Nors Dipolio iššūkis paprastai yra irkluotojų varžybos, tačiau ne kažką mažesnis veiksmas vyksta ir ant kranto. Daugelį dalyvių krante palaiko komandos, kurios turi paruošusios iššūkio dalyviams maisto, sausų drabužių, kitų reikmenų. Mūsų komandą sudarė Justė ir aš, Tomas. Upėje lydėjom Julių, kuris šiemet tapo Dipolio iššūkio nugalėtoju.
Pirmasis finišavęs dalyvis
17 valandą turėjusios prasidėti varžybos buvo valandai nukeltos. Kol dalyviai ruošėsi, varžybų startą nukėlė dar pusvalandžiu. Galiausiai, 18:35 dalyviai, lydimi fejerverkų, pajuda iš vietos. Oro temperatūra – šiek tiek žemiau 0, vandens – 1 laipsnis šilumos.
Gavome žemėlapį, kuriame sužymėti punktai bei aprašyta, kaip į juos patekti. Dar iš anksto Julius surašė, kiek jam turėtų užtrukti plaukimas tarp kiekvieno punkto. Kaip išsiaiškinome vėliau – šis laikas pasitvirtino kone minutės tikslumu.
Kadangi turime 2 valandas iki pirmojo punkto, spėjame užvažiuoti į namus, pasiimti maisto, rūbų, apsipirkti. Apie pusę devynių vakaro nuvažiuojame prie punkto (Saidės), kur jau laukia keli latvių palaikančių komandų ekipažai ir varžybų teisėjai.
Dalyviai jau spėjo pasidengti ledu
Toliau viskas vyksta taip: kaip ir prieš kiekvieną punktą, užsidedu bridkelnes. Juliaus laivas toks nestabilus, kad jį tenka laikyti įsibridus į vandenį, kol Julius būna sustojęs arba nori išlipti į krantą. Taip pat pasiimam kelis sausus rūbus, pirštines, karštos arbatos, kavos, vandens, Corny batonėlius (lydėjusius Julių visą plaukimą), bananų, šokoladinių batonėlių, hematogeno, taip pat didelį žibintą, lipnios juostos, batus, reikalingus Juliui išlipti į krantą. Visą šitą krūvą daiktų nusitempiam prie upės ir išdėliojam ant neperšlampamo maišo.
Iš upės pusės pasigirsta šūksnis – Julius jau čia. Tamsoje jo visiškai nematyti. Lipu į vandenį, laikau baidarę. Tuo tarpu Justė paduoda jam batonėlį, bananą, arbatos. Viską suvalgęs laive, Julius vėl leidžiasi upe žemyn. Kraunamės daiktus atgal į automobilį, bridkelnes keičiu į batus, važiuojam link antro punkto.
Tokie varvekliai puošė kone visus plaukiančiuosius
Antras punktas – Vievio tiltas. Čia atvažiavę jau randame ir renginio organizatorių, kuriantį laužą, ir kitų komandų automobilius. Pusvalandį palaukiam ir vėl pasirodo Julius. Šįkart išlipa į krantą. Visas apledėjęs, nuo galvos žibintuvėlio (ciklopo) nutįsęs varveklis. Iš jo gelbėjimo liemenės ištraukiam vandens maišą (vadinamą hidrapaką). Vanduo žarnelėje užšalęs, todėl pasiimam iki kito punkto atšildyti.
Duodam dalyviui porą sausų rūbų, šlapius džiovinam prie laužo. Šitoje vietoje padarėm pirmą klaidą – nežinojom, kurios striukės Juliui reikia, tad teko kiek pasikuisti automobilyje, kol radom reikiamą. Na bet dalyvio tai nepristabdė, mat jis šildėsi prie laužo, valgydamas organizatorių duotą karštą sriubą.
Dalis punktų pasitiko dalyvius su laužu, arbata ir karšta sriuba
Vėl viską pakuojamės ir skubam prie trečio punkto – kuo greičiau nuvažiuosim, tuo daugiau laiko turėsim rūbams išdžiovinti. Punktas – už Kernavės. Judam link ten. Kelias slidus. Už Kernavės pasidaro dar slidesnis. Miško keliuku skubam ieškoti punkto. Aprašyme prie žemėlapio – painiava. Važiuojam keliuku link Neries. Privažiuojam sankryžą. Apsisukam. Vienoje vietoje keliukas užtvertas STOP juosta. Atvažiuoja dar du automobiliai. Viename jų – teisėjai. Vienas iš lydinčiųjų visas piktas, kad teisėjai neatsimena, kaip privažiuoti punktą, lipdo ant medžių foliją – ženklus kitoms komandos. Lanku privažiuojam punkto vietą. Radę teisingą kelią šiek tiek grįžtam atgal. Nuplėšiu STOP juostą, perkabinu folijos ženklus ant kitų medžių – dabar kelias bus lengvai randamas.
Skubame džiovinti drabužius. Eilinį kartą deduosi bridkelnes. Laukiu ant kranto kol apie 20 metrų toliau nuo upės, ant kalniuko, Justė džiovina prie laužo drabužius, o teisėjai ir kiti palaikančių komandų dalyviai palaiko laužo degimą. Virš upės praskrenda gulbės (pasirodo, kad kiekvieną kartą, kai praskrenda gulbės, gali būti tikras, kad po kelių minučių pasirodys ir Juliaus baidarė). Išgirstu irklų pliuškenimą ir šaukiu Justei, kad neštų daiktus. Šįkart padarėm antrą klaidą. Atrodytų, susinešėm viską, kas įmanoma, o vandenį pamiršom. Justė bėga link automobilio, įsibridęs laikau laivą ir lupu nuo jo ledą. Julius į krantą nelipa. Tik numeta mums vandenyje rastą voblerį (tarsi neturėtų ką veikti, dar ir žvejybinius masalus renka). Kelios minutės ir paleidžiam dalyvį pasroviui.
Išdžiovinti rūbus – dažna palaikančios komandos užduotis
Skubam nešti viską atgal į automobilį. Ketvirtas punktas – Čiobiškis. Važiuojam tamsiu plentu, kai staiga išlenda stirnų būrys ir perbėga kelią. Apie 10 stirnų būrys. Dar neteko tokio didelio matyti. Na bet ne apie tai.
Atvažiuojam prie Čiobiškio kelto. Už kelių minučių pasirodo ir teisėjų automobilis. Šie iškart imasi kurti laužą. Deduosi bridkelnes, o Justė prie ugnies džiovina Juliaus drabužius. Praskrenda gulbės. Štai ir Julius. Padedam išlipti. Dalyvis gauna sausus drabužius, mes – šlapius. Suvalgo pusę banano, batonėlį, gauna karštos arbatos ir netrukus jį vėl išleidžiam, įduodami nedidelį termosą su kava. Patys pasiliekam punkte, nes šįkart Julius žada plaukti apie tris valandas iki Jonavos. Turim laiko džiovinti rūbams.
Netrukus atvažiuoja ir latvių ekipažai. Aš, nuėjęs prie upės, sušunku, kad atplaukia laivas. Latviai sako: tai čia jūsų. O mes sakom, kad mūsų jau buvo. Šie labai nustemba ir bėga pasitikti dviejų, kanoja plaukiančių, latvių. Šie dalyviai, skirtingai nei Julius, yra visiškai sausi – darbuodamiesi kanojiniais irklais visiškai neapsitaško. Ir jie lipa į krantą, šildosi prie laužo. O mes, pasakę teisėjams, kad Julius Jonavoj bus apie 5 valandą, išvažiuojam prie penkto punkto.
Varžybų naktį krantus nušvietė sniegas
Kelias netrumpas. Migdo. Žiūrim, kaip keičiasi pro debesis šviečiančio mėnulio formos – tai jis kvadratinis, tai pailgas, tai lėktuvo formos. Ir nežinom, ar čia debesys kalti, ar mums jau reikia pamiegoti. Į Jonavą atvažiuojam prieš 4 ryto ir spėjam beveik valandai nusnūsti.
Pabundu nuo šalčio. 04:54. Julius turėtų pasirodyti 05:07. Lipu iš automobilio, pasiimu termosą ir einu ant tilto pažiūrėti, kur teisėjai sukūrę laužą. Jokio laužo nematyti. Bandau įsivaizduoti, kaip tokiam šaltyje Juliui bus malonu lipti į krantą, jei nėra laužo? Pats nuo šalčio visas drebėdamas dvi minutes bandau atidaryti termosą. Pagaliau pavyko – bent kiek pasišildysiu. O arbata pasirodo… visiškai šalta! Neliko nei vieno termoso (iš 4) su šilta arbata.
Nueinu iki automobilio, deduosi bridkelnes. Pabunda Justė, klausia ar jai keltis. Sakau, kad gal susitvarkysiu ir vienas. Paimu kelis termosus, batonėlius ir ristele nubėgu prie upės. Prieš porą minučių atvažiavo ir teisėjų automobilis. Vos spėju nubėgti iki vandens ir išgirstu irklų pūškavimą. Tamsoje mojuoju Juliui ir rėkiu, kad nėra laužo. Tas atsiliepia su dideliu nusivylimu balse. Lendu į vandenį, prilaikau laivą, kol Julius švartuojasi. Greitai nubėgu prie numestų daiktų paimti jam batų. Ant kranto pasirodo ir viena teisėja. Padedu Juliui išlipti ir iš visų jėgų skubu iki automobilio. Visas uždusęs ir piktas, rankioju iš bagažinės visus įmanomus rūbus, Justei sakau kad paimtų dar ką ras ir pasileidžiu atgal prie upės.
Bėgu kiek kojos įkabina. Krentu ant šono, čiuožiu nuo kalniuko, o jo apačioje – 2 metrų pločio asfaltuotas takas ir vėl kalniukas. Bridkelnės pasirodo visai slidžios, tad nė kiek nestabdymas perčiuožiu asfaltą, pasileidžiu nuo kito kalniuko. Stojuosi ant kojų, bėgu, griūnu. Prie Juliaus jau pasirodė abu teisėjai. Skuba kurti laužą. Išdėlioju visus rūbus. Atskiriu šlapius nuo sausų ir metu tiesiai ant smėlio. Tuo tarpu Julius gauna sriubos, vos šiltos arbatos iš termoso. Netrukus jį ir išleidžiam.
Julius dar spėja pasiteirauti, ar bus laužas punkte Lapėse, teisėjai atsako, kad gal bus, gal ne. Todėl pasiimam iš teisėjų porą malkų ir važiuojam į Lapes. Truputį palakstęs, visiškai pamirštu šaltį ir net spėju suprakaituoti. Pasirodo, ir palaikančiai komandai yra ką veikti tokiose varžybose.
Laužo šiluma užlaiko nemažai dalyvių
Pakeliui į šeštą punktą sustojame miške prisilaužyti sausų eglių šakelių – kažkaip juk reikės uždegti tas dvi dideles malkas, gautas iš teisėjų, o kirvio neturime. Punktą pasiekiam gerokai per anksti, todėl programėlėje susiradę degalinę, važiuojam iki jos, norėdami termosus papildyti karšta arbata. Tačiau pasirodo, kad degalinė čia apskritai neveikia. Grįžtam atgal.
Eilinį kartą ant kranto susinešam rūbus, maistą. Kiek įmanoma, peiliu smulkinu pušines malkas. Sukraunam lauželį, tačiau nedegam. Tiek malkų ilgam neužteks. Užlipę ant kalniuko, žiūrim į Neries srovę ir laukiam Juliaus. Jau šviesu – pusė aštuonių ryto, tad bent kartą iš tolo pamatysim baidarę. Štai upėje sumosuoja irklai. Bėgu prie sukrauto laužo, uždegu – malkos po truputį užsikuria, Julius jau prie punkto. Patys fiksuojam laiką. Prastas krantas neleidžia padoriai išlipti, tad Julius šoka tiesiai į vandenį. Laužas jau įsidegė, taigi dalyvis spėja sušilti, užkąsti ir paskutiniam ruožui išgerti energetinio gėrimo. Juliui sėdant į laivą, laužas baigia užgesti – degė kaip tik tiek laiko, kiek reikėjo.
Apledėjusios baidarės ir jų vairai sunkino plaukimą
Paskutinis punktas – finišas. Su Juste būdami jau gerokai apspangę nuo bemiegės nakties, nusiperkam energetinio gėrimo ir laukiam Juliaus. Atvažiuoja ir varžybų organizatorius, operatorius, kitų dalyvių palaikymo komandos. Tolumoje pasirodo baidarė. Skubu link kranto, iki krūtinės įsibrendu į vandenį, bandydamas pasiekti reikiamą vietą. Pasirodo, Julius plaukia iš kitos salos pusės. Bėgu atgal, vos nepanyru iki kaklo duobėje. Ir štai, Juliaus finišas – sveikinimai, kalbos ir filmavimai iš visų pusių. Baigėsi mūsų nuotykis.
Julius visas apledėjęs, laivas taip pat. Kol nuo laivo gramdau bene centimetro storio ledo sluoksnį, bandydamas įsivaizduoti, su kokiu papildomu svoriu Juliui teko plaukti, šis nurengiamas ir patalpinamas į karštą dušą. Ką gi, mūsų kelionė baigta. Kitąkart, kaip palaikanti komanda, pasiruošime tikrai geriau, o iš Juliaus tikėsimės dar geresnių rezultatų.
Varžybose netrūko ir merginų
Visas renginys – tikrai įdomus, sutraukiantis bent 20 irkluotojų ekipažų, norinčių išbandyti savo jėgas 170 kilometrų ilgio trasoje. Smagu, kad jame dalyvauja ir svečiai iš užsienio, kurie šiemet pasirodė tikrai neblogai. Na o pirmą kartą dalyvaujant palaikančioj komandoj, teko suprasti, koks tai svarbus ir net pastangų bei kūrybos reikalaujantis darbas. Kitąmet tikėsimės šiek tiek geresnio pasiruošimo iš organizatorių ir ne ką mažesnio pasiruošimo iš mūsų, kaip palaikančios komandos pusės.
Visų tekste esančių nuotraukų autorius – Linas Samaška – Dipolio renginio organizatorius. Nuoširdžiausia padėka jam už tai, kad šiame renginyje galima rasti veiklos ir tiems, kurie nenori keliolika valandų irkluoti 170 kilometrų šaltą rudens naktį. Ačiū, Linai!
Dar keli vaizdai Dipolio iššūkiui prisiminti:
