Aukštyn upe…

Autostopu į Žagarės Vyšnių festivalį

Autostopu į Žagarės festivalį

 

Išgirdę apie liepos mėnesį vykstantį Vyšnių festivalį, su Dalia nedvejodami nusprendėm dalyvauti. Pirmas dalykas – vyšnios! Antras – gana neblogos grupės koncertuoja. Trečias – Žagarė, kuri keliaujant dviračiais aplink Lietuvą pasirodė bene gražiausias aplankytas miestelis. Prie mūsų prisijungė Ieva ir Vilius. Patekti į Žagarę iš Vilniaus gana sudėtinga, tad nusprendėme keliauti autostopu.

Nežinia kodėl, bet Vilius pamanė, jog geriau bus tranzuoti per Kryžkalnį, o ne per Panevėžį, kas kelią prailgino apie 80 kilometrų. Tačiau patogiau buvo pasiekti kelią į Kauną nei Panevėžį, tad tranzuoti pradėjome nuo degalinės netoli Aukštųjų Panerių. Pradžioj sustojome visi keturi su kuprinėmis ir visais daiktais tiesiog ant juoko – gal paims? Bet jau praėjus 15 – ai minučių Vilius prarado viltį ir likome tranzuoti po du. Netrukus ir lyti pradėjo ir kaip tik tuo metu sustojo automobilis! Paklaustas vairuotojas sutiko paimti visus keturis keleivius ir taip prasidėjo mūsų kelionė.

Vairuotojas – nekilnojamo turto brokeris, įdomus žmogus, neseniai pradėjęs dalyvauti ir žygiuose Lietuvoje. Bekeliaujant 200 kilometrų nemažai sužinojau apie brokerio darbą, namų pardavimo subtilybes ir tai, jog didžioji dauguma brokerių Lietuvoje yra visai nekvalifikuoti. Tuo tarpu Dalia, Ieva ir Vilius, susigrūdę mašinos gale diskutavo apie išmaniuosius telefonus. Išsekus kalboms klausėmės 8 dešimtmečio atpalaiduojančios muzikos, tad pakylėta nuotaika ir palikome automobilį ties Kryžkalniu.

Kol perėjom į kitą kelią pradėjo lyti. Slėpėmės po medžiu, beskanaudami saldainius. Lietui truputį aprimus išėjome į kelią ir pasileidome juo link Šiaulių, ieškodami geresnės vietos tranzavimui. Neilgai trukus sustojo ir automobilis. Vėlgi paėmė mus visus keturis! Moteriškė važiuoja iš Klaipėdos į Šiaulius, paskui tęs savo kelionę link Rokiškio. Labai tikinti moteris, mašinoje ne viena skulptūrėlė, piešinėliai su šventųjų atvaizdais, kryželiai. Šioje mašinoje daug sužinojome apie angelus sargus ir kaip jais reikia naudotis. Važiuojant užeidavo labai smarkus lietus, tad džiaugiamės jog esame automobilyje. Galiausiai išlipome prie Šiaulių aplinkkelio.IMGP1791

Čia prasidėjo sunkioji kelionės dalis. Automobilių nedaug, stovime aplinkkelyje, pravažiuojantys žmonės tiesiog rodė, kad nesupranta, kur mes norime važiuoti. Mums tiko dvi kryptys – Joniškis ir Naujoji Akmenė. Tad Vilius, atsistojęs prie kelio ženklo, kilimėliu rodė, jog norime patekti į Joniškį. Tuo tarpu aš tušinuku įnirtingai ant savo kilimėlio rašiau JONIS ir AKM. Nežinau ar vairuotojai ką matė, bet vis linksmiau buvo stovėti. Galiausiai neiškentę pradėjome iš lėto keliu slinkti pirmyn.IMGP1800

Šildėmės darydami atsispaudimus ir kimšdami saldainius. Karts nuo karto palydavo, tad dėjomės pončus. Po trijų valandų tranzavimo sustojo senas Ford‘as ir dar senesnis jo vairuotojas. Nelabai prigirdintis tačiau draugiškas senukas vėl paėmė mus visus keturis. Tik sakė paskubėti susigrūsti į automobilį, nes jis į medžioklę važiavo, siūlė merginoms ir varovėmis pabūti, bet jos kažkodėl atsisakė. Pavežęs mus kelis kilometrus, iki sankryžos paleido. Ir jau po pusės minutės sėdėjome kitame automobilyje! Vos mums išlipus sustojo pati pirma mašina, ją vairavo latvis, vežiojantis turistus tarp Lietuvos ir Latvijos. Latvis sakė jau prieš porą valandų matė mus ant kelio, bet suspėjo dar į Klaipėdą suvažinėti, kol mes ant kelio stovėjom. Visi iš mūsų pasiekė tranzavimo laiko rekordą.

Paleisti netoli Joniškio, prie sankryžos, pradėjome tranzuoti. Kelio – vos 26 kilometrai, o eismas intensyvus – visi lekia į festivalį. Jau po 5 minučių sustojo automobilis ir šįkart teko mūsų grupei skilti į dvi dalis, aš su Dalia lipau į pirmą automobilį, o Vilių ir Ievą palikome tranzuoti. Mus vežę žemaičiai pakeliui dar sustojo parduotuvėje. Pasirodo jie jau antrą dieną važiuoja į festivalį, tad jau galėjo mums šitą papasakoti. Beje, buvo įdomu klausytis kaip pusiau žemaitiškai liaudis šneka. Netrukus pasiekėme ir Žagarę! Ir iškart skambina Vilius, pasirodo ir jiedu jau atvažiavę. Tad susitikome prie kempingo ir gavę apyrankes, pasistatėme palapines.

Apie patį festivalį per daug neišsiplėsiu. Tiesiog buvo įvairiausių daiktų, rankdarbių, sendaikčių ir maisto produktų mugė, vyko koncertai, buvo pramogų ir vaikams. Nors festivalio organizatoriai teigė, jog tai „blaivybę puoselėjantis“ renginys, tačiau alus buvo parduodamas čia pat. Na tik vietinėje Norfoje nebuvo prekiaujama stipriaisiais gėrimais.DSC09984

Pavaikščioję aplinkui aplankėme miesto aikštę, kur dieną vyksta koncertai (kitą dieną ten girdėjome lyg ir kokią kaimo kapelą), dvarą, kur buvo gausu ragų, iškamšų, kaukolių, žodžiu, įvairių medžioklės trofėjų. Šalia dvaro fontanas – su dideliu paukščių turškiančiu vandeniu. Man asmeniškai, bene gražiausias dalykas Žagarėje yra alėja, pro kurią pravažiuojama atvažiuojant į miestelį nuo Joniškio pusės.

Tą dieną ir naktį nemažai lijo, su Vilium miegojom jo perlyjamoj palapinėj, tad pabudom šlapi. Miegmaišiai permirkę, rūbai taip pat. Vilius nusprendęs, kad dar vienos tokios nakties neištvers, susiradęs transportą išlėkė namo. Na o aš nusprendžiau, jog nusipirkus miegmaišį Norfoje už 4 eurus, puikiai išsimiegosiu ir kitą dieną – juk tokį kelią atvažiavom, nesinori taip iškart ir išrūkti namo. Likę trise nusprendėm pasivaikščioti po apylinkes ir pamatyti žymųjį Žagarės ozą. Pasileidome pėsčiomis pro miestelį ir likome sužavėti. Čia stovi nemažai įdomių namų, pavyzdžiui, vienas buvo paprastas namas prie gatvės, tik tiek kad jo langai prasideda ties šaligatviu – matyt pusrūsis viduj.IMGP1841

Dar pastebėjome, jog miestelyje nemažai vandens hidrantų. Taigi, pakeliui į ozą priėjome ir senas kapines. Abejingi nelikom ir joms – kai kurių paminklų amžius siekia beveik 200 metų, o pačios kapinės įkurtos ant kalnelio (piliakalnio?). Toliau praėjome Žagarės bulgarų bendruomenės valdas, ir išvydome ozą – pailgą kalnelį, su viršūnėje augančiais medžiais. Iš tolo tikrai įspūdingai atrodė. Na o prieš lipdami į ozą, prisėdom ant žolės pailsėti.

Tomai, einam? – pasigirdo balsas ir buvau pabudintas iš miegų. Sunkai kopėm į ozą.Ne ne, ne dėl to, kad būtų status ar labai aukštas, tiesiog buvom mažai miegoję ir gana pavargę. Aplinka aplink ozą gražiai sutvarkyta – yra pavėsinių, suoliukų. Sutikome ir besiilsinčių žmonių. Toliau tęsėm kelią Ozo pažintiniu taku, kuris vedė aplink ežerėlį. Šalia tako – keli apžvalgos bokštai, taip pat įrengtos pavėsinės, maudyklos. Pasiekėme tiltelį, kuris veda į mažą salelę ežero viduryje, į kurią prašoma atnešti po šakelę, kad būtų supintas didelis žiedas saloje. Prisidėjom prie statybų. Pats ežeras – itin užžėlęs, kur pažvelgsi, visur žalia. Bet tai puiki vieta vandens paukščiams ir kai kurioms žuvims. Tad teko pasigrožėti ir gana retai sutinkamų žuvėdrų gyvenimu.

IMGP1840

Kitame ežero gale radom Kontikį! Ar žinote, garsųjį Kontiki laivą, kuriuo Turas Hejerdalas perplaukė pusę Ramiojo vandenyno? Tai čia stovėjo sumažinta jo versija. Medinis plaustas, po kuriuo įtvirtintos statinės, laikančios plaustą ant vandens, o ant pačio plausto denio pastatytas mažas namelis. Tiesa, laivas dar nebaigtas, tačiau ir taip atrodo įspūdingai.IMGP1837

Grįžome tuo pačiu keliu. Vakare atklausėm Mikutavičiaus koncerto, pažiūrėjom į fejerverkus (kuriuos kažkodėl leido žmonės virš galvų, tad kai kuriems pribyrėjo nuodėgulių ir ant galvos ir į akis) ir nukeliavom miegoti. Trise įsitaisę dvivietėje palapinėje sugebėjom gana gerai išsimiegoti, tik ryte saulė mus pažadino, gerokai įkaitindami palapinę.

Šiandien norėjome pamatyti Mūšos tyrelį, bet iki jo – 15 kilometrų žvyrkelio. Dalios paskatinti, nuėjome tranzuoti. Per 20 minučių pravažiavo vienas automobilis, ir tai pilnas žmonių. Eh, na bet dar yra ką pamatyti – vienas sutiktas žmogus rekomendavo aplankyti mažą bažnytėlę šalia puodų namo. Puodų namas – sena medinė troba, visa apkalta aliuminiais puodais ir keptuvėmis. Ir tikrai, netoli šio namo stovėjo dolomitinė balta bažnyčia. Tuo metu ji neveikė, tačiau buvo atidaryta kripta, kurioje radome tuščią karstą, kur anksčiau buvo Barbora Žagarietė.IMGP1856

Toliau pasileidome palei upę žemyn link bliūdo – užtvankos, pro kurią vos vos prabėga vanduo. Beje, žmonių kiemuose buvo gausu kaliausių, vyko turbūt gražiausios kaliausės konkursas, tad visokiausių padarų čia pamatėme. Priėję blūdą, pamatėme ženklą „Žagarės atodanga“. Ieva su Dalia susidomėjo ir nusprendė grįžti atgal, pažiūrėti atodangos, na o aš likau ant tilto virš bliūdo saugoti daiktų. Ta proga ir nusnaudžiau.

DSC00196

Grįžus Daliai ir Ievai nuskubėjome į autobusą, vežantį į Šiaulius. Pusantros valandos kelyje ir mes jau Saulės mieste. Čia praleidome beveik tris valandas. Pamatėme ir geležinę lapę, apie kurią mums pasakojo religingoji moteris, vežusi mus prieš dvi dienas. Šiauliuose dar užkandome, pasižiūrėjome kaip žmonės užsiima vandenlenčių sportu ir galiausiai nuskubėjome į traukinį. Prieš traukinį dar norėjome išbandyti šiaulietiškus kebabus, deja, nespėjome. Na kitą kartą. O dabar namo ir iki kitų metų, Žagare!

DSC00167_f

 

Autostopu į Žagarės Vyšnių festivalį

Autostopu į Žagarės festivalį

 

Išgirdę apie liepos mėnesį vykstantį Vyšnių festivalį, su Dalia nedvejodami nusprendėm dalyvauti. Pirmas dalykas – vyšnios! Antras – gana neblogos grupės koncertuoja. Trečias – Žagarė, kuri keliaujant dviračiais aplink Lietuvą pasirodė bene gražiausias aplankytas miestelis. Prie mūsų prisijungė Ieva ir Vilius. Patekti į Žagarę iš Vilniaus gana sudėtinga, tad nusprendėme keliauti autostopu.

Nežinia kodėl, bet Vilius pamanė, jog geriau bus tranzuoti per Kryžkalnį, o ne per Panevėžį, kas kelią prailgino apie 80 kilometrų. Tačiau patogiau buvo pasiekti kelią į Kauną nei Panevėžį, tad tranzuoti pradėjome nuo degalinės netoli Aukštųjų Panerių. Pradžioj sustojome visi keturi su kuprinėmis ir visais daiktais tiesiog ant juoko – gal paims? Bet jau praėjus 15 – ai minučių Vilius prarado viltį ir likome tranzuoti po du. Netrukus ir lyti pradėjo ir kaip tik tuo metu sustojo automobilis! Paklaustas vairuotojas sutiko paimti visus keturis keleivius ir taip prasidėjo mūsų kelionė.

Vairuotojas – nekilnojamo turto brokeris, įdomus žmogus, neseniai pradėjęs dalyvauti ir žygiuose Lietuvoje. Bekeliaujant 200 kilometrų nemažai sužinojau apie brokerio darbą, namų pardavimo subtilybes ir tai, jog didžioji dauguma brokerių Lietuvoje yra visai nekvalifikuoti. Tuo tarpu Dalia, Ieva ir Vilius, susigrūdę mašinos gale diskutavo apie išmaniuosius telefonus. Išsekus kalboms klausėmės 8 dešimtmečio atpalaiduojančios muzikos, tad pakylėta nuotaika ir palikome automobilį ties Kryžkalniu.

Kol perėjom į kitą kelią pradėjo lyti. Slėpėmės po medžiu, beskanaudami saldainius. Lietui truputį aprimus išėjome į kelią ir pasileidome juo link Šiaulių, ieškodami geresnės vietos tranzavimui. Neilgai trukus sustojo ir automobilis. Vėlgi paėmė mus visus keturis! Moteriškė važiuoja iš Klaipėdos į Šiaulius, paskui tęs savo kelionę link Rokiškio. Labai tikinti moteris, mašinoje ne viena skulptūrėlė, piešinėliai su šventųjų atvaizdais, kryželiai. Šioje mašinoje daug sužinojome apie angelus sargus ir kaip jais reikia naudotis. Važiuojant užeidavo labai smarkus lietus, tad džiaugiamės jog esame automobilyje. Galiausiai išlipome prie Šiaulių aplinkkelio.IMGP1791

Čia prasidėjo sunkioji kelionės dalis. Automobilių nedaug, stovime aplinkkelyje, pravažiuojantys žmonės tiesiog rodė, kad nesupranta, kur mes norime važiuoti. Mums tiko dvi kryptys – Joniškis ir Naujoji Akmenė. Tad Vilius, atsistojęs prie kelio ženklo, kilimėliu rodė, jog norime patekti į Joniškį. Tuo tarpu aš tušinuku įnirtingai ant savo kilimėlio rašiau JONIS ir AKM. Nežinau ar vairuotojai ką matė, bet vis linksmiau buvo stovėti. Galiausiai neiškentę pradėjome iš lėto keliu slinkti pirmyn.IMGP1800

Šildėmės darydami atsispaudimus ir kimšdami saldainius. Karts nuo karto palydavo, tad dėjomės pončus. Po trijų valandų tranzavimo sustojo senas Ford‘as ir dar senesnis jo vairuotojas. Nelabai prigirdintis tačiau draugiškas senukas vėl paėmė mus visus keturis. Tik sakė paskubėti susigrūsti į automobilį, nes jis į medžioklę važiavo, siūlė merginoms ir varovėmis pabūti, bet jos kažkodėl atsisakė. Pavežęs mus kelis kilometrus, iki sankryžos paleido. Ir jau po pusės minutės sėdėjome kitame automobilyje! Vos mums išlipus sustojo pati pirma mašina, ją vairavo latvis, vežiojantis turistus tarp Lietuvos ir Latvijos. Latvis sakė jau prieš porą valandų matė mus ant kelio, bet suspėjo dar į Klaipėdą suvažinėti, kol mes ant kelio stovėjom. Visi iš mūsų pasiekė tranzavimo laiko rekordą.

Paleisti netoli Joniškio, prie sankryžos, pradėjome tranzuoti. Kelio – vos 26 kilometrai, o eismas intensyvus – visi lekia į festivalį. Jau po 5 minučių sustojo automobilis ir šįkart teko mūsų grupei skilti į dvi dalis, aš su Dalia lipau į pirmą automobilį, o Vilių ir Ievą palikome tranzuoti. Mus vežę žemaičiai pakeliui dar sustojo parduotuvėje. Pasirodo jie jau antrą dieną važiuoja į festivalį, tad jau galėjo mums šitą papasakoti. Beje, buvo įdomu klausytis kaip pusiau žemaitiškai liaudis šneka. Netrukus pasiekėme ir Žagarę! Ir iškart skambina Vilius, pasirodo ir jiedu jau atvažiavę. Tad susitikome prie kempingo ir gavę apyrankes, pasistatėme palapines.

Apie patį festivalį per daug neišsiplėsiu. Tiesiog buvo įvairiausių daiktų, rankdarbių, sendaikčių ir maisto produktų mugė, vyko koncertai, buvo pramogų ir vaikams. Nors festivalio organizatoriai teigė, jog tai „blaivybę puoselėjantis“ renginys, tačiau alus buvo parduodamas čia pat. Na tik vietinėje Norfoje nebuvo prekiaujama stipriaisiais gėrimais.DSC09984

Pavaikščioję aplinkui aplankėme miesto aikštę, kur dieną vyksta koncertai (kitą dieną ten girdėjome lyg ir kokią kaimo kapelą), dvarą, kur buvo gausu ragų, iškamšų, kaukolių, žodžiu, įvairių medžioklės trofėjų. Šalia dvaro fontanas – su dideliu paukščių turškiančiu vandeniu. Man asmeniškai, bene gražiausias dalykas Žagarėje yra alėja, pro kurią pravažiuojama atvažiuojant į miestelį nuo Joniškio pusės.

Tą dieną ir naktį nemažai lijo, su Vilium miegojom jo perlyjamoj palapinėj, tad pabudom šlapi. Miegmaišiai permirkę, rūbai taip pat. Vilius nusprendęs, kad dar vienos tokios nakties neištvers, susiradęs transportą išlėkė namo. Na o aš nusprendžiau, jog nusipirkus miegmaišį Norfoje už 4 eurus, puikiai išsimiegosiu ir kitą dieną – juk tokį kelią atvažiavom, nesinori taip iškart ir išrūkti namo. Likę trise nusprendėm pasivaikščioti po apylinkes ir pamatyti žymųjį Žagarės ozą. Pasileidome pėsčiomis pro miestelį ir likome sužavėti. Čia stovi nemažai įdomių namų, pavyzdžiui, vienas buvo paprastas namas prie gatvės, tik tiek kad jo langai prasideda ties šaligatviu – matyt pusrūsis viduj.IMGP1841

Dar pastebėjome, jog miestelyje nemažai vandens hidrantų. Taigi, pakeliui į ozą priėjome ir senas kapines. Abejingi nelikom ir joms – kai kurių paminklų amžius siekia beveik 200 metų, o pačios kapinės įkurtos ant kalnelio (piliakalnio?). Toliau praėjome Žagarės bulgarų bendruomenės valdas, ir išvydome ozą – pailgą kalnelį, su viršūnėje augančiais medžiais. Iš tolo tikrai įspūdingai atrodė. Na o prieš lipdami į ozą, prisėdom ant žolės pailsėti.

Tomai, einam? – pasigirdo balsas ir buvau pabudintas iš miegų. Sunkai kopėm į ozą.Ne ne, ne dėl to, kad būtų status ar labai aukštas, tiesiog buvom mažai miegoję ir gana pavargę. Aplinka aplink ozą gražiai sutvarkyta – yra pavėsinių, suoliukų. Sutikome ir besiilsinčių žmonių. Toliau tęsėm kelią Ozo pažintiniu taku, kuris vedė aplink ežerėlį. Šalia tako – keli apžvalgos bokštai, taip pat įrengtos pavėsinės, maudyklos. Pasiekėme tiltelį, kuris veda į mažą salelę ežero viduryje, į kurią prašoma atnešti po šakelę, kad būtų supintas didelis žiedas saloje. Prisidėjom prie statybų. Pats ežeras – itin užžėlęs, kur pažvelgsi, visur žalia. Bet tai puiki vieta vandens paukščiams ir kai kurioms žuvims. Tad teko pasigrožėti ir gana retai sutinkamų žuvėdrų gyvenimu.

IMGP1840

Kitame ežero gale radom Kontikį! Ar žinote, garsųjį Kontiki laivą, kuriuo Turas Hejerdalas perplaukė pusę Ramiojo vandenyno? Tai čia stovėjo sumažinta jo versija. Medinis plaustas, po kuriuo įtvirtintos statinės, laikančios plaustą ant vandens, o ant pačio plausto denio pastatytas mažas namelis. Tiesa, laivas dar nebaigtas, tačiau ir taip atrodo įspūdingai.IMGP1837

Grįžome tuo pačiu keliu. Vakare atklausėm Mikutavičiaus koncerto, pažiūrėjom į fejerverkus (kuriuos kažkodėl leido žmonės virš galvų, tad kai kuriems pribyrėjo nuodėgulių ir ant galvos ir į akis) ir nukeliavom miegoti. Trise įsitaisę dvivietėje palapinėje sugebėjom gana gerai išsimiegoti, tik ryte saulė mus pažadino, gerokai įkaitindami palapinę.

Šiandien norėjome pamatyti Mūšos tyrelį, bet iki jo – 15 kilometrų žvyrkelio. Dalios paskatinti, nuėjome tranzuoti. Per 20 minučių pravažiavo vienas automobilis, ir tai pilnas žmonių. Eh, na bet dar yra ką pamatyti – vienas sutiktas žmogus rekomendavo aplankyti mažą bažnytėlę šalia puodų namo. Puodų namas – sena medinė troba, visa apkalta aliuminiais puodais ir keptuvėmis. Ir tikrai, netoli šio namo stovėjo dolomitinė balta bažnyčia. Tuo metu ji neveikė, tačiau buvo atidaryta kripta, kurioje radome tuščią karstą, kur anksčiau buvo Barbora Žagarietė.IMGP1856

Toliau pasileidome palei upę žemyn link bliūdo – užtvankos, pro kurią vos vos prabėga vanduo. Beje, žmonių kiemuose buvo gausu kaliausių, vyko turbūt gražiausios kaliausės konkursas, tad visokiausių padarų čia pamatėme. Priėję blūdą, pamatėme ženklą „Žagarės atodanga“. Ieva su Dalia susidomėjo ir nusprendė grįžti atgal, pažiūrėti atodangos, na o aš likau ant tilto virš bliūdo saugoti daiktų. Ta proga ir nusnaudžiau.

DSC00196

Grįžus Daliai ir Ievai nuskubėjome į autobusą, vežantį į Šiaulius. Pusantros valandos kelyje ir mes jau Saulės mieste. Čia praleidome beveik tris valandas. Pamatėme ir geležinę lapę, apie kurią mums pasakojo religingoji moteris, vežusi mus prieš dvi dienas. Šiauliuose dar užkandome, pasižiūrėjome kaip žmonės užsiima vandenlenčių sportu ir galiausiai nuskubėjome į traukinį. Prieš traukinį dar norėjome išbandyti šiaulietiškus kebabus, deja, nespėjome. Na kitą kartą. O dabar namo ir iki kitų metų, Žagare!

DSC00167_f