras

Vilkokšnio ežeras

Netrukus pradeda ir lyti, taigi, kiek sušlampame, tačiau į vakarą vėl išlenda saulė ir spėjam apdžiūti. Nebekankina karštis, nebelyja – tobulas vakaras ramiam mynimui!

Tiek Onuškis, tiek ir Pivašiūnai sužavėjo – kaip ir Rūdiškės, šie miesteliai išties gražiai sutvarkyti. O labiausiai nustebino Pivašiūnų bažnyčia – ant kalno, apsupta kapinių, o nuo jos dar ir vaizdas įstabus atsiveria. Ech, kiek dar Lietuva turi tokių neatrastų vietų…?

Artėjant link Alytaus, pradeda temti. Sutinkame itin greitą kiškį, paskui dar vieną, taip pat ir nebaikščią stirną.

Įkalbėjau nusipirkti šalmą! Visą kelią skundžiasi, kad nepatogu

Įkalbėjau nusipirkti šalmą! Visą kelią skundžiasi, kad nepatogu

Pakeliui į Alytų užkandame ir užsimetame šviesą atspindinčias liemenes (Bitlas sako, kad atrodom kaip statybininkai). Netrukus pasiekiame miesto pakraštį, degalinėje sustojame nusipirkti dešrainių ir vandens. Mineralinio buteliuką iškart išgeriu, o vandenį susipilu į gertuvę (dar mindamas aplink Lietuvą supratau, kad gazuotų gėrimų dviračiu geriau nesivežti). Bitlas pasiima sulčių ir vandens. Traukiame link Alytaus centro.

Ir tai buvo dar vienas miestas Lietuvoje, kuris nustebino! Gražus, sutvarkytas, nauji grindiniai, o ir naktinis gyvenimas čia aktyvus. Taigi, ir Alytų nuo šiol mename geruoju.

Onuškio bažnyčia

Onuškio bažnyčia

Važiuojant pro Alytų, akis užkliuvo už fontano, kuris padarytas tiesiog ant grindinio. Keliasdešimties centimetrų vandens stulpeliai trykšta tiesiog iš žemės. Labai panašiai kaip Vilniaus Lukiškių aikštėje. Sakau Bitlui – palauk, turiu išbandyti vieną dalyką! Ir dviračiu pradėjau važinėti tiesiai per fontaną – juk kartais smagu sušlapti! Tik štai, sugalvoju, kad būtų smagu ant to pačio fontano ir pačiuožinėti. Bet vos priliečiu stabdžių rankenėlę, kai galinis ratas staiga nuslysta, krentu nuo dviračio ir du metrus čiuožiu šlapiu grindiniu. Be nuostolių, tad su Bitlu juokiamės. Na, ne tik mes, bet ir viską mačiusi vietinė porelė. Et, gerai, kad to neišbandžiau Vilniuje…vidury dienos…su daugybe žiūrovų…

Saulė jau leidžiasi..

Saulė jau leidžiasi..

Jau visiškai sutemę, lendame į kelią, vedantį link Lazdijų. Automobilių šiame kelyje daugiau, tačiau platesnis kelkraštis leidžia gana ramiai važiuoti. Vienintelis minusas tas, kad tamsu. Ir vos kas trečio automobilio vairuotojas, važiuojantis iš priekio, išjungia ilgąsias šviesas. Bet šitai išsprendžiu užsidėdamas galingesnį prožektorių – dabar esam tikrai geriau matomi ir vairuotojai mūsų nebeakina.

Statybininkas Nr. 1

Statybininkas Nr. 1

Nuo Seirijų pasukame link Metelių – siauras, tačiau naktį praktiškai nenaudojamas keliukas itin malonus minti. Maži kalniukai, posūkiai – važiuoti vienas malonumas. O dar kai trumpam išjungi visas šviesas ir mini po žvaigždėmis, vos įžiūrėdamas kelio kontūrus…

Statybininkas Nr. 2

Statybininkas Nr. 2

Kuo dar įdomus naktinis mynimas, tai – įvairi fauna, kurią nesunku pamatyti pagal tamsoje šviečiančias akis. Taip sutikome keletą stirnų, vienu metu kelią perbėgo šeškas, kuris dar atsisukęs smalsiai į mus žiūrėjo, krapštydamas akis ir galvodamas, kas čia per keistuoliai bastosi naktį po jo valdas. Labai įdomiai atrodė ir kelių arklių banda – tamsoje visi kartu lakstė ratais, ar pasibaidę šviesų, ar tiesiog mėgaudamiesi nakties gaiva.

Pagaliau! Pirmos dienos pabaiga

Pagaliau! Pirmos dienos pabaiga

Galiausiai, apie 2 valandą nakties, numynę 135 kilometrus, pasiekiame Metelių lankytojų centrą ir Dusios ežerą. Kadangi ant kranto vėjuota ir gan vėsu, nakčiai įsitaisome porą šimtų metrų toliau – miške visai šalia kelio. Prieš miegą užkandame, pasitiesiame miegmaišius ir, pasipurškę repelentais, užmiegame. 3:00.

Lieptas ant Dusios ežero

Lieptas ant Dusios ežero

Antra diena

Apie 4:30 pabundu. Uodų zvimbimas darosi nepakeliamas – nors ir naudojam geriausius žinomus repelentus, tačiau šie menkai tepadeda. Nors įgelia tik vienas-kitas uodas, tačiau palei ausis skraido gerokai daugiau. Štai vienu metu prie dešinės ausies skraidė vienas uodas, o prie kairės – net 3 (per kelias bemieges valandas tapau uodų zvimbimo ekspertu). Visaip bandžiau dangstytis galvą, tačiau įkyrūs garsai niekaip nesiliovė. Dar kelis kartus purškiausi repelentais visą galvą, rankas ir miegmaišį, tačiau ir tai nepadėjo – pora uodų net įskrido į nosį. Pagal garsus sprendžiau, kad Bitlas ne ką geriau miega. Taigi, 7 valandą ryto susipakuojame mantą ir einame prie ežero.

Uodai, uodai, uodai...Uodai, uodai, uodai…

Kaip gera nusiprausti vakarykštės dienos prakaitą ir pagaliau atsikratyti uodų zvimbimo! Banguotas ežeras, dugne smėlis – tik keista, kad vandeniui patekus į burną, nesijaučia sūrumo. Ne veltui Dusios ežeras pramintas Dzūkų jūra. Po maudynių užvalgome ir sprendžiame, ką veikti toliau – iki dviračių žygio dar 3 valandos.

Besisukinėdami aplink Lankytojų centrą, pastebime, kad šis atidarytas. Gerokai anksčiau negu oficialus atidarymo laikas. Pasirodo, viduje yra parko darbuotojas, kuris atpažįsta Bitlą, kaip metais jaunesnį Gamtos fakulteto studentą. Šis pakviečia mus į vidų, įsileidžia prisipildyti gertuvių vandeniu ir tuomet netikėtai sako: „Gal norite kanoja pasiplaukioti?“ Tai žinoma, kad norime!

Prie Dzūkų jūros

Prie Dzūkų jūros

Prieš lipant į vandenį  gauname instrukcijas, kaip laikyti irklą ir kaip su juo (ne)makaluoti vandenį. Keistas jausmas klausyti tokių instrukcijų, kai pats jau nuo 3 metų įvairiausiomis plaukimo priemonėmis su įvairiausiai irklais plaukioji. Na, bet tegul žmogus dirba savo darbą. Taigi, apsukam ratuką banguotame Dusios ežere ir lipam į krantą.

Išplaukiu

Išplaukiu

Kadangi turime dar porą valandų, lankytojų centre paliekame savo daiktus (visi parko darbuotojai nustebino tiek draugiškumu, tiek paslaugumu, tad ačiū jiems už tokį priėmimą) ir išminame iki Metelių apžvalgos bokštą. Nuo jo – iki vietinės parduotuvės, kur Bitlas ne itin norėjo minti, nes „į kalną“ (po vakar dienos bet kokia mažutėlė įkalnė jam atrodo kaip kalnas). Pasipildėme nesveikų gėrimų atsargas ir grįžome iki lankytojų centro, kur jau rinkosi VSTT darbuotojai, dėl kurių ir organizuotas būsimas dviračių žygis.

Kultūrinamės - Metelių apžvalgos bokštas

Kultūrinamės – Metelių apžvalgos bokštas

Apie 30 žmonių grupė pajuda aplink Metelio ežerą. Apie pusė maršruto – žvyrkeliais ir miško keliukais. Mūsų žygio vadovas nuolat pasakoja istorijas apie lankytinus objektus, ežerą, patį parką. Per 3 valandas įveikėm apie 32 kilometrus. O grįžus mūsų laukė…. dzūkiškos bandos! Kažkas labai panašaus į kūgelį, tik gerokai mažesniais gabalais.

Su Bitlu greitai pasistiprinom ir, jau viską susipakavę (tik miegmaišius ir kilimėlius atidavėm pažįstamiems nugabenti tiesiai į Vilnių – vis mažiau daiktų vežtis), sėdom ant dviračių ir išmynėm iki Marcinkonių. Apie 77 km. Bitlo nuomone, Vilnius mums per toli (ir mano įtikinėjimai, jog tai tik papildomi 100 km, jo nepaveikė).

Metelių ežero apylinkės

Metelių ežero apylinkės

Tuos 77 kilometrus įveikėm lengvai. Tai yra sunkiai. Bet lengvai. Na kaip čia pasakius… įpusėjus antrai dienai, Bitlo veidas jau buvo perkreiptas kančios (daug geresnis nuovargio ir skausmo indikatorius nei verbaliniai garsai). Ir jokia Bitlo frazė „skausmas tai ne nuovargis“ (gimusi jo bendradarbiams klausinėjant, ar jam nesunku po vakar dienos dar šiandien dviratį minti), dabar jau nebepadėjo. Na, o man iš kažkur jėgų antplūdis. Minu 25-30 km/h, po 20 minučių stoju laukti Bitlo. Taip turiu laiko ir pailsėti ir kelis kadrus padaryti. O šis mina nesiilsėdamas – vos pasiveja mane, aš, jau spėjęs atsipūsti, lipu ant dviračio ir keliaujam toliau. Pavydėtina stiprybė!

Metelių apžvalgos bokštas

Metelių apžvalgos bokštas

Sustojus Merkinėje, Bitlui sakau, kad per paskutines 24 valandas numynėm 210 kilometrų (visas žygis tiek atstumu, tiek laiko atžvilgiu, naktiniu važiavimu, nemiegojimu ir uodais labai priminė dviračių žygį į Latviją, kur su Bitlu mynėme prieš du metus). Šis nesupranta. Pakartoju. Vis tiek nesupranta. Pakartoju lėtai, pridedu, kad vakar išmynėm 17 valandą, dabar yra 17-ta valanda ir per tą laiką įveikėm 210 kilometrų. Šis pakrapšto galvą, pagalvoja ir sako…“ai suprataaaaau!“. Tiesą pasakius, jau darosi neramu ne tik dėl bendražygio fizinės būklės, bet ir dėl emocinės sveikatos. Hm, dar liko 20 km, gal atsigaus.

Klausiu Bitlo ar jo neerzina, kad man šiek tiek lengviau, tas sako, kad ne. Kartą, užmynęs į kalną ir apsisukęs atgal, leidžiuosi žemyn (nes gi labai smagus kalniukas) ir su juo prasilenkiu. Tada jau prisipažįsta, kad „gal šiek tiek ir erzina“. Na gerai, laikas surimtėti.

Pagaliau traukiny! Laikas pasistiprinti!

Pagaliau traukiny! Laikas pasistiprinti!

Į Marcinkonių geležinkelio stotį atminam labai laiku – 20 minučių iki traukinio. Šiandien įveikėm 115 kilometrų. Dar spėju užbėgti į parduotuvę ledų ir gėrimų. Beliko kiek daugiau kaip 2 valandos kelio namo. Pirmas vagonas – vien dviratininkai, tad ir kvapas čia ne pats geriausias. Bet prie to jau pripratome, tad belieka patogiai įsitaisyti ir grįžti į patogų, civilizuotą pasaulį.

Viso – 250 kilometrų. 28 valandų nuotykis. Sakyčiau, pavykęs. Visgi, nutikimų buvo, tačiau visi jie „teigiami“. Tad kaip visada keliu klausimą: o kur toliau? Kur keliausiu kitą kartą?