Traukinys iš Vilniaus į Ignaliną pajudėjo 8:04. Pataikėm į tą patį traukinį, kuriuo į futbolo stovyklą važiavo daugybė vaikų. Nors dviračius ir pavyko sutalpinti, patys beveik dvi valandas nuobodžiavom ant vagono laiptų. Išlipam, pasipučiam padangas, persirišam daiktus ir pirmyn…iki Zarasų – 53 kilometrai.
Su vienu draugu, nuo seno žinomo Bitlo pravarde nusprendėm nukeliauti „į užsienį“. Šiek tiek pamąstę, pasirinkom Daugpilį. Kelionę pradėjom ne nuo Vilniaus – paprasčiausiai nebuvo nei noro nei laiko tiek kilometrų minti. Pasirinkom kelionės pradžią Ignalinoje – dėl rekomenduoto gražaus maršruto Ignalina – Zarasai. Pirmą dieną planas buvo numinti apie 80 kilometrų, antrą – 170 arba mažiau ir perkelti kelias dešimtis kilometrų į trečią dieną. Kadangi tai viena iš nedaugelio mano kelionių dviračiu, neišvengiamai kai kuriuos dalykus lyginau su kol kas ilgiausia kelione dviračiais aplink Lietuvą. Taigi, kas nutiko per artimiausias dvi dienas nuo išvažiavimo iš Ignalinos?
Kelionės pradžia ir visa manta
Kelionę pradėjome dviračiu taku, vėliau įsukome į kelią link Dūkšto. Aplink – miškai, minasi gerai – laikom greitį iki 27 – 30 km/h. Tiesa, verta paminėti, jog Bitlas važiavo dideliu, sunkiu miesto dviračiu, tuo tarpu aš – plentiniu su hibrido padangomis. Kitaip sakant, mano dviratis buvo lengvesnis ir siauresnėmis padangomis, dėl ko važiavau truputį greičiau. Tačiau tas pasijuto tik dienai einant į pabaigą.
Ties Kazitiškiu, pasirinkom kelią į šiaurės vakarus, vedantį pro Švedriškę, tačiau, pavažiavę vos kilometrą, apsisukome – toliau šis kelias ėjo žvyrkeliu. Grįžtame į pagrindinį kelią ir netrukus pasiekiame Dūkštą.
Kas kelionėje teikia daugiausiai laimės? Ogi maistas!
Iki pat Zarasų važiavome be nuotykių. Tačiau jėgos seko. Pasiekę šį kurortinį miestelį iškart ieškojom…kebabų! Didelės šypsenos veiduose ir štai jau kemšam neįprastos formos kebabus – labai plačius, tačiau gana trumpus. Toks maistas, nors pradžioje ir atrodė baisiai skanus, mat buvom išalkę (bevalgant Bitlas net leptelėjo „o šiaip gal reikėtų kramtyti?“), tačiau pabaigoje nelikome sužavėti. Suvalgėm po plytelę šokolado, o Bitlas iš Maximos dar ir staigmeną atnešė – po ledinuką ant pagaliuko. O kame visas linksmumas? Tik pajudėjus pravažiavom taip pat dviratininką, taip pat su ledinuku burnoje! Palaukit palaukit. Staiga pradėjo stipriai lyti ir pasislėpėme po liepa. Stovim stovim ir štai pravažiuoja dar du dviratininkai ir vėlgi su ledinukais burnoje! Susižvalgėm ir likom nesupratę, kas čia vyksta.
“O gal reikėtų kramtyti?”
Po medžiu stovėjom geras 20 minučių. Iki Latvijos sienos – vos keli kilometrai. Ją kirtome ties Ēģipte kaimu. Ir štai Latvija mus pasitinka smagia įkalne… Kas keliauja dviračiais, supras, kad įkalnės dažnai būna prakeikiamos įvairiausiai vardais. Toliau – kelio darbai. Vos viena eismo juosta ir stovi šviesoforas. Bet negi mes, būdami su dviračiais, lauksime kol galėsime važiuoti? O juk lėtai važiuodami tik trukdytume eismą automobiliams. Pasirinkome kitą variantą – pasukome dešiniau ant naujai išasfaltuotos kelio dalies. O pasirodo, ji buvo išasfaltuota net labai naujai. Priekyje važiuodamas, Bitlas staiga pradėjo šaukti: jaučiu karštį! Greitai šokome nuo šviežiai išasfaltuoto kelio. Gerai, kad buvo ką tik paliję ir nei karštis ištirpdė padangas nei asfalte žymes palikom.
Pakeliui į Daugpilį
Kelias nuo Lietuvos/Latvijos sienos iki Daugpilio – 18 kilometrų tiesi linija. Nei menkiausio posūkio. Pro šalį lekiant „fūroms“ netrukom pasiekti ir antrą pagal dydį Latvijos miestą. Verta paminėti, jog visą kelionės laiką didžioji dauguma vairuotojų mus lenkė netgi labai mandagiai – tai yra, pravažiuodami kita eismo juosta. Ir tik nuo didelių sunkvežimių porą kartų teko slėptis šalikelėje.
Dauguva ties Daugpiliu
Prieš važiuodami neatlikome namų darbų ir nepasižiūrėjome, ką galima pamatyti Daugpilyje. Todėl, tiesiog sekėme rodyklėmis į miesto centrą. Pirmas į akis kritęs pastatas – Daugpilio universitetas, kur nusifotografavome ir toliau pajudėjome nuojautos kryptimi. Netrukome privažiuoti ir, ko gero, centrinę miesto alėją. Pamatęs Hesburger‘į Bitlas užsimanė bulvyčių. Buvo mano eilė eiti apsipirkti, tad užėjau į greito maisto restoraną ir jauna darbuotoja mane pasitiko rusišku „pažalsta“ (prašau). Likau gerokai nustebęs. Juk čia Latvija! „Do you speak English?“ Padavėja veido išraiška parodė, kad šiek tiek supranta. Bandžiau užsisakyti bulvyčių fri, tačiau ji manęs nesuprato, kol neprakalbau latviškai:„kartupeli“ – sakau.
Vėl maistas – vėl džiaugsmas
Kol Bitlas kimšo bulvytes, aš mėgavausi muilo skonio šokoladu (na gi tuo, pačiu pigiausiu). Jau buvom numynę apie 85 kilometrus, reikėjo keliauti už miesto ir ieškoti vietos nakvynei. Dar spėjom užsukti į vietinį prekybos centrą nusipirkti konservų, riešutų ir gėrimų – vakare juk reikės pavalgyti.
Poilsio valandėlė
Klaidžiodami po Daugpilį, galiausiai išlindome į reikiamą kelią ir pasukome link miestelio, pavadinimu Svente. Mus pasitiko priešpriešinis vėjas. Paskutinius kelis kilometrus iki Sventes miestelio mynėme kokius 8 – 9 km/h. Nedidelė įkalnė ir stiprus vėjas gerokai mus sulėtino.
Sventes miestelyje pamatėme karo technikos muziejų – na pažiūrėjome pro langą į vidų. Pasikultūrinome. Varom toliau! Bet toliau kelio ženklas mus nuliūdino: nubrauktas ženklas SVENTE. Ką gi, šventė baigėsi…
Daugpilio universitetas ir jo naujas studentas!
Netrukus, išnaudoję nemažai jėgų, stojame stotelėje užkąsti elnienos konservų. Penkios minutės pasistiprinti, atsigaivinti ir vėl į kelią! Štai čia jau galėjau pastebėti, kad Bitlas po truputį pradeda atsilikinėti. Kelionės pabaigoje tuo net džiaugiuosi – vos lėtesnis žygio draugas manęs beveik nestabdė, tuo pačiu neleisdamas man persistengti.
Stebėdami kelio ženklus, netrukus supratome, kad visai neblogai mokame latvių kalbą. Ypač pamatę stotelę, pavadinimu Kraujas. Na, kaip gi gali nesuprasti, ką mūsų broliukai latviai norėjo pasakyti?
Kraujas ir kančia
Paskutinė stotelė prieš paliekant Latviją – Subate miestelis. Subate pasirodė pats gražiausias/įdomiausias visoje kelionėje. Gaila čia buvome jau apie 8 valandą vakaro, tad daug veiksmo jame nebuvo. Visgi, spėjome pasigrožėti tiek mero namu, tiek turgaus aikšte, tiek čia pastatytais dekoratyviniais dviračiais.
Dviratininkas Subate miestelyje
Palikome Subatę ir kilo mintis miegoti ties Latvijos/Lietuvos riba! Tai yra, kojomis Latvijoje, galva – Lietuvoje. Tačiau, pamatę, jog ties valstybių riba iškastas griovys, šios minties atsisakėme. Nusprendėme miegoti jau Lietuvos teritorijoje. Netoli Šetekšnio ežero, pamiškėje išskleidėme palapinės tentą ir sulindome į vidų. Prieš išvažiuojant, Bitlui patariau palapinės neimti, užteks ir tento – vardan svorio taupymo. Tačiau, įpareigojau jį paimti repelentų nuo uodų. Bet štai iš vakaro jis man ir rašo: ai tingiu eit į parduotuvę repelentų, gal tiek to? (kalba cenzūruota). Nu sakau, velniop, apsieisim. Štai čia ir padarėm klaidą. Netrukus tentas prisipildė uodų.
Atsigaivinimas
Gulėdami vakare ant miegmaišių, galvojome, kokie ponai esam. Štai planšetė ir išmanusis telefonas kraunasi iš išorinio akumuliatoriaus, valgome pistacijas, o nuovargio po dienos beveik nė nesijaučia… praėjus pusvalandžiui po šių žodžių, jau bandėme užmigti, tačiau labai nesėkmingai – miegmaišyje labai karšta, o išlindus gelia uodai. Ką daryti? Po kokios pusantros valandos Bitlas pasiėmė miegmaišį ir išėjo miegoti į pievą – sakė nebus ten uodų. Po 10 – ies minučių prisijungiau ir aš. Tačiau pievoje buvo ne ką geriau. Niekaip negalėdami užmigti, nusprendėm minti toliau. Tiesa, pradžioje juokavome dėl mynimo naktį, tačiau netrukus pasidarė visai nebejuokinga – pradėjome pakuotis.
Besipakuodami lauko gale išgirdome žvygaujančius šerniukus. Na, pradžioje nekreipėme dėmesio, bet po kelių minučių garsai priartėjo, o dar prisijungė ir suaugęs šernas! Nebuvo jauku, tad greitai pasirinkome po medį ir įsiropštėme. Viskas aplink tamsu, kažkur netoliese girdisi kriuksėjimas. Šitaip apglėbęs drebulės kamieno nebūčiau išsilaikęs ilgiau kaip porą minučių, tad nusliuogiau žemyn. Bitlas taip šernų nesibaidė ir jau netrukus pievoje krovėsi daiktus, o aš, likęs miške, vis šviečiau žibintuvėliu į krūmus ir pakavausi savo mantą. Kažkur tarp medžių vis dar kažkas kriuksi, tad laiko negaištu – kraunuosi viską bet kaip, nuvažiavę iki asfalto galėsim persirišti daiktus.
Naktinis etapas
00:45. Per šlapią žolę ir dilgėles braunamės link kelio. Tolumoje šviečia sidabriniai debesys, kurie yra matomi vos vieną mėnesį per metus. Naktis pasitaikė gana šviesi, tad minti tuščiu keliu buvo tikras malonumas. Nors kartas nuo karto reikėjo praleisti važiuojančius sunkvežimius, tačiau mynėsi puikiai. Iki Obelių – 8 kilometrai ir nemažą dalį kelio laikėm 30 ir daugiau km/h greitį.
Prieš Obelius degalinėj nusipirkom vandens ir tęsėm kelionę. Pasirodo, Obeliai – visai nemiegantis miestelis. Bent 5 namuose švietė lempos, viename ir muzika skambėjo. Nuo Obelių važiavome link Sartų ežero. Naktis – pilnas gyvybės metas. Krūmuose, medžiuose – visur pilna įvairiausių keistų garsų. Virš galvos praskrido pelėda, pabaidėm kelias stirnas, sutikom ir ežį. Kita vertus, naktį leistis nuo kalno dideliu greičiu kiek nejauku – o jei kas iš krūmų išlys į menkai dviračio prožektoriau apšviečiamą kelią? Pirštai visąlaik pasiruošę spausti stabdžius, tačiau kojos nesiruošia nustoti minti.
Judam pirmyn!
Bitlui akivaizdžiai darosi vis sunkiau. Vis ilgiau ir ilgiau jo laukiu šalikelėje. Na, nenuostabu – juk naktį visai nemiegojome. Apie trečią valandą nakties ir aš imu jausti nuovargį, akys merkiasi, kelias liejasi.
3:42. Krentam šalia kelio į miegmaišius ir trumpam nusnaudžiam. Prieš penktą valandą prabundu – veidas sugeltas uodų. Netrukus iš miegmaišio išsiridena ir Bitlas su kruvinu uodu pritėkštu ant kaktos. Sunkiai lipam ant dviračių ir tęsiam kelionę.
Kelias į Degučius naktį atrodė kažkoks platesnis. Kita vertus, ši atkarpa man kone labiausiai patiko per visą kelionę. Siauras, šviesiai pilko asfalto kelias (bene maloniausia asfalto rūšis, kuria tenka minti), nedideli kalniukai ir vingiai – vienas malonumas, kol netenka minti į statesnį kalną.
Keliukas į Degučius
Iš Degučių minam į Salaką, pakeliui dar sustodami suvalgyti po skardinę konservų. Iki Dūkšto – artimiausios traukinio stotelės – apie 25 km. Minasi jau nelengvai, nors vienu metu gerą tempą buvau pagavęs. Bitlo pakelėse laukiu vis ilgiau – matosi, kad žmogus kamuojamas skausmų. Bet labiausiai skauda ne kojas, o nugarą, pečius, rankas. Aš jaučiuosi netikėtai gerai, kojų raumenys jaučiasi tik minant į kalną. Visgi, mažesnis dviračio svoris yra didelis privalumas.
Palaikom tempą
Paskutiniai sunkūs kilometrai iki Dūkšto. Atvažiavome kaip tik laiku – likus pusvalandžiui iki traukinio. Dar yra laiko nueiti į parduotuvę ir išsitiesti ant žolės. Liko tik dvi valandos sunkios kelionės traukiniu ir… Vilnius.
Paskutinė stotelė
Kelionėje praleidome apie 22 valandas (neskaitant važiavimo traukiniais). Per tą laiką įveikėme 230 kilometrų. Pirmą dieną – 150 km. Naktinė atkarpa – 40 km. Rytinė – dar 40. Sudeginome po 7000 kcal. Miegojom 70 minučių. Anot dviračio spidometro, vidutinis važiavimo greitis (neskaitant sustojimų, poilsio) – 19,5 km/h. Kelionė buvo tikrai smagi, nors ir varginanti. Iškart kyla minčių, kur minti toliau. Gal Lenkija? Estija? Na, netrukus sužinosime…
