1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47,
Aukštyn upe…

Dviejų dienų pasivaikščiojimas Neries šlaitais

Kelionę pradėjome maždaug prie Vosyliukų malūno tvenkinio. Vaizdingais Saidės krantais leidžiamės žemyn iki prie upės įkurtos poilsiavietės. Kai kurie iš mūsų užsimano palandžioti po vamzdžius, kuriais upė teka po tilteliu. Užsiėmimas smagus, tačiau būtų gerai paskubėti, kol nesutemo. Nuo Saidės pasileidžiame Neries kairiuoju krantu žemyn. Praeiname apleistus pastatus, kylame Neries šlaitais į viršų.

Saidė

Saidė

Keliaujame trise. Norint papasakoti toliau vykusius įvykius supažindinsiu su bendrakeleiviais. Vienas jų – Julius, gyvenantis visai netoli Saidės upelio (ko gero, tai pagrindinė priežastis, kodėl pasirinkom šį maršrutą). Kitas – pravarde Bitlas (kodėl? – didelė paslaptis).

Keliu

Keliu

Taigi, kylame Neries šlaitais, visur išmintas takelis. Tačiau priekyje einantis Julius sumano, kad reikia nuotykių (ne kartą prašiau bendražygių, kad žygis neapsieitų be nuotykių, juk reikia kažką aprašyti!) ir išsuka iš kelio stačiu šlaitu kildamas į viršų. Iš paskos kopia ir Bitlas, o aš lieku paskutinis su fotoaparatu rankose. Staiga pakeliu akis ir štai ką matau:

Bitlas kone keturiomis kopia į šlaitą ir štai į jį atrieda didžiulė Juliaus kuprinė. Riksmai, šauksmai, dundesiai ir Bitlas krenta veidu į žemę, o kuprinė nusirita šlaitu žemyn. Akiniai nuo veido kažkur dingę, pusė veido purve. Berods, labai nesikeikia. Tarp gausybės rudeninių lapų surandam išklebusius akinius, apžiūrim Bitlo nuobrozdas ant nosies – iki vestuvių sugis.

Guobos lapas

Guobos lapas

Na štai ir atsirado, ką aprašyti. Julius prisipažino, kad kuprinę paleido tyčia, tačiau nesitikėjo tokio smūgio. Na bet ar gali būti kitaip, kai kuprinėje ir kirvis, ir pjūklas, ir metaliniai katiliukai?

Netoliese ir įsikuriam. Ant Neries terasos. Apačioje – upė, viršuje – ąžuolai, guobos, alksniai ir tiesiog neįtikėtinai spalvota žemė nuo daugybės nukritusių lapų.

Miško paklotė

Miško paklotė

Vakarojam beveik iki vidurnakčio. Daug šnekų, pradedant politika ir baigiant idėjomis alaus pavadinimams. Daug įvairaus keisto maisto, apsiėdimas ir gailestis. Kas pusę valandos oras labai keičiasi – tai lyja, tai išsigiedrija. Slepiamės po tentu, išlendam, vėl slepiamės, vėl išlendam. Ir štai, šįkart besėdėdami po tentu, išgirstame šernų žviegimą. Pakylam ir šviečiam žibintuvėliais į miško tankmę. Pas vieną rankoje atsiranda peilis, pas kitą kirvis, o trečias jau bando ir į medį lipti – visgi ne viena istorija girdėta apie nuo šernų nukentėjusius žmones. Tačiau šįkart jie gana toli – turbūt neprisiartino arčiau kaip už 40 metrų. Garsas tai priartėja, tai nutolsta, bet galiausiai liaunasi ir vėl sėdame ilsėtis.

Po kurio laiko tolumoje pasigirsta keistas riksmas – nei tai šerniškas, nei tai žmogiškas. Na Bitlas tą padarą praminė Bleiro ragana. Tebūnie. Eime miegoti.

Naktis buvo vėjuota. Labai vėjuota. Tentas, pastatytas visai ant šlaito krašto, nuolat juda plaikstomas vėjo ir naktį vis pabudina. Jau vos vos pradedant švisti, prie žadinimo prisideda ir ančių klyksmai bei voverių šėliojimai. Keliamės prieš aštuonias.

Spalvingos Vilsos pakrantės

Spalvingos Vilsos pakrantės

Pusryčiams – vienas obuolys trims. Susikraunam daiktus ir pajudam. Netrukus pasiekiam Vilsą – vienintelį Lietuvoje upelį su natūraliais kriokliais. Tiesa, turbūt vos vienas ar du kriokliukai viršija metro aukštį, bet vis tiek atrodo įspūdingai, nes kaip minėjau – daugiau Lietuvoje kažko panašaus niekur nepamatysi. O dar kokie Vilsos upelio šlaitai! Apskritai, tiek einant palei Saidę, tiek palei Nerį ir Vilsą – visur reljefas tikrai įspūdingas ir džiugina akis. Bet ne kojas.

Vilsos krioklys

Vilsos krioklys

Prie Vilsos sutinkam ir tulžį – itin spalvingą paukštį, atsidūrusį ir Lietuvos Raudonojoje knygoje.Dar keli šimtai metrų ir išeiname į asfaltą, kuriuo grįžtame ir į pradinį kelionės tašką. Nors ir neapsiverčia liežuvis tai pavadinti žygiu, bet nedidelė kelionė ir nakvynė gryname ore atgaivino tiek kūną, tiek sielą.

Ruduo virš upės

Ruduo virš upės