Aukštyn upe…

Pasibastymas autostopu (2 dalis)

Anykščiuose išlipu prie bažnyčios ir iškart patraukiu link jos – vienas iš tikslų yra aplankyti šios bažnyčios bokštą. Už nedidelį mokestį esu įleidžiamas ir lipu laiptais į viršų. Žmonių nemažai – šeštadienis, žolinės, o ir į Lajų taką visi suvažiuoja. Bet sėkmingai prasibrovęs apsižvalgau po Anykščius iš viršaus ir leidžiuosi žemyn.IMGP8149

Ne taip toli nuo bažnyčios išgirstu muziką ir pasukau link tos pusės. Čia pasirodo vyksta kažkoks bardų festivalis. Na ir miauksi dainininkas ant scenos…nesužavėjo, tad keliauju prie užtvankos. Užplūsta prisiminimai apie praeitų metų Nykštietiško triatlono varžybas, et, geri buvo laikai..

IMGP8167

 

Perėjęs upę, žmonių pasiklausiu kaip nukeliauti iki siauruko muziejaus, jie parodo žemėlapį ir keliauju palei upę aukštyn. Pasivaikštau aplink, apsižvalgau, išbandau triratį ant bėgių ir pasuku tiltu į kitą upės krantą, kur yra puikiai įrengtas medinis takas palei upę.

Eidamas taku susirandu vietą pietums. Gabaliukas dešros ir jau sotus leidžiuosi į kelią. Sutinku kelias merginas keliaujančias dviračiais ir paklausiu, ar žino, kaip nueiti iki kelio į Rokiškį. Pasirodo, ne, bet siūlo pažiūrėti GPS‘e. To tikrai atsisakau ir padėkojęs, ieškau kelio savo nuožiūra. Netrukus sutinku moterį, dirbančią sode ir paklausiu kelio. Pasirodo, gerokai praėjau. Tenka apie kilometrą grįžti atgal. Nuo čia pasuku link Rokiškio. Prasidėjo ilgiausias tranzavimo etapas per visą kelionę.

IMGP8184

Kadangi vienoj vietoj stovėti iškėlęs nykštį nemėgstu, visuomet pėdinu keliu. Ir ką gi, šįkart tai išėjo į naudą, nes priėjau Šeimyniškėlių piliakalnį, kur ir šiokia tokia medinė tvirtovė įrengta. Manoma, jog ant šio piliakalnio galėjo stovėti ir pati karaliaus Mindaugo Vorutos pilis. Na bet aš neišsiaiškinsiu, ar tai tiesa. Pasisukinėjęs aplinkui ir nusileidęs nuo piliakalnio, pakeliu akis į viršų ir ant kalno pamatau…autobusą! Atrodytų, kas čia tokio, autobusas mat… Bet tai man priminė filmą Into the Wild, kai jaunuolis keliavo autostopu, dirbo ūkio darbus ir dar apsigyveno autobuse, kurį pamatė stovintį ant kalno. Na tikiuosi tik neteks prisivalgyti nuodingų žolelių…

Grįžtu į kelią, pasileidžiu pirmyn. Netrukus prieinu ir kaimelį Naujieji Elmininkai. Ir ką tas pavadinimas galėtų reikšti? Paskendęs giliuose apmąstymuose užeinu į vietinę parduotuvėlę ir nusiperku ledų. Saulė kepina, ypač eina asfaltu, tad reikia ir atvėsti. Šįkart tranzavimas užtruko apie valandą, kol galiausiai sustojo vyras su moterimi ir pavežė apie 10 kilometrų. Po 10 minučių jau sėdėjau kitame automobilyje ir keliavau link Svėdasų, kur ir teko garbė pereiti visą miestelį. Sustojęs išsitraukti obuolio išgirstu kaip kažkas sako Labas! Atsisuku – pro mokyklos langą galvas kaišioja paaugliai, pasako „labas“ ir dingsta. Na prieinu pašnekėti. Atsirado viena, paskui kita mergina, kurios įsidrąsino išlysti. Pasirodo, dirba vasarą mokykloje. Turbūt nekoks jausmas… Paklausiu, kas įdomaus yra Svėdasuose ir aplinkui, paaiškėja, jog aplink yra ežerai, bet ir tie man nepakeliui, o daugiau kaip ir nėra čia ką veikti… Dar pašnekėjom, paklausė, ar nebijau vienas tranzuoti. Ir kodėl žmonės vis to klausia? Neateina man į galvą, ko turėčiau baimintis, tad keliauju ramiai. Galiausiai, atsisveikinęs patraukiu į kelią ir po kokių 5 minučių sėdžiu automobilyje. Keliauju į Rokiškį!IMGP8221

Vairuotojas – biržietis, kuris kone visą kelią pasakojo kaip alus gaminamas. Sako, atgimsta alaus gaminimo tradicijos Biržų krašte. Net ir savo numerį davė, kad jeigu sugalvočiau keliauti į Biržus, paragaučiau ir jo gaminto alaus. Taigi, Rokiškyje norėjau aplankyti dvarą ir vairuotojas, tai sužinojęs, mane nuvežė iki pat dvaro ir dar pats sugalvojo apsilankyti! Ir dar už mano bilietą sumokėjo. Bilietų pardavėja man pasiūlė pasidėti kuprinę į kuprinę, na sutikau, padėjau, tada ji išsitraukė tokį keistą aparatą, primenantį mažą metalo detektorių. Galvojau, negi dabar kuprinę tikrins? O pasirodo, kad ten tiesiog garsiakalbis su laikikliu. Na toks muziejaus lankytojams. Prie eksponato būna skaičius, jį įvedi į prietaisą ir pradeda jis tau pasakot apie tą eksponatą. Patogus dalykas.

IMGP8202

Pats dvaras ir jo teritorija atrodo išties gražiai: viskas sutvarkyta, lauke suoliukai su įvairiais drožiniais, nušienauta žolė. Viduje nėra labai daug ką pamatyti, bet apsilankyti verta. Didžiausią įspūdį čia paliko šalia dvaro esančiame name veikianti drožinių paroda. Liongino Šepkos, pradėjusio drožinėti tik penktoje gyvenimo dešimtyje drožiniai išties įspūdingi. Ar tai būtų smulkūs paveikslai, į kuriuos įdėta labai daug darbo, ar didelės skulptūros, viskas žavėjo darbuose matant kiek įdėta laiko ir kantrybės. O labiausiai sužavėjo drožinėtos knygos – išdrožta medinė knyga, atversta ir su tekstu viduje. Ir tokia ten buvo ne viena. Sakyčiau čia buvo įdomiausia visos kelionės dalis.

Atsisveikinęs su mane pavežusiu biržiečiu, patraukiau tiesiai į miesto centrą, kur labai lengva patekti einant tiesiai nuo dvaro. Rokiškis tikrai gražus miestas ir pateisino mano lūkesčius. Jau artėjant vakaro reikėjo susirasti nakvynę. Taigi apie 6 kilometrus pėdinau nuo miesto, kur radau šiokį tokį miškelį ir galėjau pasitiesti miegmaišį.

Rytą pažadino genys – nuo medžio ant manęs mėtydamas žievės gabaliukus. Susikroviau kuprinę, suvalgiau obuolį ir į kelią. Taigi, sekmadienis, 7 valanda ryto – tiesiog „puikus“ laikas tranzavimui! Visgi kelios mašinos pravažiavo ir po 10 minučių jau sėdėjau automobilyje! Paprašiau mane pavežti iki Rokiškio, nes dar norėjau pereiti miestą ir pamatyti daugiau. Radau ir jau veikiančia parduotuvę, tad nusipirkau pieno ir leidausi toliau į kelią, kol priėjau geležinkelio stotį.

IMGP8216

Čia tapo nebeaišku, kur eiti toliau, bet sutikau seną dieduką ir pasiklausiau kelio. Šis linksmas vyras, nors ir nešdamasis alaus butelį, palydėjo mane iki kelio, dar ir papasakojo, kaip pats vaikystėj išmaišęs Lietuvą dviračiu…

Šiandien traukiau į Zarasų pusę. Taigi 10 minučių iškėlus nykštį ir štai sustoja prekių išvežiotojas. Neaiškiai kalbantis, pagyvenęs, bet linksmas vyras pavežė iki Obelių. Čia teko rinktis – ar kelią į Daugpilį ar į Zarasus, iš kurių ir Daugpilis netoli, jei sumąstysiu ten keliauti. Taigi, pasirinkau Zarasus. Šį kartą teko ilgiau paėjėti, tačiau ir šįkart tai išėjo į naudą – netoli kelio pamačiau būrį gandrų. Keliasdešimt gandrų suko ore ratus virš gandrų lizdo. Lyg koks sulėtintas viesulas. Kelias minutes tiesiog stovėjau ir grožėjausi tuo reginiu.IMGP8254

Sustojusi pora mane pavežė iki kelio į Kriaunas. Vos nepamiršau čia išlipti! Prisiminiau, kad netoliese yra vienas aukščiausių apžvalgos bokštų Lietuvoje – prie Sartų ežero. Tiksliai nežinojau, kur jis yra, taigi pėdinau šalutiniu keliu maždaug į tą pusę, kur įsivaizdavau jį esant. Pro šalį važiavo automobilis, tad susistabdžiau ir paklausiu, kur čia tas bokštas. Na mane vėl pavėžėjo apie porą kilometrų ir išleido. Toliau reikia eiti pėsčiomis, dar apie 2 kilometrus. Nors bokštas ir yra aukštas (prie įėjimo į teritoriją rašo, kad 33 metrai, užlipus rašo 36 metrai), bet jo iš tolo visai nematyti, mat pastatytas vos ne tarp medžių. Bokštas yra privatus, tai yra, jį pastatė Rokiškio sūris. Todėl yra ir lankymo valandos, negalima čia ateiti, pavyzdžiui naktį. Man atėjus žmonių nebuvo, taigi vienam lipau į bokštą. Teko kiek pavargti, daug siaurų laiptų ir vis reikia suktis, suktis. Vaizdas viršuje tikrai vienas geresnių, matytų nuo apžvalgos bokštų. Atsiveria Sartų ežeras, jo sala, apylinkės. Viršuje nuo vėjo bokštas keik siūbuoja. Apskritai, bokštas yra ne daugiau metro pločio – iš šonų tik privirinti laiptai, ir visa konstrukcija įtvirtinta lynais.

IMGP8257

Toliau patraukiau į kelią ir saulei kepinant ėjau link Zarasų. Galiausiai, visau jau pavargęs susitranzavau žmogų, vežiojantį alų į renginius. Pasirodo, Zarasuose pirmą kartą istorijoje vyksta Europos motorlaivių čempionatas. Į jį, tiesą pasakius, nepatekau. Kaina – 10 eurų, be to ir paskutinė renginio diena. Nusipirkęs užvalgyti, įsitaisiau ant suoliuko autobusų stotyje, užkrimtau, pagulėjau ir vėl leidausi į kelią.IMGP8261ę

Buvau saulės pakepintas ir pavargęs, taigi nusprendžiau neskubėdamas keliauti namų link. Perėjau Zarasus, tuomet keliu tolyn, kol galiausiai priėjau patogią tranzavimui vietą. 10 minučių šalia kelio ir jau stova „fūra“ iš Baltarusijos. Vairuotojas – jaunas baltarusis. Susipratom, kad nesusikalbėsim, tad važiavom tylėdami ir klausėmės Metallicos, kurią vėliau pakeitė rusiškas ar angliškas popsas… Paaiškėjo, kad vairuotojas važiuoja į Vilnių! Planavau bent ik Utenos pavažiuoti, bet…na ką gi, kelionė atrodo tuoj ir baigsis. Pradėjom nejučia ir šnekėti, laužyta rusų kalba bandžiau kažko paklausti, pavyzdžiui, kur daugiausia tranzuotojų, kurioj Europos šaly. Pasirodo, daugiausia jų yra Rusijoj. Na lengviau buvo klausyt ką vairuotojas šneka, negu pačiam kalbėti…Netrukus pasiekėme ir Vilnių.

Kelionėje tikėjausi pabendrauti su žmonėmis, išgirsti įdomių istorijų, kas ir neblogai pavyko. Na visuomet galima ir daugiau, bet dažniausiai žmonės per pusvalandį pavėžinimo nedaug atsiveria ir pakalbama tik apie bendrus dalykus, kur keliauji, kuo užsiimi ir panašiai. Kitas kelionės tikslas buvo pamatyti Lietuvos mažesnius miestus ar miestelius. Jų trūko – pamačiau Alantą, Anykščius ir Rokiškį, kiti miestai jau buvo anksčiau lankyti. Įdomu ir keliauti vienam, tikėjausi nedidelio išlipimo iš komforto zonos, bet to tikrai pasigedau – niekad neteko dėl nieko nerimauti ar jaudintis, na gal ilgiau pakeliavus ir būtų įdomiau. Ir paskutinis dalykas – kai tranzuoji vienas, užsimetęs kuprinę ir žygio batus, atrodo, kad taip atrodančius keliautojus žmonės noriai paveža. Taigi ir tranzuoti sekėsi geriau nei tikėjausi. Na o dabar laukia ruduo ir savaitgaliai žygiai bei kelionės, įdomu, ką teks naujo pamatyti ar nuveikti šiemet.